Ir vis dėlto kariuomenės nupirkti auksiniai šaukštai sukrėtė net visko mačiusius. Suma buvo nedidelė. Bet ypač neskanus jausmas apima matant, kaip visuomenė solidarizuojasi su kariuomene, aukoja jai procentus nuo sunkiai uždirbto atlyginimo, veržiasi diržus, kad pagaliau pasiektume tuos būtinus 2 procentus krašto apsaugai skiriamų lėšų, o kariuomenė tas lėšas tiesiog absurdiškai iššvaisto, vogdama iš visų Lietuvos žmonių.
Taigi nekeista, kad po Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) paskelbos informacijos apie 8 kartus rinkos kainą viršijusią kariuomenės pirktų šaukštelių kainą, smerkti ir baisėtis šiuo atveju suskubo visi. Iš tiesų yra ko – vienu šiuo pirkimu iš kariuomenės pavogė visą kalną visuomenės pasitikėjimo, o kartu skriaudžia ir pačius karius, kurie susiduria su nuolatiniu lėšų trūkumu būtinoms priemonėms.
Tačiau pats pirkimas toks tikrai ne pavienis. Viešųjų pirkimų tarnyba patikrina viso labo tris procentus visų pirkimų! Tuose trijuose procentuose randa visko – kas kelis mėnesius paskelbiama apie beprotiškas kainas, susitarimus, monopolius (nuolat tuos pačius konkursų laimėtojus statybų, maitinimo sektoriuose) ir t.t. Būtent pagal VPT ataskaitas dar šių metų kovą teko rašyti komentarą pavadinimu „Auksiniai viešieji pirkimai“. Problema tad seniai žinoma ir plačiai įsišaknijusi. Kur pakrapštai, ten randi ligos židinį, tai yra – susitarimus ir biudžeto nuostolius.
Kariuomenės viešuosiuose pirkimuose įsisukęs taip pat nemenkas ligos židinys. Absurdiškų pirkimų iš bendrovės „Nota bene“ ir ne tik jos kariuomenėje fiksuota ir anksčiau. Pavyzdžiui, taktinės atakos pirštines, kurias „Nota Bene“ pardavė 353,3 tūkst. eurų brangiau už konkurso nugalėtojus, kai šie buvo pašalinti dėl formalumo – per daug kainoje po kablelio nurodytų skaitmenų.
„Nota Bene“ per pastaruosius šešerius metus iš viso viešųjų pirkimų konkursuose laimėjo sutarčių už 27,7 mln. eurų, daugiausiai iš jų – 21,23 mnl. eurų – kariuomenės vykdytuose pirkimuose. Jau daugybę metų tuose pačiuose konkursuose tarpusavyje konkuruoja pati „Nota bene“ ir kitos tiems patiems savininkams priklausančios įmonės. Tai jau nepaprastai patogu, nes leidžia vienai įmonei laimėti dėl geros kainos ir trauktis iš konkurso užleidžiant kitai, brangiai tą patį siūlančiai įmonei.
Tačiau per dešimtmetį besitęsiančios „Nota bene“ pergalės konkursuose nesukėlė jokio įtarimo jų rengėjams ir kontrolieriams. Priešingai, kai VPT pagaliau pataikė „užkabinti“ ir patikrinti būtent šios įmonės veiklą, ministras J. Olekas jau visai neatsargiai pareiškė, kad kritika kariuomenei ir KAM dėl šio pirkimo yra naudinga Rusijai ir nuteikinėja žmones prieš rinkimus.
Prisimenant premjero aiškinimus, kad streikuojantys mokytojai taip pat tarnauja Rusijos interesams, peršasi išvada, kad „Rusija“ yra natūrali socdemų reakcija į visas vidaus politikos problemas. Tačiau padėtis verčia rimtai klausti, ar bendrovė „Nota Bene“ ministerijoje neturėjo jai prielankaus žmogaus. Juo labiau, kai viešųjų pirkimų organizavimui ministerijoje vadovauja buvęs ministro politinio pasitikėjimo tarnautojas.
