Romano veiksmas prasideda Oro uoste – Donecko oro uosto prototipe, kur maža ukrainiečių įgula dieną ir naktį atremia gyvąja jėga bei technika daugelį kartų pranašesnio priešo atakas.

Oro uoste yra ir amerikiečių fotografas, kuris išgyvena šį karą kaip savo paties dramą. Jo akimis skaitytojas mato tai, ką objektyvūs istorikai vadina Rusijos–Ukrainos karu.

Romanas iliustruotas autoriaus darytomis nuotraukomis, atskleidžiančiomis ginkluoto konflikto realybę.

„Sergejaus Loiko knyga neabejotinai yra vienas iš pastarųjų metų svarbiausių literatūros įvykių, nes jos aktualumas, gilus humanizmas ir literatūrinė tiesa, derinama su dokumentiniu, fotografiniu tikslumu, mums visiems primena: „Žmonės, būkite budrūs! Blogis – greta jūsų. Jis nesnaudžia ir per artimiausias dienas gali taikų gyvenimą paversti siaubingu karu, o klestinčius miestus – rūkstančiais griuvėsiais. Ir sustabdyti jį galima tik pačia didžiausia kaina – didvyrių mirtimi...“ – rašo lenkų poetas ir vertėjas Vladimiras Štokmanas.

Sergejus Loiko – „Los Angeles Times“ korespondentas ir fotografas, specialiai siunčiamas dirbti ten, kur vyksta karai ir ginkluoti konfliktai. Per tą laiką jis parašė daugiau kaip tūkstantį straipsnių ir paskelbė daugiau kaip 600 nuotraukų. Jo straipsniai, nuotraukos – iš ginkluotų konfliktų, revoliucijų bei karų Kalnų Karabache, Rumunijoje, Tadžikistane, Čečėnijoje, Gruzijoje, Afganistane, Irake – buvo perspausdinami šimtuose laikraščių ir žurnalų visame pasaulyje. 2004 m. parašė dokumentinę knygą „Šokas ir drebulys. Karas Irake“.

Ukrainos revoliuciją ir vėliau prasidėjusį karą S. Loiko fotografavo bei apie tai rašė nuo pirmosios dienos – 2013 m. lapkričio 30-osios iki 2015 m. vasario.

2015 m. už darbą Ukrainoje vykstančiame kare S. Loiko pelnė vieną svarbiausių JAV žurnalistikos premijų „Overseas Press Club Bob Considine Award“.

Siūlome paskaityti šios knygos ištrauką.

***

2015 m. sausio 15 d. Krasnokamenio m. Oro uostas

Per rūką aerodrome urgzdama ir neapsakomai lodama niurkėsi pilka, gauruota suerzinta masė. Per karą sulaukėję, alkani kaip vilkai šunys draskė į gabalus dar gyvą (jei tikėtum termovizoriumi iš maždaug septyniasdešimt metrų atstumo) separio (taip niekinamai pravardžiuojami, 2014 m. pavasarį prasidėjus Rusijos–Ukrainos karui, Ukrainos Donecko ir Lugansko srityse suburtų prorusiškųjų separatistų formuočių dalyviai) kūną.

Kiti prieš valandą atsitraukė, nusinešė savo sužeistuosius ir žuvusiuosius. Šito neįstengė nusinešti. Iš pradžių jis dejavo, vis kilstelėdamas ranką, sakytum skęstų. Paskui nuščiuvo. Tikriausiai neteko sąmonės. Po keleto sekundžių – kaip pažemio pūga ar raitoji orda tarsi iš niekur – užuodusi kraują, užgriuvo ruja šunų.
Kiti prieš valandą atsitraukė, nusinešė savo sužeistuosius ir žuvusiuosius. Šito neįstengė nusinešti. Iš pradžių jis dejavo, vis kilstelėdamas ranką, sakytum skęstų. Paskui nuščiuvo. Tikriausiai neteko sąmonės. Po keleto sekundžių – kaip pažemio pūga ar raitoji orda tarsi iš niekur – užuodusi kraują, užgriuvo ruja šunų.
Ištrauka iš knygos „Oro uostas“

Aleksejus nuleido termovizorių ir staiga pajuto nepakenčiamą skausmą – giliai, po kairiąja mente. Įsiręžė ir subraškėjusi plyšo rankovė. Paskui kita. Tarsi peiliu perpjauta. Ant duobėmis išdaužyto šalto betono, tarp sudarkyto, apsilydžiusio metalo gulėjo ne separis, o jis. Ir šunys draskė į gabalus jį.

