Taip atsitiko dabar, kai KAM vadovas neskyrė premijos Nerijai Putinaitei. Tačiau nebūtinai tie, kurie laiko save patriotais, tokiais ir yra. Pelų nuo grūdų atskyrimui pasinaudokime patriotizmo apibrėžimu.
Patriotizmas (iš lot. patria "tėvynė") – reiškinys, kai gerbiama, ginama ir mylima bei kartais - aukštinama sava šalis ar regionas, tauta, kalba, kultūra. Patriotizmu nelaikomas toks savo šalies aukštinimas, kai žeminamos kitos tautos ar jų tėvynės, - tuomet tai laikytina šovinizmu. (Vikipedija).
Kitaip patriotizmą nusako anarchija.lt, kuri šią sąvoką užtempia ant lietuviško kurpalio:
„Patriotizmas - tai nacionalizmo forma, perauganti į atvirą nacizmą, rasismą ir fašizmą. Patriotizmą gimdo valstybė, nes nori išlaikyti savo piliečius jai lojalius ir klusnius. Patriotizmas įdiegiamas mokykloje ir bažnyčioje, jis nuolat stiprinamas valstybine propaganda, kurią skleidžia korporacinės žiniasklaidos priemones. Patriotizmas persmelkia visą visuomenės kultūrą, mokslą ir meną - patriotizmo dvasia tendencingai perrašoma istorija, kuriami menkaverčiai meno kūriniai ir organizuojamos pompastiškos šventės”. Anarchija.lt tvirtina, kad toks patriotizmo įvardijimas geriausiai atspindėtų šiandieninę posovietinės Lietuvos situaciją ir jos žmonių mentaliteto ypatumus.
Nenorėčiau diskutuoti su tokio modifikuoto patriotizmo autoriais, nes man regis, kad toks patriotizmo apibrėžimas geriau tinka ne dabartinei, o 1990-92 metų Lietuvai bei nacistinei Vokietijai ar Putino Rusijai. Todėl atidžiau panagrinėkime patriotizmą kaip reiškinį, kai gerbiama ir mylima sava šalis.
Pirmas klausimas, kuris man kyla, ką reiškia gerbti ir mylėti savo šalį. Juk šalis tai ne vien laukai, miškai ir ežerai, bet ir gyvenantieji ten žmonės.
Jeigu sutiksime su tokia formuluote, tada atsiranda antras klausimas, ką reiškia žodžiai „gerbti ir mylėti žmones“. Ar reikia gerbti ir mylėti visus, net ir tuos, kurie yra, mūsų nuomone, „kalės vaikai“, nors ta kalė yra mūsų pačių kalė. Ar tik tuos, kurie mums artimi pagal politines pažiūras ir pripažįsta tik vieną politinės partijos lyderio tiesą, ir taip suskaldydami visuomenę ir ją padalindami į dvi grupes: „šiaudus ir šieną“, „tėvynės mylėtojus ir šunaują“, „komunistus ir jų aukas“.
O gal reikia mylėti visus Lietuvos žmones, nepaisant jų praeities nuodėmių (kas be nuodėmės, tegu meta į mane akmenį- Biblija), parodant visiems, kad nėra „šiaudų ir šieno“ ar „šunaujos“ ir taip mėginant sustabdyti šioms kategorijoms priskiriamų žmonių emigraciją į tas šalis, kuriose gerbiamas kiekvienas jos gyventojas.
Bet ne. Lietuva –tai šalis, kuri pilna paradoksų. Jei, pvz., buvęs komunistas ar aršus komjaunuolis laiku susipranta ir tampa TS-LKD nariu, tai visos jo praeities nuodėmės atleidžiamos (lygiai kaip netikinčiam po šv. Krikšto) ir jis tampa patriotu. Tuo tarpu „nesusipratę komunistai – komjaunuoliai“ tampa „susipratusių“ paniekos ir patyčių subjektais.
