1. Komisijos nuomone, Gruzija yra mūsų tradicinis pavadinimas ir jo ” keisti į anglų tradicinį pavadinimą tikrai niekas nesiryžo” ( “Delfi”, 2010 m. vasario 1 d.).
Sutinkant, kad tai tradicinis šios šalies pavadinimas ir peržvelgus pasaulio šalių pavadinimų sąrašą lietuvių kalba, į akis krenta berods vienintelis tokio pobūdžio darybinis neatitikimas tarp šalį - Gruzija ir jos gyventojus – gruzinai įvardinančių žodžių formų. Jeigu iš svetimos kalbos buvo perimtas šalies pavadinimas Gruzija, tai remiantis lietuvių kalbos tautybių darybos taisyklėmis šios šalies gyventojai turėtų būti vadinami gruzas, gruzė. O jeigu šalies pavadinimas yra išvestinė forma iš gruzinas (su svetimu darybos elementu –in), tai šalis turėtų būti Gruzinija (plg. abisinas – Abisinija). Net eiliniam skaitytojui kyla abejonių, kur eina ta riba tarp tradicijos ir gimtosios kalbos normų nepaisymo.
Nenorėtume sutikti, kad Gruzijos prašymo esmė – tai mūsų tradicinio pavadinimo Gruzija pakeitimas į “anglų tradicinį pavadinimą Georgia”. Gruzinai jokiu būdu neperša angliško žodžio Georgia, o prašo vadinti sekant Vakarų Europos, o ne Rytų šalių tradicija, juk daugumoje Vakarų Europos tautų Gruzija vadinama šaknies Georg- vediniais, sukurtais pagal atskirų kalbų dėsnius.
Taigi ir mes, sugalvoję pakeisti pavadinimą, jo pagrindu turėtume imti šaknį Georg- ir jai pritaikyti savo kalbos darybos taisykles (pvz., priesagą –ija). Neturėtų kilti ir abejonių dėl šio žodžio tarimo, kadangi šaknis georg- kildinama iš graikų kalbos, tad ir tarti reikėtų “georgija”, ir jokiu būdu ne “džordžija” ar dar kitaip (juk vadovaujantis ta pačia logika, esą “daugelis lietuvių šį pavadinimą tartų angliškai”, galima teigti, kad kita, ir nemaža, dalis lietuvių, jį tartų “cheorchija” – t.y. ispaniškai). Na, o šalies gyventojus reikėtų įvardinti remiantis lietuvių kalbos žodžių darybos taisyklėmis – georgas, georgė ar georgietis, georgietė (spręsti turėtų kalbininkai).
Kaip manoma, jau kryžiuočiai šią Pietų Kaukazo šalį vadino Georgija. Šį pavadinimą perėmė ir kiti Gruzijos kaimynai, - persai, tiurkai, jį pritaikę savo kalboms ( iš čia formos gurdž, Gurdžija), o per juos maždaug 17a. pabaigoje ar 18 a. pradžioje ir rusai, kur šis pavadinimas įgavo visiems žinomą formą Gruzija, bei kitos slavų tautos. Lietuviai, kaip ir daugelis Rusijos įtakos sferoje buvusių šalių, laikosi iš Rytų atėjusios tradicijos, t.y. vartoja pakitusią tos pačios Georgijos formą Gruzija.
Įdomu, jog su šia tema susijusioje LTV rytinėje laidoje buvo paminėta, jog peržvelgus tarpukario Lietuvos spaudą, buvo rastas vienas atvejis, kuomet mūsų aptariama šalis buvo įvardinta ne Gruzija, bet Georgija (ar Georgia). Galimas daiktas, kad atidžiau paieškojus, tokių atvejų būtų surasta ir daugiau. Ir kas žino, kokia tradicija būtų susiklosčiusi, jeigu ne tie nelemti istorijos posūkiai.