–Alioša! Aliošenka! Kelkis, brangusis. Pavėluosime…

Mielas Ksiušos balsas jį apkabino, išplėšė iš šunų nasrų. Jis prabudo. Ir dabar, įkvėpdamas pridvisusio požemio oro, atvira burna rijo šaltą prakaitą, kuris sruvo iš po šalmo per jo veidą.

Ksiušos greta nebuvo. Jos apskritai jau nėra.

Eilinį kartą suvokdamas tą nepataisomą tiesą, pamažu, atgyjančios sąmonės bangomis, į taktą po tamsiomis suskaldytomis, aptrupėjusiomis lubomis siūbuojant blausiai šviečiančiai nuogai lemputei, Aleksejus grįžo į kambarį – vienintelę saugią nuo didelio kalibro šaulių ginklų kulkų Krasnokamenio oro uosto (KOU) vietą. Teisingiau, ten, kas iš oro uosto liko iki 2015 metų sausio vidurio nuo Kristaus gimimo.

Pats moderniausias oro uostas Ukrainoje ir vienas iš pačių geriausių Europoje. Pastatytas, beje, prieš tos pačios Europos futbolo čempionatą vos prieš trejus metus. Dabar jis Aleksejui priminė nenumaldomos, negailestingos audros į krantą išmestą jūros grobuonių iki kaulų apgraužtą Leviatano lavoną.

Oro uosto pastatų kompleksas, kuris prieš karą užėmė dešimtis hektarų – su daugybe konstrukcijų ir patalpų, – buvo kuriamas ir Sovietų Sąjungai klestint, ir griūvant, ir vėlesniais, jau nepriklausomos Ukrainos dūlėjimo, laikais.
Pats moderniausias oro uostas Ukrainoje ir vienas iš pačių geriausių Europoje. Pastatytas, beje, prieš tos pačios Europos futbolo čempionatą vos prieš trejus metus. Dabar jis Aleksejui priminė nenumaldomos, negailestingos audros į krantą išmestą jūros grobuonių iki kaulų apgraužtą Leviatano lavoną.
Ištrauka iš knygos „Oro uostas“

Visa tai, taip pat ir Oro uosto perlas – naujasis terminalas – buvo sugriauta per nesibaigiančius mūšius bei apšaudymus taip, kad Oro uosto VSP – vadovavimo ir stebėjimo punktas – liko vienintelė vieta su grindimis, lubomis bei sienomis. VSP viduje ir prasidėjo Aleksejaus Molčanovo – amerikiečių fotografo ir buvusio Rusijos piliečio – grįžimas iš skausmingo nuleipimo į realybę.

Per tūkstančius metrų aplinkui buvo viskas karo taip išradingai suniokota, jog kartais Aleksejui atrodė, kad tai netgi ne Stalingradas ar Bresto (Brastos) tvirtovė, o Holivudo paviljonas kurti eiliniam „blokbasteriui“ apie Antrąjį pasaulinį karą ar Apokalipsę. Aleksejus būtų nenustebęs, jei staiga, it tardamas stebuklingą žodį „nufilmuota!“, pasirodytų Spilbergas, ir tuo, jei separiai su kyborgais drauge patrauktų nusiplauti grimo ir pasimėgauti visokio stiprumo gėrimais. Bet Spilbergas nepasirodė.

