Todėl praėjusią savaitę įregistravau kelių įstatymų pakeitimo projektų paketą, kurį priėmus asmeninė valstybės tarnautojų atsakomybė būtų užtikrinama daug lengviau bei efektyviau.
Kai niekas nekaltas, kalti visi
Šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose yra numatyta valstybės tarnautojų asmeninė atsakomybė, tačiau ji didele dalimi neveiksminga ir egzistuoja tik „ant popieriaus“. Taip vertinti galima, nes nėra jokio mechanizmo, kuris realiai užtikrintų, jog už valstybės tarnautojo padarytą žalą galiausiai atsakytų pats kaltininkas – valstybės tarnautojas.
Nesunku suprasti, kad esamas teisinis reguliavimas – iš esmės ydingas, nes jeigu žalą, padarytą neteisėtais valstybės tarnautojo veiksmais atlygina valstybė, iš tiesų ją atlygina ne kas kitas kaip visi Lietuvos piliečiai, mokantys mokesčius į valstybės biudžetą. Tuo tarpu net ir tyčia tam tikrus veiksmus atlikęs valstybės tarnautojas, jei žalą atlyginusi institucija nesinaudoja savo regreso (atgręžtinio reikalavimo) teise išieškoti iš jo asmeniškai tai, ką turėjo atlyginti valstybė, lieka nenubaustas ir lipa iš balos visiškai sausas. Problema ta, kad turėdama tik teisę, o ne pareigą, valstybė ir jos institucijos ta teise praktiškai niekada nepasinaudoja.
Tokių pavyzdžių turime ne vieną. Keistą ir dviprasmišką situaciją matėme su liūdnai pagarsėjusiais Neringos boteliais. Valstybė su jų savininkais yra linkusi eiti į kompromisą ir botelių negriaut verčiau juos pertvarkant, kadangi nugriovus neteisėtus statinius labai tikėtina, jog jų savininkai reikalautų atlyginimo žalos, kuri buvo sukelta neteisėtai išdavus statybos leidimus ir licenzijas.
Esant dabartiniam teisiniam reguliavimui naivu tikėtis, jog tokia žala būtų išieškota iš neteisėtus leidimus išdavusių valstybės tarnautojų. Tą suprasdamas aplinkos apsaugos ministras V. Mazuronis verčiau renkasi palikti botelius stovėti, kad tik niekam nereikėtų atlyginti nuostolių. Visi Lietuvos valdininkai puikiai mato šią situaciją ir norėdami elgiasi taip, kaip jiems leidžiama – neatsakingai, o kartais ir piktybiškai. Kai nėra teisinių priemonių, viskas paliekama tik tarnautojų sąžinei ir gerai valiai.
Kaip užtikrinti atsakomybę?
Įstatymų pakeitimais siekiama, kad valstybė būtų aktyvi savo ir visų savo piliečių interesų gynėja. Jei valstybės tarnautojas savo neteisėtais veiksmais padaro žalą ir vakstybė yra priversta ją atlyginti, atitinkamai pati valstybė turėtų pareikalauti iš savo tarnautojo realios atsakomybės ir išsieškoti atitinkamą sumą iš valstybės tarnautojo. Jeigu valstybės tarnautojas žalą padarė tyčia ar žala atsirado dėl jo nusikalstamos veikos, valstybė privalėtų iš jo reikalauti visos žalos atlyginimo. Galiausiai jei tarnautojo veiksmuose nėra tyčios požymių, valstybė turėtų reikalauti iš jo atlyginti žalą, tačiau ne daugiau kaip jo metinio užmokesčių dydžio.
Taip pat siūlau dvigubai sugriežtinti nuostatą, kiek iš tarnautojo tokiu atveju galima išieškoti kas mėnesį: ši suma kas mėnesį negalėtų viršyti 40 proc. jo darbo užmokesčio, vietoje dabartinių 20-ties. Didesnių išieškojimo ribų nustatymas padėti ne tik efektyviai veikti pačiam atsakomybės taikymo mechanizmui, bet ir elementariai paspartintų išieškojimą.
