Po krizės Lietuvoje atsigavo vaikų stovyklos, neformalus ugdymas. Jeigu panaršytume internete, rastume ne vieną dešimtį vaikų stovyklų, kurios savo užimtumo programomis vilioja mūsų atžalas. Reikia pastebėti, kad tokių stovyklų kaina svyruoja nuo 150 iki kelių tūkstančių eurų (kalbu ir apie stovyklas užsienyje), tačiau vidutinė stovyklos Lietuvoje kaina vienam vaikui – 300 eurų.
Sakysite, kad suma nėra didelė, per metus tėveliai galėtų atsidėti tokį kiekį pinigų. Tačiau čia reiktų pakalbėti apie tuos vaikus ir tą socialinę grupę, kurie negali atsidėti net ir kelių eurų per mėnesį, o ką jau kalbėti apie kelis šimtus.
Jeigu pažvelgtume į istoriją, šiandieninė situacija – nėra pati geriausia. 2007 ir 2008 metais Lietuvos Vyriausybė vaikų stovykloms skyrė po daugiau kaip 10 milijonų litų, tuo tarpu buvusio premjero Andriaus Kubiliaus kabinetas šias išlaidas nurėžė pusiau, 2009 metais vaikų edukacijai vasara skirta vos 5,5 milijono litų (1,6 mln. Eurų).
2007 ir 2008 metais vaikų stovyklose buvo 128 ir 117 tūkst. vaikų, kai tuo tarpu 2013 metais – vos 31 tūkst.
Savivaldybės skiria nepakankamai lėšų
2015 metų savivaldos ir tiesioginiai merų rinkimai turėtų atnešti permainas savivaldybėse visoje Lietuvoje, norėčiau, kad visi merai dar kartą peržiūrėtų, kiek jų savivaldybė skiria lėšų vaikų ugdymui ir pradėtų daug aktyviau rūpintis mūsų šalies ateities kūrėjais, kadangi dabartinė situacija verčia rimtai sunerimti.
Prie vaikų gerovės nevienodai prisideda ir savivaldybės. Įvairiose savivaldybėse vaikų vasaros stovyklų programų finansavimas labai skiriasi. Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro (LMNŠC) duomenimis, 2014 metais 46 savivaldybės vaikų vasaros programų finansavimui skyrė 1,255 mln. Lt, 3 savivaldybės finansavimo neskyrė, o finansavimo dydis jį skyrusiose savivaldybėse svyravo nuo 500 Lt (Zarasų r. savivaldybė) iki 60 tūkst. Lt (Radviliškio r. savivaldybė).
Žinoma, didieji miestai skyrė didesnes sumas – Vilniaus miestas – 100 tūkst. litų (30 tūkst. Eurų), Kaunas – 80 tūkst. litų (23 tūkst. Eurų).
Kyla klausimas, kodėl kai kurios savivaldybės taip neatsakingai žiūri į didžiausią valstybės turtą – vaikus. Štai Kėdainių savivaldybėje yra daugiau kaip 300 socialinės rizikos šeimų, kurios augina vaikus, o LMNŠČ ataskaitoje nurodoma, kad savivaldybė stovykloms skyrė 5 – 10 tūkst. litų. Tai yra 10 kartų mažiau nei skyrė Vilnius, nors rizikos šeimų skaičius yra mažesnis vos kelis kartus.
2013 metų duomenimis daugiausiai socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, gyveno šiose savivaldybėse: Vilniaus miesto (572 šeimos), Kauno miesto (436 šeimos), Kėdainių rajono (347 šeimos), Kauno rajono (331 šeima), Klaipėdos miesto (328 šeimos), Radviliškio rajono (305 šeimos), Vilniaus rajono (280 šeimų), Panevėžio rajono (270 šeimų), Vilkaviškio rajono (267 šeimos), Ukmergės rajono (249 šeimos), Raseinių rajono (241 šeima).
Kas pasirūpins socialiai remtinais vaikais?
Iš viso 2014 metų vasarą stovyklose dalyvavo 33 651 vaikai, iš jų – 13 849 socialiai remtini. Tačiau tai yra tik maža dalis vaikų, kurie norėtų, bet neturi jokių galimybių vasarą praleisti kitoje aplinkoje. Vien socialinės rizikos šeimose visoje Lietuvoje gyvena daugiau kaip 20 tūkst. vaikų, o nemokamą maitinimą gauna virš 100 tūkst. vaikų.
Skaičiai nedžiugina. Tačiau tai nereiškia, kad viskas bus blogai ir ateityje.
Prasidėjęs naujas Europos Sąjungos finansavimo etapas turėtų pridėti nemenką sumą prie dabar skiriamų lėšų. Tačiau išskirčiau ir dar vieną teigiamą dalyką – verslo bendrovės investuoja į vaikų stovyklas, arba patys jas organizuoja lengvatinėmis kainomis, arba nemokamai socialiai remtiniems vaikams.
Vien 2014 metais tokių stovyklų buvo keturios, kai įmonės nemokamai surengė edukacines stovyklas vaikams, kuriose jie galėjo susitikti su garsiais žmonėmis, išradėjais bei visuomenės veikėjais.
Šie metai taip pat turėtų būti turtingi tokiomis stovyklomis, kelios energetikos įmonės tokių stovyklų organizavimui skirs po daugiau kaip 20 tūkst. eurų. Visgi draugiško verslo praktika ateina į Lietuvą ir turėtų būti užkrečiama.
Noriu tikėti, kad per ateinančius kelerius metus sugebėsime grįžti bent į prieškrizinį lygį bei sudarysime jaunimui galimybes tobulėti, bet nepaliksime likimo valiai.