Įdomu pastebėti ir tai, jog aršiausi antikomunistai – tai praeityje buvę aršiausiais komunistais ir komjaunuoliais piliečiai. Reikia pastebėti ir tai, kad praeityje aršiausieji ateistai, dabar pasidarė netikinčiųjų teisėjais. Bet yra kaip yra. Toks gyvenimas. Visados norisi kaip nors išpirkti savo kaltę nors ir kitų žmonių sąskaita. O ją išpirkti labai lengva - reikia tapti TS- LKD nariu.
Gal todėl šios partijos vadovybėje beveik nėra „nebuvusių“. Šioje partijoje nebesigirdi ir krikščionių demokratų balso, o „buvusiųjų“ - per akis, todėl šiai partijai reikėtų savo pavadinime pakeisti tik vieną raidę, tada turėtume ne TS-LKD, bet TS-LKP. Kadangi partijos dvasinis vadovas – buvęs marksizmo-leninizmo katedros docentas, tai ši partija atsidurtų jai tinkamoje politinėje nišoje. Tačiau grįžkime prie klausimo „gerbti ir mylėti žmones“. Drįstu tvirtinti, kad:
1. Meilės žmonėms neturi tie veikėjai, kurie tuos žmones rūšiuoja pagal savo politines pažiūras.
2. Meilės žmonėms neturi ir tie politikai, kurie skaldo, o ne vienija tautą.
Tauta buvo suskaldyta jau 1991 metais, kada dešinieji, pamatę, jog Seimas ne visada pritaria jų nuomonei, pavadino tai „šliaužiančiu perversmu“, perskėlė Seimą į dvi dalis, iš kurių nė viena neturėjo reikalingos daugumos ir negalėjo priimti jokių teisinių dokumentų. Ir tai buvo pavadinta „parlamentine rezistencija“. Jos rezultatas- valdžia buvo perduota LDDP partijai. Nuo to laiko dešiniųjų politika ir liko tokia, kaip 1991 metais ir kuri nusakoma žodžiais: tautos skaldymas.
3. Meilės žmonėms neturi ir tie veikėjai, kurie patys pažeidžia Konstituciją ir įstatymus, tuo parodydami, jog įstatymai parašyti ne jiems, o visiems kitiems. O jie patys yra aukščiau įstatymo.
4. Meilės žmonėms nejaučia ir tie politikai, kurie niekaip nesiryžta priimti tokių sprendimų, kurie gerokai sumažintų gyventojų socialinę atskirtį.
Todėl patriotizmo sąvoka, kurią siūlo Vikipedija, galėtų būti patikslinta ir turėtų skambėti šitaip: Patriotizmas (iš lot. patria 'tėvynė') – reiškinys, kai gerbiama, ginama ir mylima bei kartais - aukštinama sava šalis ir gerbiami bei mylimi jos gyventojai, jų kalba ir kultūra.
Šia proga verta paklausti N. Putinaitės, ar ji savo rašiniu pagerbė Lietuvos kultūrą ir atgimimo dainiumi vadintą Justiną Marcinkevičių, ar pasityčiojo ir iš kultūros ir iš poeto? Žinoma, jos teisė vertinti savaip visą kultūrą ir jos puoselėtojus, juk vis dėlto turime žodžio laisvę. Bet ar toks N. Putinaitės poelgis vertas premijos? Juk ne N.Putinaitė, o J. Marcinkevičius žadino mūsų visuomenę nuo sąstingio.
Jeigu J.Marcinkevičių galima palyginti su jaučiu, kuris arė kultūros dirvonus, tai N. Putinaitė man panaši į tupinčią ant to jaučio ragų musę, kuri gyrėsi kitai, jog ir ji arė tuos dirvonus ir piktinosi, kad buvo neįvertinta. Toks N. Putinaitės elgesys niekaip nepavadintinas patriotizmu, kurį netgi vertėtų premijuoti.