Kritikai teigia, jog minėti pakeitimai nereikalingi, nes ir dabar valstybė gali išsireikalauti žalą, iš ją padariusių valstybės tarnautojų. Tačiau „gali“ nereiškia, kad daro, nors praėjusią kadenciją Teisingumo ministerijos atstovai ir aiškino, kad palikti galimybę vietoje pareigos – nieko baisaus. Gėdinga praktika rodo, kad kol žalos išieškojimas teisiškai neprivalomas, valstybės institucijos tiesiog vengia tą daryti.
Priežasčių čia daug: darbuotojai daryti to, kas pagal įstatymus jiems nėra privaloma, o žmogiškasis faktorius varžo kurti problemas klaidas ar net nusikaltimus padariusiems kolegoms. Galimai ir realiai pasitaiko situacijos, kai atsakomybę už žalą prisiimti turi institucijos vadovas – teisę inicijuoti išieškojimą iš savo kišenės turi jis pats. Vienas toks atvejis ypač vertas dėmesio.
FNTT vadovų atleidimas ir 400 000 Lt iš valstybės biudžeto
Buvusių Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos vadovų Vitalijaus Gailiaus bei Vytauto Giržado pavyzdys puikus, nes plačiai žinomas. Praėjusiais metais skandalingai dėl neva nutekintos slaptos informacijos atleistų pareigūnų tada nuo susidorojimo stojo ginti tiek po Seimo langais susirinkusi visuomenė, tiek Seimo Antikorupcijos komisija, sisteminių veikėjų kaltinta viskuo nuo populizmo, iki įgaliojimų viršijimo. „Neskanią“ atleidimo situaciją racionaliai įvertinusi TS-LKD taip pat stojo atleistų pareigūnų pusėn, nors ir buvo varžoma koalicijos sutarties.
Šiandien jau aišku, kad V.Gailiui ir V.Giržadui valstybė turės atlyginti 400 000 litų už patirtą žalą, o V. Giržadas grąžintas į tarnybą FNTT. V. Gailius jau dabar reikalauja, kad jam padarytą žalą atlygintų ne valstybė, o pats jį atleidęs buvęs vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis. Tas pats R. Palaitis, kuris – jei teismo sprendimas būtų priimtas jam dar esant ministru – logiškai būtų turėjęs pats iš savęs išieškoti valstybės per jį patirtus nuostolius.
Lietuviško gyvenimo paradoksai
Kadangi asmeniškai iš valstybės tarnautojo išieškoti žalos atlyginimo tokiais ir panašiais atvejais kol kas nėra privaloma ir tai nevyksta, kaltųjų Lietuvoje ir toliau nėra. Už nežinomų biurokratų ir politikų klaidas mokame visi, o valstybės institucijos net nesiteikia valstybės tarnautojų registre pildyti informacijos apie savo darbuotojų padarytą ir atlygintą žalą (dėl atsakingo tokio registro pildymo kreipsiuosi į Teisingumo ir Vidaus reikalų ministerijas).
Tokia situacija neišvengiamai prisideda prie visuomenėje ir taip gajų abejonių teisinės valstybės principais mūsų šalyje. Juk neįmanoma suprasti, kokiu pagrindu egzistuoja tokia išimtis: kiekvienas pilietis, padaręs žalą ar turėdamas įsiskolinimą, neišvengiamai turi juos padengti iki paskutinio cento, tačiau tarnautojai už valstybei padarytą žalą beveik niekada asmeniškai neatsako.
Sunku būtų tam, kas mėgintų įrodyti, kad tokia situacija nėra Lietuvos teisinės sistemos spraga. Tą suprantant, tereikia politinės valios šią spragą užlopyti. Anksčiau geriau nei vėliau.