Kandidatų retorika kaitina emocijas, esą, Lietuvoje nei teisingumo, nei pagarbos tradicinėms vertybėms, o socialinė ir teisingumo sistema taip supuvusi, kad ją išgelbėtų tik tvirta ir galinga ranka – lyderystė.
Mokslininkai, tyrinėję retorikos svarbą rinkimuose, pastebi, kad kandidatai į prezidento postą linkę pasitelkti argumentus, kurie sukelia tokias emocijas kaip baimė, nerimas ir pyktis. Emociniai raginimai leidžia kandidatams pabrėžti bendras vertybes, taip siekiant pritraukti neįsipareigojusių žmonių paramą. O ką kalbėti apie populistinę retoriką – pažadus, kurie vargu, ar patenka į Prezidento kompetencijos sritį, tačiau rinkėjo ausiai tai – it bitei medus.
Baimės, nerimo bei pykčio Lietuvos rinkiminėje padangėje netrūksta: vieni kandidatai sėja nerimą dėl akstino puoselėti tradicines vertybes, kiti – kad patekę į valdžią imsis atstatinėti teisingumą, valstybei atiduos svarbių įmonių kontrolę, steigs valstybinius bankus ar atkurs ir stiprins santykius su visomis kaimyninėmis valstybėmis, įskaitant kaimynes, kuriose – autoritariniai režimai.
Jennifer Jerit pastebi, kad emocinės retorikos vartojimas taip pat atitinka žiniasklaidos polinkį pirmenybę teikti dramatizmui ir jauduliui naujienose. Taigi, emocijos paveikesnės, todėl jos dominuoja kandidatų retorikoje. Pavyzdžiui, kalbėdami apie šeimos vertybės kai kurie kandidatai cituoja Konstituciją ir pabrėžia sieksiantys šeimų lygybės, o kiti – tradicinių vertybių apsaugos, taip piešdami spalvingą paveikslą rinkėjų galvose, dėl kurių šie kovos renkant savo kandidatą priklausomai nuo savo įsitikinimų ir baimių.
Kandidatai, pasišovę skaidrinti Lietuvą išryškindami Lietuvoje dirbančius užsienio agentus, o mokyklose ugdyti patriotizmą, atsisakant „viešnamio kultūros“, regis, ne juokais pasišovė apjungti visus tuos, kurie ilgisi sovietiniais laikais puoselėtos doros. Įdomu, kaip jie suvokia patriotizmą ir kokios Lietuvos patriotai jie yra?
Populizmo audros naujųjų kandidatų retorikoje – esminis požymis, išskiriantis juos iš Valstybės ar Vyriausybės vadovų, kandidatuojančių į Prezidento postą, kurie yra žymiai kuklesni ir nedalija sunkiai įgyvendinamų ir pamatuojamų pažadų. Pavyzdžiui, Prezidentas Gitanas Nausėda tęsia savo siekį, kad ir koks jis sunkiai apčiuopiamas, ir nekeičia kurso, žadėdamas kurti „Lietuvą, kuri dalijasi savo gerove su visais, tarp jų ir tais, kurie verčiasi sunkiau“.
Vis tik gerovė suvokiama tradiciškai – kaip socialinė ir ekonominė gerovė be pagarbos liberaliosioms vertybėms, puoselėjamoms liberaliose demokratijose.
Kartą garsiai ištarusi sparnuotą frazę „išsirinks valdžią, kokios norės“, Ingrida Šimonytė tarsi užprogramavo savo kelią būti nominalia kandidate, t. y. kandidate dėl akių, nes, kaip kai kurie politologai teigia, „partijos Seime privalo teikti savo kandidatus į Prezidento postą“.
I. Šimonytė, regis, nei žada, nei užsiima rinkimine kampanija, tarsi kandidatavimas į Prezidento postą būtų ne jos siekis, o Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos užgaida – užsakymas, kurį ji vykdo nei adaptuodama retorikos, nei rūpindamasi ja, galbūt, tiesiog savo šveikišką retoriką pritildydama, mažiau lįsdama į ekraną ir erzindama visuomenę.
Apžvelgiant kandidatų retoriką susidaro įspūdis, kad kandidatai į Prezidento postą nieko naujo neišrado, pasitelkia retoriką, sėjančią baimę ir nerimą dėl ateities, esą, jei jie taps prezidentu, tai ir Vyriausybė su Prezidentu geriau susikalbės, ir teisingumo daugiau bus, ir šviesesnio rytojaus visa lietuvių tauta – ne tik elitas ar tradicinės šeimos – sulauks, o einantys pareigas Valstybės ir Vyriausybės vadovai išnaudoja politines institucijas konfliktams kurti ir didinti, taip patraukiant visuomenės dėmesį į juos ir buriant rinkėjų gretas.
