Tačiau nedarbo lygis provincijoje priklauso anaiptol ne nuo tik nuo vietos valdžios veiksmų ir provincijos bedarbių požiūrio į darbą. Ir vieni, ir kiti nedarbo tendencijoms, ko gero, turi mažiausią įtaką. O didžiausią daro centrinės valdžios sprendimai ir priimti teisės aktai, kuriuos vykdyti privalančios savivaldybės lieka į Lietuvą ateinančių investicijų užnugaryje ir kaltinimų neveiklumu priešakyje.
Iš įvairiausių tribūnų kalbant apie nedarbą regionuose, nutylima, kad savivaldybės faktiškai neturi galimybių kurti darbo vietas, verslo skatinimo programoms tenkančių lėšų tikrai neužtenka rimtam verslui skatinti, o siūlymai darbo neturinčiam žmogui atidirbti už išmokėtą socialinę pašalpą anaiptol neprilygsta darbo vietai, užtikrinančiai stabilias pajamas, pragyvenimą ir savivertę.
Keistai skamba ir madingais tapę raginimai skatinti žmonių verslumą. Kaip galima skatinti tai, ko nėra? Regionuose, ypač kaimiškuose savivaldybėse, dominuoja socialinis sluoksnis, kuris užaugo negirdėjęs verslumo sąvokos ir kuriam žodis verslas gal jau ir nekelia neigiamų emocijų, bet raginimas pačiam užsiimti verslu tikrai įvaro baimės ir nepasitikėjimo.
Tuo labai aiškiai įsitikinau, kai šių metų pradžioje Lazdijų rajono savivaldybė ryžosi įgyvendinti pilotinį mėsinių galvijų auginimo projektą. Jis jau perėjo visas stadijas nuo nepasitikėjimo iki susidomėjimo, tačiau daugelis ūkininkų į galimybę įsigyti ir auginti mėsinius galvijus aubrakus ir, susivienijus į kooperatyvus, brangiau parduoti jų mėsą, vis dar žiūri atsargiai. Žmonės bijo investuoti, juolab, kad investicijoms savų lėšų neužtenka, o skolintis atrodo rizikinga.
Įsteigta projektą įgyvendinanti viešoji įstaiga, sutarta dėl mokymų ir konsultacijų galvijų augintojams, su žemės ūkio ministerija tariamasi, kad tiesioginės išmokos ūkininkams būtų mokamos ne tik už nuosavus, bet ir nuomojamus ar kitais pagrindais iš kito ūkinių galvijų savininko gautus gyvulius, įsteigtas kooperatyvas, kuris Lenkijos supirkėjams už geresnę nei Lietuvoje kainą jau pardavė pirmuosius mėsinius galvijus.
Visa tai daroma tam, kad žmonės patikėtų galimybėmis užsidirbti iš savo veiklos ir patys tų galimybių ieškotų. Jei norite, visas šias priemones galima vadinti ir verslumo skatinimu, bet, mano įsitikinimu, verslią kartą pirmiausia reikia užauginti.
Esu įsitikinęs, kad visose mokyklose kaip privalomo dalyko jau seniai reikėjo pradėti mokyti ekonomikos pagrindų, kuriuos dėstytų šios srities profesionalai, suteikdami ne tik teorinių žinių, bet ir ugdydami praktinius įgūdžius. Kito kelio nėra, nes daugelis vaikų savo aplinkoje nemato verslaus pavyzdžio ir neturi į ką orientuotis, kuo sekti.
Iki šiol daugelio regionų gyventojų siekiamybė yra gauti kito sukurtą darbo vietą. Tai nėra blogai – žmogus bent jau nori dirbti.
Bet nuo sostinės ir pagrindinių didmiesčių nutolusioms savivaldybėms surasti investuotojus ir įtikinti juos kurti įmones regione yra sudėtinga, ir situacija nesikeis, kol savivaldybėms nebus suteikta savarankiškumo ir laisvės pačioms formuoti savo biudžetus ir skirstyti lėšas pagal pačių numatytus prioritetus.
Iki šiol nedarbo lygio mažinimas regionuose ne vienerius metus įvardijamas prioritetiniu uždaviniu, kuriam spręsti vis žadama skirti prioritetinį dėmesį, bet „pamirštama“ skirti prioritetinį finansavimą. Didžioji dalis praėjusio finansinio laikotarpio Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos „nusėdo“ Vilniuje. Vilniaus apskričiai tenka beveik du trečdaliai visų į Lietuvą ateinančių investicijų. Tad ar reikia stebėtis, kad į sostinę išvažiuoja dirbti norintys kaimiškų savivaldybių bedarbiai?
Tokia savivaldybė kaip Lazdijų rajono, norėdama pritraukti investuotoją, turi jam pasiūlyti kelis kartus patrauklesnes sąlygas nei Vilniaus ar aplinkinės savivaldybės, nes antraip investuotojui nebus motyvo važiuoti į Lazdijus. O galimybės pasiūlyti išskirtines sąlygas yra itin ribotos, ir savivaldybės, norėdamos pritraukti investicijas, turi verstis per galvas.
O jos tikrai galėtų atsistoti ant kojų, jei centrinės valdžios dėmesys regionams būtų ne deklaratyvus, bet realus.