Žvelgiant į griuvėsius, buvo neįmanoma suprasti, kaip visi tie per kautynes nudraskyti iš pagrindinio pastato kyšančių įlaipinimo rankovių geležiniai šonkauliai galėjo negriūti. Kaip ir visas buvęs pastatas, per kurio apnuogintą tuštumą kulkos ir sviediniai skriejo be kliūčių, jei, žinoma, neįstrigdavo kūnuose žmonių, jau beveik aštuonis mėnesius ginančių tai, ką apginti buvo neįmanoma, o ir, vadovaujantis sveiku protu, nevertėjo.

Kaip buvo neįmanoma ir suprasti, kam puolantiesiems reikėjo siaubti permatomus griuvėsius ugnimi ir švinu. O paskui siųsti į skerdyklą kitus „savanorius“, kurių dauguma netrukus grįždavo atgal, iš kur atėjo, numeruotose medinėse dėžėse, glaudžiai sudėliotose eilinio „humanitarinio konvojaus“ šaldomosiose kamerose. Jiems į talką per agresorių užgrobtą sieną plaukė vis nauji „savanoriai“ ir Rusijos reguliariosios kariuomenės daliniai su tankais, artilerija, raketų kompleksais. O Maskva vis tiek išsisukinėjo, nepripažinotai, kas akivaizdu...

Į kautynių septinto mėnesio pabaigą, nepaisant begalinių trumpų ir trapių paliaubų, Oro uostas tapo karo viesulo rankove visa, ką abi kariuomenės į ją mesdavo, – ir šarvuotąją techniką, ir žmones, – nekramtant praryjančia. Dėl nežmoniško gajumo ir pasmerktųjų atkaklumo priešai juos vadino kyborgais. Jie kovėsi taip, tarsi prakeiktame Oro uoste būtų lemiamas karo likimas. Be to, nė vienas iš kyborgų negalėjo deramai paaiškinti, kodėl jis gyveno čia kiekvieną naują dieną tarsi paskutinę, kodėl kovėsi iki pašėlimo. Jei atmestum štampus, paaiškinimą atstojo atsakas: aš kaunuosi todėl, kad kaunuosi...
Per tūkstančius metrų aplinkui buvo viskas karo taip išradingai suniokota, jog kartais Aleksejui atrodė, kad tai netgi ne Stalingradas ar Bresto (Brastos) tvirtovė, o Holivudo paviljonas kurti eiliniam „blokbasteriui“ apie Antrąjį pasaulinį karą ar Apokalipsę. Aleksejus būtų nenustebęs, jei staiga, it tardamas stebuklingą žodį „nufilmuota!“, pasirodytų Spilbergas, ir tuo, jei separiai su kyborgais drauge patrauktų nusiplauti grimo ir pasimėgauti visokio stiprumo gėrimais. Bet Spilbergas nepasirodė.
Ištrauka iš knygos „Oro uostas“

Orkų (taip kyborgai vadino priešus dėl jų masės beveidiškumo ir negalėjimo suprasti, kodėl jie čia ir ko siekia) vadovybė manė, kad Oro uostą reikia paimti bet kokia kaina – ir norint „išlyginti fronto liniją“ per eilines paliaubas, ir mėginant įrodyti priešui savo kovinės dvasios pranašumą, o šeimininkams, – kad anie ne veltui eikvoja jiems skirtus pinigus ir aprūpina ginklais.

Dabar, vis arčiau neišvengiamos atomazgos, Oro uoste liko grupė įvairaus plauko pašėlusiai narsių karių – pėstininkų, desantininkų, žvalgų, pionierių ir savanorių nacionalistų. Maskva ypač smerkė nacionalistų dalyvavimą, pareikšdama, kad Oro uostą ar strategiškai svarbią kalvą priešais Krasnokamenį apniko „fašistiniai banderiniai baudėjai ir prie jų prisidėjusieji samdiniai užsieniečiai, Kijevo chuntos pasiųsti naikinti broliškos Donbaso darbo liaudies“, kurią Kremlius kažkodėl vadino ne kitaip kaip „tėvynainiais“.

