Kad ir ką manytume apie tokio pobūdžio dokumentus – Lietuvoje strategijų sukurta geras šimtas, nors niekas taip ir nesiruošia jų vykdyti, - pastarasis svarbus dėl kelių priežasčių. Pirmiausia jis skiriamas Europos Sąjungos politiniam ir intelektualiniam elitui. Tokias strategijas kuria visos šalys, tad jos intelektinis ir ideologinis turinys europinio politinio elito bus vienaip ar kitaip suvokiamas.
Kitaip tariant, aukštu lygiu rodysime savo politinę intelektinę brandą arba jos stoką. Kitas dalykas tas, kad tokia strategija galėtų būti geras pagrindas telkti tautą ir visuomenę tam tikriems proveržio darbams, įtvirtinant aiškesnes ateities gaires. Norint tokias gaires įtvirtinti, būtina kuo atviriau jas apsvarstyti ir siekti plataus nacionalinio sutarimo, kad jų vykdymas jau nebepriklausytų nuo politinės konjunktūros ar naujų „prisikėlusiųjų“ seimūnų įgeidžių.
Jei jau pabandytume įsivaizduoti nacionalinį sutarimą dėl esminių raidos gairių ir vertybių, kuris įpareigotų politinį elitą tų gairių siekti, tada jau turėtume ne tik dokumentą, bet ir nacionalinės svarbos veiklos programą. Kol kas neturime savos tvarios raidos strategijos iki 2030 metų. Šiuo metu pateiktas projektinis dokumentas, kuris vadinamas „Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“.
Kas krinta į akis vartant šį dokumentą ir gilinantis į jį? Pirmiausia - strategijos abstraktumas. Ji atsieta nuo tautos ir visuomenės išgyvenamų bėdų bei rūpesčių, taip pat nuo grėsmių bei iššūkių. Niekas nesikeistų vietoj Lietuvos įrašius bet kokios šalies pavadinimą. Abstraktūs gero gyvenimo ir naujo žmogaus kūrimo šūkiai. Aiškiai išreikštas siekis ugdyti naują žmogų su politikų įsivaizduojamom geromis savybėmis. Tas siekis primena sovietines naujo žmogaus ugdymo programas. Gal šitaip mūsų penkiasdešimtmečių politikų ir jų pasitelktų vadinamųjų ekspertų galvose ir atgimsta komjaunuoliškos jaunystės paveldas, kurio apraiškų gausu daugybės valdininkų, ypač Švietimo ir mokslo ministerijos, veikloje.
Kitas svarbus, jei ne svarbiausias dalykas tas, kad šiame dokumente neužsimenama nei apie lietuvių tautą, nei apie nacionalinį tapatumą, nei apie lietuvių kultūrą. Tai jau nėra nereikšmingas neapsižiūrėjimas. Kodėl? Todėl, kad atgautos nepriklausomybės metais tapo lyg ir nepadoru, politiškai nekorektiška kalbėti apie lietuvių tautą, lietuvybę, jos ligas ir bėdas. Buvo įgyvendinama politinė nuostata išstumti tautinius ir nacionalinius dalykus iš viešo politinės bei intelektualinės šnekos lauko. Taip pat ir iš švietimo ir ugdymo programų.
Vengiant lietuvių tautos sąvokos buvo sugalvotas ir naujadaras – Lietuvos tauta. Pastarasis visu tautiškumus „subendrina“ ir šitaip ištrina politiniame pilietiškume. Esame jau ne tauta ir ne Lietuvoje gyvenančios tautos, o Lietuvos piliečiai, tad jei norime vadintis tauta, tai ir vadinkimės Lietuvos tauta. Vargu ar pavyktų vokiečius, lenkus ar anglus įtikinti kad vieni yra Vokietijos, kiti Lenkijos, o treti Anglijos tauta. Bet mūsiškiams šitai jau nerūpi.
Tad darytina išvada, jog strategijoje įgyvendinama politiniame elite įsitvirtinusi valstybės išnacionalinimo ir ištautinimo nuostata. Tokia strategija niekaip negalės sutelkti tautos ir visuomenės grėsmingų iššūkių ir vis daugėjančių vidinių bėdų akivaizdoje. Niekaip ji netvirtins kasdien vis labiau menkstančio mūsų valstybingumo, kurį gali tvirtinti tik nacionalinės jausenos ugdymas, grindžiamas tautų sugyvenimo ir kūrybinio jų bendravimo principu.
Pasirodo, jog mes dar atsiliekame nuo globalizacijos vidurkio, tad reikės žmones telkti kaip nors į jį „įsividurkinti“. Sveiko proto nepraradusiam žmogui aišku, kad Lietuva jau senokai eina globalizacijos priešaky – valstybės finansai užsienio bankų rankose, šilumos ūkis ir pramonė – rusų dujininkų, naftos perdirbimas – lenkų, o svarbiausia – klaikus emigravusių ir emigruojančių skaičius. Tokiais vidurkiais jokie kaimynai negali pasigirti.
Lietuvos politinio elito kuriamoje strategijoje neieškoma būdų, kaip tvarkytis su globalizacijos ir kitokiais iššūkiais, o linkstama besąlygiškai priimti globalizacijos vyksmus. Pagrindinėmis puoselėtinomis ir ugdytinomis vertybėmis ir naujojo strateginio žmogaus savybėmis, turėsiančiomis laiduoti šalies pažangą, laikomos atvirumas, kūrybingumas ir atsakingumas. O juk besąlygiškas atvirumas – nėra sveiko, juolab atsakingo proto požymis.