2. Ir dar dėl vieno komisijos argumento: “komisijos nariai pabrėžė, kad Gruzija nekeičia oficialaus lotyniško šalies pavadinimo Sakartvelo. Suprask: jeigu Gruzija pakeistų savo pavadinimą Sakartvelo į Georgija, tuomet ir Lietuva turėtų tam pagrindo. Sakartvelo - tai šios šalies autonimas, kilęs iš krašto centrinės dalies Kartli(ja) pavadinimo (beje, manoma, jog ši šaknis senos kilmės ir gimininga indoeuropiečių gard-, reiškiančiai “aptverta vieta, teritorija”, plg. liet. k. “gardas”, rusų k. “gorod”,”grad”). Sakartvelo – tai kartvelų (taip save vadina gruzinai) visuma, bendruma, t.y. Kartvelija (priešdėlis sa- atlieka panašią funkciją kaip ir lietuvių kalbos priesaga -ija), iš čia įsigalioję terminai: kartvelų kalbos – tai gruzinų, zanų (megrelų, lazų), svanų kalbos, kartvelologas – gruzinų bei jai giminingų kalbų specialistas, kartvelologija – mokslas apie kartvelų kalbas.
Tad šis Komisijos narių argumentas, esą kodėl Gruzija nekeičia savo autonimo Sakartvelo heteronimu Georgija, daugiau negu keistas. Tuomet kodėl iš rusų kalbos atėjęs pavadinimas Chorvatija buvo pakeistas į anglišką (vakarietišką) Croatia, žinoma, jį pritaikius lietuvių kalbai (pakeitus “C” į “K” ” ir galūnėje įterpus “j”), kai tuo tarpu pati šalis vadina save Hrvatska. Vadovaujantis šia logika, Komisija turėjo kreiptis į šalį, save vadinančia Hrvatska, kad šioji pakeistų savo pavadinimą į Kroatija ir tik tada jau ir Lietuva būtų pradėjusi ją vadinti Kroatija .Tačiau akivaizdu kad to nebuvo padaryta. Galimas daiktas, kad priimdama šį sprendimą, VLKK turėjo kitų, mums nežinomų argumentų, tačiau bent jau iš pirmo žvilgsnio Gruzijos – Georgijos bei Chorvatijos – Kroatijos atvejai tikrai turi panašumų.
Ir paskutinis pastebėjimas. Yra toks dalykas kaip žodžio konotacija. Niekaip nepaneigsime, kad be kiekvienam lietuviui žinomos sąsajos su žodžiu gruzas, pavadinimas Gruzija tiek lietuviui, o juo labiau gruzinui kelia ir tam tikras istorinio –politinio pobūdžio asociacijas. Šios šalies prašyme jautresnė ausis (ir širdis) būtų išgirdusi ne kėsinimąsi griauti lietuvių kalboje įsigaliojusias taisykles ar normas, bet pageidavimą sieti jos vardą su europietiškuoju kontekstu, juo labiau, kad ši šalis yra įnešusi nemažą indėlį į pasaulio dvasinės bei materialinės kultūros fondą, svariai prisidėjusi kuriant vertybes, kurias šiandien mes vadiname europietiškomis.
Juk Gruzija – tai ta pati senovės graikų mituose minima paslaptingoji Kolchidė, viliojusi argonautus savo aukso vilna, kas turi ir realų pagrindą ir liudija ten buvus senų aukso išgavimo technologijų (įdomumo dėlei galima paminėti, jog šiandien auksas kartu su sidabru sudaro apie dešimtadalį viso šalies eksporto); vyndarystės pradininkė, kaip manoma, europiečiams davusi ir šio tauraus gėrimo pavadinimą (gruzinų k. hvino); viena pirmųjų šalių pasaulyje, priėmusi krikščionybę (337 m.); tauta, sukūrusi vieną iš keliolikos pasaulyje egzistuojančių rašto sistemų, unikalią liaudiško daugiabalsio dainavimo tradiciją; visu šimtmečiu anksčiau už Europą Šotos Rustavelio lūpomis skelbusi humanistinio renesanso idėjas.
Deja, mes to neišgirdome.
Beje, į Gruzijos prašymą buvo atsižvelgta Izraelyje, Estijoje, Japonijoje.
Autorė Tbilisyje studijavo gruzinų kalbą ir literatūrą, į lietuvių kalbą yra išvertusi gruzinų rašytojų kūrinių.