Sovietinių karių kapai
Ne tik Palangoje yra sovietinių karių kapai. Keliaujant po Lietuvą, jų atrandi įvairiuose miesteliuose. Rusiški užrašai, sovietiniai simboliai mena, kad dar prieš kokias tris dešimtis metų čia būdavo vedami pionieriai ir pasakojamos didvyriškos sovietinių karių kovos. Tik niekas nekalbėjo apie jų žiaurumus, apie tai, kad jie ne išvadavo, o pavergė Lietuvą.
Šiandien šie kapai, bent jau kiek man teko matyti, prižiūrimi, nušienauta žolė. Kai kur gali pamatyti kažkieno paliktas gėles. Tikriausiai rusų turistų.
Be to, ten palaidoti žmonės, kurie galbūt nepritarė Stalinui, bolševizmui, galbūt ir patys buvo nukentėję nuo raudonojo teroro. Ir dar – niekas jų neklausė, ar jie norėjo kovoti čia, Lietuvoje. Mirtis mus visus sulygina. Ir būtų neatleistina, jei mes paniekintume tuos, kurie jau atgulė amžino poilsio, kurie patys jau nebegali apsiginti.
Paminklai sovietų kariams
Pokario laikais Merkinėje, šalia kapinių stribai užkasdavo partizanų kūnus. Vėliau, kad ši vieta netaptų pagarbos vieta, buvo pastatytas stadionas, nors mokykla stovėjo atokiau. Vaikai lakstė, žaidė ant žmonių kaulų. Atėjus Sąjūdžiui čia buvo pastatytas paminklas bei žuvusiems partizanams pastatyti kryžiai.
Sustojus Merkinės centrinėje aikštėje ir pėsčiomis pasukus į kalną, partizanų kryžių link, kairėje pusėje pasitinka sovietinis kareivis stovintis su automatu. Keista beveik šalia matyti paminklus tiems, kurie kovojo vieni prieš kitus. Be to, tas sovietinis karys agresyvus, atstatęs automatą, atrodo, kad pasiryžęs tuoj šaudyti.
Lietuvoje yra taikesnių paminklų sovietiniams kariams. Važiuojant iš Lazdijų į Alytų, kairėje pusėje ilgesingai žvelgia kareivio veidas. Buvo du, bet vieną gal kokiais 1992 ar 1993 metais išsprogdino. Keistas karas prieš paminklus, kurie negali pasipriešinti (kažin, ar tie didvyriai būtų išdrįsę kovoti pokario metais su gyvais sovietiniais kariais?).
Šis paminklas nėra agresyvus, nestovi su automatu, besiplaikstančiu apsiaustu „karys – išvaduotojas“, kuris mums yra pavergėjas. Ten tik kareivio veidas. Žmogaus veidas, kuris galbūt ne savo valia tapo kareiviu ir privalėjo kovoti.
Be jokios abejonės, ir daugiau tokių paminklų Lietuvoje yra išlikę. Jau ko vertos skulptūros ant Vilniaus Žaliojo tilto. Ar tai yra menas? Paveldas, kurį reikia saugoti? Diskusijos nenutyla. Ar dabar reikėtų šiuos paminklus išsaugoti? Galbūt galima palikti, pridėjus lenteles, kuriose būtų trumpai paaiškinta istorija, ir kas iš tiesų buvo tie herojai.
Vis dar saugo LTSR
Tai ne vienintelė lenta, kur vis dar mūsų architektūros ir istorijos paminklus saugo jau seniai nebūtin nuėjusi LTSR. Ji saugo ir Paserninkų piliakalnį, o Seirijuose Antanas Žmuidzinavičius vis dar žymus LTSR dailininkas.
Suprantu, kad naujoms lentoms reikalingi pinigai. Gaila, kad per dvidešimt metų Kultūros vertybių apsaugos departamentas neatrado. Kaip neatrado ir laiko bent jau dvi raideles numušti. Beje, kai kur jos nudaužtos. Vadinasi, kai kur neapsikęsta akis badančių LTSR raidžių. Tai gal galima visur nudaužti? Juk tai nėra didelis darbas, ar ne? Ir mūsų paminklus saugos Lietuvos respublika, o ne nebūtin nuėjusi LTSR. Šios lentelės yra tikra gėda.
Gatvių pavadinimai
Besidalijant šiomis mintimis su vienu bičiuliu, jis man ištarė: „O Kybartuose dar yra Tarybų gatvė“. Iš pradžių pagalvojau, kad gal kas nors jau mūsų nepriklausomybės laikais pabandė reabilituoti šį žodį. Pasirodo, kad ne, - taip ši gatvė buvo vadinama ir gūdžiu sovietmečiu.
Šis straipsnis – tai ne studija. Greičiau keliautojo po Lietuvą įspūdžiai. Net pačiam buvo keista pamatyti, kad tiek daug vietų vis dar mena LTSR. Ar neatėjo laikas bent jau kai kurias panaikinti?