Niekas nėra prieš kūrybingumą ir atsakingumą, tačiau kaip ugdyti kūrybingumą, jei visiškai apeinama lietuvių kultūra. Gyvybinga kultūra ugdo kūrybingumą, o kultūrai gyvybės teikia švietimo sistema. Susinant kultūrą – ugdyti kūrybingumą? Strategijoje išskirtos vertybės rodo, jog dokumento rengėjai žmogų įsivaizduoja kaip betautį individą. Graudu, kad toks tuščias, tačiau agresyvus libertarinės minties produktas tampa Lietuvos strateguotojų tikslu.
Strategija kreipiama į tris pažangos sritis – visuomenę, ekonomiką ir valdžią, tad nesiūlomas joks ideologinis, lietuvių tautą ir Lietuvos visuomenę saistantis ir vieningai veikti skatinantis tikslas. Naivu būtų manyti, kad žmonės gali kilti į kovą ar aukotis už atvirumą ar kūrybingumą, tačiau ne tik gali, bet ir aukojasi už savo tautą, valstybę, gimtinę. Tautiškumas ir nacionalumas pastaruoju metu vis labiau pripažįstami, kaip esminiai žmones į bendruomenes susaistantys „klijai“, kurie jau savaime diegia ir patriotiškumo, ir atsakingumo tautai ir visuomenei nuostatas. Juk ir iš sovietinės okupacijos laisvinomės nacionalinės jausenos pakylėti, o ne kaip atvirumo ar laisvos rinkos malonės siekiančių individų minia.
Strategijos rengėjai visiškai neatsižvelgia į pasaulines valstybinių santykių ir valstybingumo tvirtinimo tendencijas Šiuo metu daugelyje ES šalių svarbiausiais pripažįstami nacionalinio tapatumo ir nacionalinės kultūros tvirtinimo klausimai. Jiems teikiama strateginė prioritetinė reikšmė. Prancūzija, Vokietija, Lenkija – akivaizdūs šios tendencijos pavyzdžiai Pasaulyje stiprėja Rusijos, Kinijos ir kitų didžiųjų valstybių nacionalinės jausenos, taip pat ir didžiųjų tautų nacionalizmas. Lietuva gyvena nacionalinį tapatumą stiprinančių valstybių aplinkoje – šitai ryšku ir Rusijoje, ir Lenkijoje, ir Baltarusijoje. Nacionalinio tapatumo tvirtinimo ir sklaidos klausimus pajėgus deramai spręsti vienintelis subjektas – valstybė. Didelis ir sunkiai paaiškinamas paradoksas tas, kad toks dokumentas kuriamas vadovaujant premjerui Andriui Kubiliui, nes jo turinys ir ideologija yra visiškai priešinga jo tėvo a.a. Vytauto Kubiliaus viso gyvenimo darbui ir idealams.
Pavyzdinė šiuo atžvilgiu yra Estija. 2005 metais visų politinių jėgų, akademinio sluoksnio ir visuomenės sutarimu priimtoje „Estijos nacionalinėje tvarios plėtros strategijoje“ iki 2030 metų („Tvari Estija 21“; Sustainable Estonia 21) įtvirtinamas aiškus vienintelis nelygstamas tikslas – estų tautos ir kultūros tvarumas, estiškumo tvirtinimas ir sklaida Europos kultūrinėje erdvėje. Ar kas prisimena kokį mūsų politiką, kalbantį apie lietuvybės tvirtinimą?
Valstybės raida pajungiama estų tautos gyvybingumui stiprinti ir jos kūrybos apraiškoms skleisti. O kas ir kokiais būdais gali stiprinti estiškumą? Atsakymas akivaizdus - kultūra ir jos teikiami būdai, skatinantys estiškumo savikūrą ir kultūrinę kūryba. Tad labai nuoseklus ir pagrįstas visas Estijos strategijos dokumentas, kuriame išskirti keturi pagrindiniai tikslai: 1. Estijos kultūros erdvės gaja; 2. Gerovės augimas; 3. Sąryšinga visuomenė; 4. Ekologinis balansas. Pagrindiniam tikslui pajungiama ir ekonomika, taip pat mokslu, naujomis medijomis ir technologijomis grindžiama didelę pridėtinę vertę kurianti industrija. Kitaip tariant, visas valstybės mechanizmas ir jos politinė galia pajungiama pagrindiniam siekiui. Šį dokumentą ruošė didelis mokslininkų ir įvairių sričių specialistų kolektyvas, vadovaujamas Talino universiteto mokslininkų.
Panašiu keliu numato eiti ir Latvija. „Latvijos tvarios plėtros strategijoje iki 2030“ įtvirtintas pagrindinis tikslas išsaugoti ir turtinti Latvijos kultūrinę erdvę, stiprinti nacionalinį tapatumą, kaip esminį visuomenės kūrybiškumą laiduojantį ir skatinantį veiksnį. Todėl dokumente pirmasis skyrius nusako Latvijos kultūrinės erdvės ir nacionalinio tapatumo stiprinimo plotmes, o antrasis skirtas ilgalaikėms investicijoms į žmogiškąjį kapitalą, kuris suvokiamas nacionalinio tapatumo stiprinimo požiūriu.
Lietuvos tvarios raidos strategijos kūrėjams linkėtume ne piešti susigalvoto žmogaus vaizdinį ir stengtis jį primesti Lietuvos visuomenei, o labiau atsižvelgti į Europos Sąjungos raidos tendencijas ir prieštaringumus, kaimyninių valstybių pastangas tvirtinti savo valstybingumą, stiprinti nacionalinius tapatumus ir nacionalines kultūras.