Toks klausimas natūraliai kyla po to, kai Seimo vadovė kreipėsi į Vyriausybinių ryšių centrą prie Krašto apsaugos ministerijos, prašydama pateikti informaciją apie buvusį jos pokalbį telefonu su vidaus reikalų ministru Sauliumi Skverneliu.
Kokių intencijų turėjo Seimo pirmininkė taip pasielgdama – kitas klausimas. Bet pats užklausimas suponuoja dvi galimybes.
Pirmoji – Seimo pirmininkė, nors ir vadovauja šalies teisėkūros institucijai, neskaito šalies įstatymų ir nežino, kad įrašinėti pokalbių, juolab valstybės vadovų, negalima.
Tai vertintina kaip nusikalstama veika. Klausytis ar įrašinėti žmonių pokalbius (jau nekalbant apie valstybės vadovus) galima tik gavus teismo nutartį ir tik specialiosioms tarnyboms.
Taigi Seimo pirmininkės elgesys šioje situacijoje yra mažų mažiausiai keistas.
Antroji galimybė – Seimo pirmininkė žinojo ir žino, kad jos pokalbių klausomasi ir jie yra įrašinėjami, todėl, suprantama, ir paprašė pokalbių išklotinės. Tokiu atveju padėtis – dar labiau groteskiška.
Kyla klausimas, kodėl Seimo pirmininkė, galimai žinodama, kad jos atžvilgiu daroma nusikalstama veika, tam nesipriešina, netgi tokius veiksmus toleruoja?
Galbūt ji sąmoningai sutiko įsitraukti į tokią „veiklą“, idant reikalui esant būtų galimybė pasinaudoti surinkta „medžiaga“?
Taigi – matome arba Seimo pirmininkės teisinį neišprusimą, arba – teisinį nihilizmą. Ir viena, ir kita yra vienodai blogai.