Ana Vyriausybė ir jos vadovas pasižymėjo arogancija ir nesiskaitymu nei su visuomenės, nei su ekspertų nuomone. Pavadinę jiems patarinėjusių nepriklausomų specialistų grupę „dešiniąja alternatyva“, konservatoriai prieš 2008-ųjų rinkimus visur gyrėsi, kad įsiklauso į jų nuomonę.
Bet kai tik rinkimai pasibaigė, nepriklausomi ekspertai buvo pavaryti į šoną. Išmušė lojalių pataikūnų – į premjero skverną amžinai įsikibusių patarėjų valanda. Įsigalėjo nuostata – „mes viską žinome geriau, apie mus rašys vadovėlius“. Deja, šie pasigyrimai neatitiko tikrovės ir tik erzino žmones.
A.Butkevičiaus Vyriausybė elgiasi visai kitaip. Esminius, daug diskusijų keliančius ekonominio gyvenimo klausimus ji pavedė išnagrinėti darbo grupėms. Radikalios ir greitos permainos dabartinei Vyriausybei nėra savitikslis. Už tai ją aršiai kritikuoja dabartinė opozicija, įpratusi nesiskaityti nei su nepriklausomų ekspertų, nei su visuomenės nuomone.
Nesulaukusi ne tik Vyriausybės šimtadienio, bet net ir jos darbo pradžios, dešinioji opozicija jau kėlė isteriją. Pirmosiomis šios valdžios darbo dienomis konservatorius Kęstutis Masiulis socialiniame tinkle „Facebook“ rašė: „Vis didėja didžiulės nelaimės nuojauta. Atėjo tamsumos koalicija. Girdėsime strateginių tikslų išdavystę. Matysime šokiruojantį nesiskaitymą.“
Dar galėjo pridurti, kad artėja pasaulio pabaigą ar marsiečių antpuolis. Arba kad štai pasirodė keturi Apokalipsės žirgai – socdemų, darbiečių, tvarkiečių ir Lenkų rinkimų akcijos. Būtų labai vaizdinga.
Jei politinė isterija būtų žmogus, jo vardas galėtų būti Rasa Juknevičienė. Ši politikė nenustygsta badydama pirštais į socialdemokratų nenuoseklumą ir vis pagiežingai primindama, ką jie anksčiau kalbėjo kitaip nei dabar.
Ta proga būtų galima šį bei tą priminti ir karingai nusiteikusiai R. Juknevičienei. 2008 m. mūsų asignavimai gynybai sudarė daugiau kaip 1,1 proc. BVP. Per tais metais vykusią Seimo rinkimų kampaniją R. Juknevičienė įvairiuose susitikimuose aiškino, kad asignavimus krašto apsaugai reikia didinti – ir žadėjo tai daryti, jei bus valdžioje.
Galima suprasti tai, kad pirmus ir antrus finansų krizės metus buvo sunku laikytis duotų pažadų. Tačiau asignavimai gynybai BVP procentų išraiška kažkodėl mažėjo ir trečiais, ir ketvirtais konservatorių valdymo metais: 2011-aisias – iki 0,82 proc. BVP projekcijos, o 2012-aisiais smuktelėjo dar keliomis šimtosiomis. Iškilmingi pareiškimai ir pažadai pasirodė buvę nieko verti.
Keistai atrodė ir dar viena konservatorių prioritetinė sritis – užsienio politika. A. Kubiliaus atsivestas užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas gyrėsi per pusmetį „sušildęs“ santykius su Rusija ir juose „atvertęs naują puslapį“. O juk A. Kubilius ką tik buvo paskelbęs savo garsiąją „Rusijos sulaikymo strategiją“. Kur čia politikos ir retorikos nuoseklumas?
Tiesa, jokio atšilimo santykiuose su Rusija ir nebuvo. Užtat socialdemokratų užsienio reikalų ministras Linas Linkevičiaus dar gerokai iki Vyriausybės šimtadienio susitiko su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu. Padarė tai, kas ankstesniems mūsų diplomatijos šefams pasirodo buvę neįkandama.
Ankstesnės Vyriausybės energetinis karas su Rusija nedavė jokių apčiuopiamų vaisių išskyrus tai, kad brango dujos, šildymas, elektra. Nepaisant gražių kalbų, Lietuvos energetinį saugumą turėję užtikrinti projektai visą konservatorių valdymo kadenciją judėjo vėžlio tempais ir strigo pirminėse stadijose.
Didžiausia A. Butkevičiaus Vyriausybės šimtadienio nesėkme galima laikyti prastai parengtas ir nevykusiai pateiktas sveikatos apsaugos ministro Vytenio Andriukaičio iniciatyvas. Tačiau – likimo ironija: kaip tik apie V. Andriukaitį konservatorių sveikatos guru Antanas Matulas pareiškė – „solidarizuojamės ir palaikome ministrą“.
Trumpai tariant, opozicijos kritika socialdemokratų Vyriausybės atžvilgiu – esą kairė nežino, ką daro dešinė – yra dar nenuoseklesnė už kritikuojamą nenuoseklumą. Pažvelgę į veidrodį dešinieji pamatytų, jog dešinė nežino, ką daro... dešinė.