Šiai grupei vadovavo vienas iš paskutinių gyvų likusių karininkų. Kyborgai jam besąlygiškai pakluso.

Jei ne nuolatinė, kad ir ne pernelyg efektyvi artilerijos parama ir daugiau ar mažiau reguliarus aprūpinimas bei rotacija, būtų galima pamanyti, kad vadovybė juos pamiršo, kad kyborgų ir jų Oro uosto apskritai nebuvo. Kad jie patys turėjo teisę spręsti, kada pasakyti „viskas!“ ir pasitraukti iš mūšio lauko. Kaip ten būtų, įsakymas, sudarytas iš vieno žodžio – „Laikykitės!“, buvo vykdomas tarsi priesakas.
Knygos "Oro uostas" iliustracija

Ukrainos naujienose apie Oro uostą buvo kalbama nenoriai, be tiesioginių laidų, be vaizdo intarpų ir nuotraukų. Geriausiu atveju ekrane pasirodydavo netiesioginis personažas – naujutėle uniforma vilkintis vyresnysis karininkas. Apatiškai, abejingai tarsi žuvies akimis žvelgdamas priešais save, jis kažką vograudavo apie nuostolius ir pranešdavo, kuriose vietose vyksta koviniai susidūrimai, kartais paminėdavo ir Krasnokamenio oro uostą, bet dažniau tenkindavosi aptakia formuluote „ir kituose kovos veiksmų ruožuose“.

O Rusijos naujienose įvykiai Oro uoste kiekvienąkart atsidurdavo pirmojoje vietoje. Ir išeidavo taip, tarsi ten būtų apsikasusi gauja „ukrofašistų“, kurie dieną ir naktį Krasnokamenį niokoja šaudydami iš visų rūšių sunkiųjų ginklų.

Pagal tokią versiją miestas seniai turėjo išnykti nuo žemės paviršiaus. Iš tikrųjų dėl mūšių nukentėjo tik nedidelė dalis prie Oro uosto pakraščių prigludusių pastatų. O pačiame Krasnokamenyje toliau vyko daugiau ar mažiau taikus gyvenimas. Veikė ligoninės, parduotuvės, mokyklos, įmonės. Gatvėmis važinėjo visuomeninis transportas. Elektra, dujos ir šiluma namams buvo tiekiama kaip ir iki karo, be ypatingų sutrikimų.
Žvelgiant į griuvėsius, buvo neįmanoma suprasti, kaip visi tie per kautynes nudraskyti iš pagrindinio pastato kyšančių įlaipinimo rankovių geležiniai šonkauliai galėjo negriūti.<...>
Kaip buvo neįmanoma ir suprasti, kam puolantiesiems reikėjo siaubti permatomus griuvėsius ugnimi ir švinu. O paskui siųsti į skerdyklą kitus „savanorius“, kurių dauguma netrukus grįždavo atgal, iš kur atėjo, numeruotose medinėse dėžėse, glaudžiai sudėliotose eilinio „humanitarinio konvojaus“ šaldomosiose kamerose.
Ištrauka iš knygos „Oro uostas“

Iki sausio separiai šeimininkavo visame mieste, išskyrus Oro uostą, pavadintą iš čia kilusio įžymiojo sovietų kompozitoriaus Sergejaus Prokofjevo vardu. Kompozitorius mirė tą pačią dieną kaip ir Stalinas, todėl nebuvo pagerbtas taip, kaip jam tuo metu priklausė. Vargu ar jis, net apimtas pačių pašėliausių kūrybinių fantazijų, būtų įstengęs įsivaizduoti, kad Rusija su Ukraina galėtų taip įnirtingai kautis dėl jo vardu pavadinto Oro uosto...

