Tačiau bet kokią reformą, taip pat miškų, yra labai lengva sukompromituoti, kai Premjeras, vietoje to, kad rūpintųsi kaip sutelkti reformą remiančius, labiau rūpinasi savo „pseudo-reformatorišku“ įvaizdžiu, o ne pačios reformos turiniu ir platesniu jos palaikymu.
Vietoje to, kad ieškotų platesnio sutarimo, Vyriausybė labai dažnai pereina prie ultimatumų kalbos, tuo pačiu sunaikindama galimybes kartu su opozicija rasti racionalius sprendimus. Taip buvo su alkoholio ribojimais, taip buvo su Seimo sprendimais dėl universitetų tinklo (ne)reformos, taip klostosi ir reikalai su miškų reforma.
Opozicija pateikė kompromisinį reformos variantą, siūlydama iš Miškų įstatymo tiesiog išbraukti įrašytą 42 urėdijų skaičių, paliekant teisę Vyriausybei apsispręsti, kaip visas miškų ūkis toliau bus valdomas – steigiant vieną įmonę, ar kuriant valdymo holdingą ar dar kokiu nors kitu būdu. Deja, šiandien paaiškėjo, kad valdantieji atsisako sudaryti opozicijai galimybę tokį siūlymą net pradėti svarstyti Seime.
Kaip ir kitais atvejais, taip ir šiuo, S. Skvernelis ir R. Karbauskis, nesugebėdami realizuoti telkiančios lyderystės atsakomybės ir sutelkti valdančios koalicijos bei reformas remiančiųjų balsų Seime tam, kad būtų paremta Vyriausybės pasiūlyta miškų ūkio reforma, pereina prie politinių ultimatumų kalbos.
Tiek R. Karbauskio, tiek premjero S. Skvernelio pastarojo meto žodžius ir veiksmus, susijusius su miškų reforma, suprantame, kaip ultimatyvų reikalavimą skubiai balsuoti tik už Vyriausybės pasiūlymą, jiems patiems tokio balsavimo rezultatus traktuojant kaip pasitikėjimo Vyriausybe klausimą.
Nematau priežasčių, kodėl paskutinėmis Seimo sesijos dienomis reikia forsuoti balsavimą dėl pritarimo tik Vyriausybės pasiūlytai reformai, nors sprendimus dėl reikalingos reformos būtų galima padaryti ir rudens sesijoje, diskutuojant ir sprendžiant viską racionaliai bei neforsuojant, apsvarstant ir opozicijos pateiktus siūlymus.
Tokį sprendimų forsavimą ir ultimatumus suprantame tik kaip R. Karbauskio ir S. Skvernelio siekį skubiai Seime pasitikrinti politinį pasitikėjimą savo Vyriausybe. Tai reikalas, kuris nieko bendro neturi su reformos turiniu. Pasitikėjimo Vyriausybe klausimas yra valdančiosios koalicijos vidaus reikalas.
Būtų nesuprantama ir nelogiška, jeigu būtų tikimasi, kad opozicija reikš pasitikėjimą Vyriausybe. O silpna ir neturinti parlamentinės daugumos pasitikėjimo Vyriausybė yra kenksmingas visai valstybei reikalas, nes tokia Vyriausybė niekada nebus pajėgi įgyvendinti racionalių ir Lietuvai reikalingų reformų.
Ypač jeigu tokia, neturinti parlamentinės daugumos paramos Vyriausybė ir jos lyderiai vengs patys sau pripažinti, kad jie yra tik mažumos Vyriausybė. Nes mažumos Vyriausybė negali tikėtis pasiekti kokių nors racionalių rezultatų, su opozicija kalbėdama ultimatumais.
R. Karbauskis sako, kad miškų reformos klausimas yra egzaminas opozicijai. Drąsiai galiu atsakyti, kad šiandien taip pateiktas reikalas yra egzaminas tik R. Karbauskio paskirtam Premjerui S. Skverneliui. Su tokiu reformų „darymu“ gal ir gerai būtų, kad to egzamino Premjeras neišlaikytų. Ir jam pačiam, ir Lietuvai būtų aiškiau. Ir lengviau...