Apskritai situacija diktuoja bent dvi išvadas. Pirma, pats „auksinių šaukštelių“ atvejis nėra ypatingas ir išskirtinis. Būtina jį ištirti, rasti kaltuosius ir juos nubausti, tačiau viešųjų pirkimų sistemos kaip visumos tai niekaip nepakeis. Tai, kas išlindo į dienos šviesą VPT atsitiktinai surastų pirkimų pavidalu, nėra ir negali būti joks atsitiktinumas. Dievas žino, kiek dar auksinių šaukštelių, pirštinių ir miegmaišių slepiasi likusiuose 97 procentuose viešųjų pirkimų, kurių VPT dėl savo pajėgumų nespėja patikrinti.
Jau nuskambėjo teisingas pasiūlymas įtvirtinti viešųjų pirkimų konkursų komisijų narių pareigą deklaruoti viešus ir privačius interesus. Be to, būtini ir kiti sisteminiai pakeitimai:
- Stiprinti centrinę pirkimų agentūrą, kad kuo didesnė dalis viešųjų pirkimų būtų atliekama centralizuotai. Šiandien centralizuotai vykdoma dar gerokai per mažai viešųjų pirkimų. Pokyčiai šia kryptimi leistų mažinti pažinčių ministerijose ir kitose institucijose įtaką konkursų nugalėtojams.
- Stiprinti Viešųjų pirkimų tarnybos žmogiškuosius resursus ir finansavimą. Ne procentais, o kartais, radikaliai. Akivaizdu, kad viešieji pirkimai yra iki kaulų smegenų korumpuota mūsų viešojo valdymo sritis, kuriai sukontroliuoti (t.y. sukontroliuoti, kur leidžiami visų mūsų pinigai) reikalingas išskirtinis dėmesys. Būtina siekti, kad VPT galėtų patikrinti ne 3 procentus, o ženklią viešųjų pirkimų dalį.
- Skelbiant viešąjį pirkimą atlikti rinkos kainų analizę ir pridėti ją prie konkurso sąlygų, perkančiajai organizacijai nenumatant galimybės pirkti brangiau nei už rinkos kainą, jei tokia prekė rinkoje yra.
- Įkurti Ginčų komisiją neteisminiam konkursų rezultatų nagrinėjimui. Tokias komisijas turi beveik visos ES valstybės, jos pasiteisina ir yra efektyvus instrumentas. Komisija turėtų išnagrinėti ginčus per 20-30 darbo dienų ir pateikti sprendimą, kaip kad yra nustatyta Estijoje. Gerai žinoma, kad neretai konkurso laimėtojas skundžiamas pagal susitarimą tam, kad laimėtų dalyvis, likęs antroje vietoje su daug didesne kaina, o perkančioji organizacija tada priversta pirkti tokiomis sąlygomis. Šios situacijos ypač lengvai sukuriamos, kai tarpusavyje varžosi tų pačių savininkų įmonės.
- Naikinti vidaus sandorių galimybę. Šiandien egzistuoja ir plačiai taikoma vidaus sandorių išimtis, kai institucijos perka iš sau pavaldžių įstaigų ir gali tai daryti be konkurso, taigi ir be kontrolės. Nors STT, VPT, Konkurencijos taryba ir kitos institucijos aiškiai pasisako, kad tokia išimtis žalinga ir sukuria sąlygas neskaidriems pirkimams, vidaus sandoriai išlieka ir naujame Vyriausybės parengtame viešųjų pirkimų įstatyme.
- Kriminalizuoti viešųjų pirkimų pažeidimus. Šiandien viešųjų pirkimų tvarkos pažeidėjai lieka iš esmės nebaudžiami. Nėra abejonių, kad atsakingumo lygis esmingai keistųsi esant rizikai už įrodytus korumpuotus sprendimus atsakyti baudomis ir laisvės atėmimu.
Viešiesiems pirkimams valstybė kasmet išleidžia 5 milijardus eurų. STT atstovas Seime teigė, kad valstybė kasmet iš jų iššvaisto visą milijardą. Tai – po 100 papildomų eurų kiekvienam pensininkui kas mėnesį. Privalome susigrąžinti kuo didesnę dalį šių pavogtų pinigų. Išvardyti 6 žingsniai (septintas – komisijų narių interesų deklaracijos) neabejotinai leistų judėti šia kryptimi, tačiau esama valdžia tam neturi nei valios, nei intereso. Jei švaistymas ir liausis, tai tik po rinkimų.