Aleksejus pamažu ėmė įžiūrėti susėdusią prie purvino stalo, per kokius tris metrus nuo savęs, įspūdingą penkių neg... o-oj! – afroukrainiečių grupę įvairaus murzinumo bei nudriskimo laipsnio, įvairiausių dydžių karinėmis uniformomis be skiriamųjų ženklų, su taip pat atrodančiomis šarvinėmis liemenėmis bei šalmais. Tarsi pagal kažkieno magišką užgaidą prie vieno stalo būtų susirinkę kariai iš skirtingų epochų bei šalių. Tačiau visi vienodai kaip anglys pajuodusiais, suglebusiais, apžėlusiais veidais, nuo nemigos karščiuojančiomis akimis ir baltadantėmis šypsenomis.
Knygos "Oro uostas" iliustracija

Afroukrainiečiai juokėsi ir keikėsi tarsi iš kirtavietės iškelti šachtininkai su vis dar įjungtais prie šalmų pritvirtintais žibintuvėliais. Nepaisant beveik dešimties karo mėnesių, atskirų ukrainietiškų nešvankių keiksmų, kaip, beje, ir operatyvinės ukrainiečių kalbos, nebuvo išrasta.

Ukrainos kariuomenėje, taip pat ir Oro uoste visi, išskyrus vadą iš Vakarų Ukrainos, kalbėjo didingąja ir galingąja. Naudodamiesi radijo ryšiu, taip pat kalbėjo rusiškai (matyt, kad lengviau būtų suprantama besiklausantiesiems abiejose pusėse). Tiesa, ši rusų kalba buvo labai savotiška, lengvai iš klausos atskiriama nuo Rusijos rusų kalbos.
Dėl nežmoniško gajumo ir pasmerktųjų atkaklumo priešai juos vadino kyborgais. Jie kovėsi taip, tarsi prakeiktame Oro uoste būtų lemiamas karo likimas. Be to, nė vienas iš kyborgų negalėjo deramai paaiškinti, kodėl jis gyveno čia kiekvieną naują dieną tarsi paskutinę, kodėl kovėsi iki pašėlimo. Jei atmestum štampus, paaiškinimą atstojo atsakas: aš kaunuosi todėl, kad kaunuosi...
Ištrauka iš knygos „Oro uostas“

Ukrainiečių kareiviai šeimininkavo pirmame ir antrame aukšte. Daugelį kartų abiejų pusių minuojamas ir išminuojamas rūsys galybe landų buvo sujungtas su Oro uosto požemine infrastruktūra. Sklido gandų, kad kai kurie tuneliai vedė toli už jo ribų.

Maikai, Maikai, b...d, klausau! – šaukė vadas Stepanas, kurio šaukinys buvo Banderis (būtent taip: Banderis, o ne Bandera, kirčiuojant pirmąjį skiemenį ir be „a“ galūnėje), gal šimtąjį kartą mėgindamas susisiekti su brigados štabu, bet tebuvo girdėti vien trukdžių triukšmas.

Galiausiai Stepanas numetė savo raciją ant stalo. Šilta tirpioji kava kliustelėjo jam ant purvinos rankos.

Oro uoste niekas nesiprausia! Oro uoste visi kasosi! Prausiasi tik tie, kurie tingi kasytis! – riktelėjo vadas, pastebėjęs į jį nukreiptą Aleksejaus žvilgsnį.

Tą juokelį visi esantieji kambaryje daugelį kartų buvo girdėję ir patys laidę. Bet vis tiek choru nusikvatojo.

Vanduo buvo aukso vertės gėrybė. Vis rečiau prasiveržiančios „žuvėdros“ – pėstininkų kovos mašinos, šarvuotieji transporteriai, daugiatiksliai lengvai šarvuotieji transporteriai (pastarieji vadinti „motolygomis“) – kartą per dvi tris dienas atveždavo šaudmenų, atgabendavo rotuojamo karių papildymo, paimdavo sužeistuosius ir žuvusiuosius. Ir, aišku, pristatydavo maisto produktų, vaistų bei vandens. Bet vandens nuolat stigo, kartais darydavosi taip striuka, kad vietoj geriamojo vandens kovotojams tekdavo vartoti gliukozės tirpalą ar fiziologinį skystį.
Knygos "Oro uostas" iliustracija

Tad naudoti gyvybę palaikantį skystį prausimuisi, tuo labiau skalbimui atrodė nusikalstama prabanga. Esama juk drėgnųjų servetėlių – gerai, kad jomis kariuomenę aprūpindavo civiliai aktyvistai ar volontieriai (savanoriai), pasiaukojamai tiekiantys frontui visa, kas būtina – nuo tualetinio popieriaus iki kovinės ekipuotės bei ginklų.

Suprasti, ką, vykstant kovos veiksmams, paslaptingai vadinamiems ATO, tai yra antiteroristine operacija, veikė gynybos ir vidaus reikalų ministerijų tiekėjai, kartais atrodė tiesiog neįmanoma. Kovotojai ne tiek juokėsi iš vado nuvalkioto juokelio, kiek vaikiškai džiaugėsi, kad kol kas patys yra gyvi. Kad eilinis, ketvirtas per dieną puolimas žlugo, ir separiai, rusai bei čečėnai – Kremliaus kariško kokteilio komponentai – atsitraukė.
Bet vandens nuolat stigo, kartais darydavosi taip striuka, kad vietoj geriamojo vandens kovotojams tekdavo vartoti gliukozės tirpalą ar fiziologinį skystį. Tad naudoti gyvybę palaikantį skystį prausimuisi, tuo labiau skalbimui atrodė nusikalstama prabanga. Esama juk drėgnųjų servetėlių – gerai, kad jomis kariuomenę aprūpindavo civiliai aktyvistai ar volontieriai (savanoriai), pasiaukojamai tiekiantys frontui visa, kas būtina – nuo tualetinio popieriaus iki kovinės ekipuotės bei ginklų.
Ištrauka iš knygos „Oro uostas“

Kad nežinia kelintas per dieną apšaudymas iš artilerijos, minosvaidžių ar raketomis baigėsi. Ir kad galima pasėdėti prie stalo, pasišildyti rankas laikant jose puodelį su arbata ar kava, peiliu krapštant perlinių kruopų košę, stengiantis rasti joje troškintos mėsos...

Jurka, papasakok apie šalmą, – paprašė vienas iš kovotojų.

Jurka, jaunas vaikinas, pagal jo šaukinį vadinamas Garvežiu, prieš karą buvęs geležinkelio remontininkas iš gretimo Dniepropetrovsko, mielai jau kelintąkart ėmė pasakoti, kaip jis tupėjo gilioje sprogimo išmuštoje duobėje, toli, beveik prie pat separių pozicijų, koregavo ugnį ir kaip į jo duobę įvirto apkvaišęs separis...

Praleidus nemenką dalį spaudai neteiktinų jaustukų, Garvežio monologas
skambėtų taip: Vadinasi, b...d, tvojasi separis tiesiog man ant kojų – pyst! Automatas, šarvinė liemenė – naujutėliai, tik be šalmo, su tokia sportine kepuryte, b...d, beveik ant akių nusmukusia mat. Apsisuku, nukreipiu į jį kulkosvaidį...

Kulkosvaidininkas Jurka, ne menkesnio tvirtumo už brolius Kličkas, net žvalgyboje ar koreguodamas artilerijos ugnį, nesiskyrė su rankiniu 7,62 kalibro PKM – modernizuotu Kalašnikovo kulkosvaidžiu. Sakytum bijojo, kad nepavogtų. Dėl to visi nevengdavo iš jo pasišaipyti.

O jis, b…d, apglušęs, nesusigaudo ukropas, kas aš mat. Mano, kad aš savas, mat, buržuinas, ukropas. (Ukropas – išgalvotos šalies (Ukropijos) gyventojas, Sovietų Sąjungos laikais išpopuliarintos, o dabar neretai parodijuojamos A. Gaidaro pasakaitės „Pasaka apie karinę paslaptį, apie berniuką Kibaldžiuką ir jo tvirtą žodį“)

Jie koreguotojo juk rūke ieško, b...d, tai yra manęs, mat, o aš b...d, čia pat, su kulkosvaidžiu. Atseit, koks idiotas trenksis su kulkosvaidžiu koreguoti, ar ne taip, b...d?

Klausantieji pritariamai linksi sriūbčiodami auštančią arbatą (našlaitėlės Hasios siusalus) ir tokios pačios kokybės kavą. Laukia naujų, kaskart vis vaizdingesnių, detalių.

Kol jis neatsipeikėjo, aš jam tuoj mat: „Tu, b...d, mane demaskuoji, kiaušiagalvi! Mauk pasikrušt iš čia! Nematai, b…d, kad pasaloje tupiu?!“ O jis man šitaip, mat: „Aš, b...d, pats paklydau. Sukruštas rūkas. Racija nė velnio necypauja...“

Visa užstalė juokiasi, iš anksto mėgaujasi gerai žinoma atomazga.

Aleksejus pajuto, kad šąla krūtinė. Širdis vėl ėmė stuksenti pagal Morzės abėcėlę. Aritmija. Kordarono atsargos liko nežinia kur išvažiavusiame šarvuotyje pasidėtoje kuprinėje. Reikės bendrojoje vaistinėlėje pasiknaisioti, daiktamaišyje, didžiojoje kišenėje su raudonu kryžiumi, vadavietės medicinos kampelyje.

Atkišu jam savo „motorolą“ – pamėgink, mat, maniške, b...d! – Jurka didina tempą, pastiprindamas pasakojimo dramatiškumą, mostaguoja rankomis, pasitaiso ant kaktos smunkantį šalmą ir ima urgzti pabrėžtinai tardamas priebalsius: – Tas mat- t-t r-r-ranką tiesia... Pas-s-silenkė, b...d, taip... Aš juk s-s-suprantu, šaudyti negalima, sukruštas s-s-separių apkasas gr-r-reta, už pamuštos PKM. Aš taigi, b...d, nusiimu šalmą ir – p-p-py-y-yst! – šalmu tiesiai jam per makaulę!

Jurka nusitraukia šalmą ir vos ne su putomis lūpose pasakoja, kaip kaustė šalmu separiui galvą, kol ši, mat, perskilo „kap kavūnas“( „Kaip arbūzas“ (ukr.))., kaip paskui jis ilgai tupėjo greta negyvo separio su kruvinu šalmu rankoje.

Aš gi, b...d, tik po kurio laiko supratau, kad pats visas kruvinas... Visa šarvinukė, velniava, visas veidas, net kelnes apsitaškiau... O separio galvos vietoje vientisa kruvina masė, mat...

Tyla. Niekas nesijuokia. Įremia akis į stalą ar į lubas. Šiandien Jurkos pasakojimas išėjo ypač kruvinas. Jis ir pats tai suprato. Toliau pakreipė kalbą apie dokumentus:

Aš, mat, pasiknaisiojau jo kišenėse. Kariškis, b...d. Iš Čeliabinsko, trumpai sakant, b...d. Tai juk Sibiras, ar kaip? Buvęs artileristas. Atsarginis, b...d. Metais už mane vyresnis. Ir kažkokios merginos nuotrauka. Įdomi visa tokia, mat. Šukuosena... Tai va...

Dokumentus turi vadas. Visi laukia, kad juos parodytų. Bet šis nusisuka ir vėl mėgina susisiekti su Maiku.

„Kaip sušėtonėja žmonės kare, – pagalvojo Aleksejus. – Paskui paaiškės, kad pats ryškiausias prisiminimas iš Jurkos gyvenimo, – kaip jis žmogų šalmu mirtinai užtvatino“.
Knygos "Oro uostas" knygos viršelis

Aleksejus prisiminė savo „ryškius“ karo įspūdžius ir jam pradėjo trūkti oro. Jis išėjo iš kambario į šalto terminalo juodumą. Kitame aerodromo gale, skleisdama būdingą garsą, sukiauksėjo „sraigė“ – automatinis granatsvaidis AGS-17, taip pavadintas dėl apskritos dėtuvės. „Kam? Tik pėstininkams gąsdinti, – pagalvojo Aleksejus, gerai nusimanantis apie šaulių ginklus. – O visi pėstininkai čia. Veltui plūkiasi“.

Jis grįžo į vadavietę, sėdosi kampe ant nežinia kieno miegmaišio, išsitraukė vieną iš savo dviejų fotoaparatų, atsargiai išėmė objektyvą. Švirkštynuke prapūtė aparatą ir objektyvą iš vidinės pusės, įstatė į vietą savo mėgstamą apterliotą 16–35 milimetrų plačiakampį, kiek įstengė, nušluostė skudurėliu iš akinių futliaro. Kitas, su kuriuo nesiskyrė nei dieną, nei naktį, buvo 70–200 mm – ilgo židinio nuotolio objektyvas.

Ketvirta diena Oro uoste. Ketvirta diena iš esmės be miego, be valgio ir be vandens. Ryšio beveik jokio, nuotraukas įstengė išsiųsti tik kartą – antrąją dieną.
Banderis ranka knaisiojasi amunicijos liemenės kišenėje, išsitraukia „mobilioką“. Jokio signalo. Tikrina pranešimus. Naujų nėra. Paskutinis, vakarykštis, buvo siųstas žmonos: „Maldauju, paleisk jį iš ten. Myliu tave. Tavo Nika“.
Ištrauka iš knygos „Oro uostas“

Prisiminė susapnuotą velionės Ksiušos balsą. Prisiminė Nikos balsą. Visiškai skirtingos. Ir abi mielos, trokštamos. Išsitraukė telefoną. Pažvelgė į Stepaną– Banderį. Tas sėdėjo į jį atsukęs nugarą, mėgindamas susisiekti tai su bataliono, tai su brigados štabu – vienodai nesėkmingai.

Aleksejus peržvelgė pranešimus, perskaitė Nikos paskutinį: „Maldauju, grįžk. Nėra ką tau ten veikti“.

Ant galvos pabiro gabalai tinko. Kambarys ėmė siūbuoti. Ausų būgneliai vos neplyšta nuo sprogimų, galvoje – tarsi raketos sproginėtų.

„Gradais“ beria, mat! – šaukia Jurka Garvežys krisdamas ant grindų.

Kiti jau iki jo spėjo sugulti. Rankose – parengti ginklai. Nejau separiai vėl puls?

Kai vadavietėje nustoja kamuoliais ristis ir lįsti į akis artimų sprogimų sukeltos dulkės, darosi aišku, kad artilerijos rengimas baigtas. Kovotojai čiumpa dėžes su papildomais šaudmenų komplektais, kaišiojasi į amunicijos liemenių kišenes granatas F-1, RGD, „vogus“ (Kalašnikovo automatų povamzdžių granatas), ant pečių užsimeta „muchas“ (vienkartinius prieštankinius granatsvaidžius) ir kitus granatsvaidžius. Puola už skeveldrų išvarpytų masyvių geležinių durų – užimti pozicijų.

– Betmenai, praneši apie nuostolius. Paskui – į poziciją! – šaukia Banderis įkandin bėgančiųjų ir, sustabdęs Jurką ir ranka trūktelėdamas artyn savęs, urzgia tiesiai į ausį: – Stebėk kacapus! Galva atsakai!

– Ar – pindosus? (Pindosas (žarg.) – kitos valstybės riboto kontingento karys) – tikslinasi Jurka griebdamas viena ranka savo PKM, kita – dvi dėžes šaudmenų.
Na, tu mane supratai.

Banderis ranka knaisiojasi amunicijos liemenės kišenėje, išsitraukia „mobilioką“. Jokio signalo. Tikrina pranešimus. Naujų nėra. Paskutinis, vakarykštis, buvo siųstas žmonos: „Maldauju, paleisk jį iš ten. Myliu tave. Tavo Nika“.

Sergei Loiko. Oro uostas. Iš rusų kalbos vertė Vytautas Leščinskas. – Vilnius: Briedis [2016]. –
360 p.: iliustr.