Kai Neringa Venckienė kryptingai kopė karjeros laiptais į Seimą iš Garliavos, tai per daug nestebino ir nejaudino. Tuo keliu juk jau buvo atkėblinęs Vytautas Šustauskas. Tad nieko nauja: dar vienas skandalo herojus, dar vienas rinkėjų pokštas.
Neringa Venckienė
© DELFI / Tomas Vinickas

Bet kai N. Venckienė savo asmenines godas ėmė lyginti su Sausio 13-ąja, o savo politinius gerbėjus – su Lietuvos nepriklausomybės gynėjais, aukojusiais gyvybes SSRS agresijos naktį, tai jau peržengė net ir violetinio padorumo ribas.

Net buvęs Širvintų tarpkolūkinio kiaulininkystės komplekso pirmininko pavaduotojas gamybai Alfredas Pekeliūnas, 2004-aisiais (veikiausiai dėl sveikam protui nepalankaus planetų išsidėstymo virš Panevėžio rajono tais metais) išrinktas Seimo nariu ir sakęs, kad Lietuva Sovietų Sąjungoje buvo visų gerbiama valstybė, nenusižengė padorumui taip, kaip N. Venckienė.

O juk jis nusišnekėdavo ir dažnai, ir oriai, ir net aistringai. Ypač mėgo tai daryti Audriaus Siaurusevičiaus laidoje „Spaudos klubas“, kurioje paatviraudavo ir apie tai, kad sovietų okupuota Lietuva buvusi „aukštesnio lygio valstybė“, ir apie tai, kad „bet koks mokslas yra geras dalykas – ar jis partinės mokyklos, ar komunistų partijos mokyklos, jis kažko tai mokino“. Nors pats A. Pekeliūnas buvo gyvas įrodymas, kad net aukštajai partinei mokyklai gali nepasisekti išmokyti net ir to menkučio „kažko tai“.

Jei visuomenė iš tiesų mąsto taip, kaip N. Venckienė, tai kodėl „Drąsos kelias“ sunkiai perkopė penkių procentų barjerą daugiamandatėje rinkimų apygardoje ir prapylė visose vienmandatėse apygardose?
Vladimiras Laučius

Vis dėlto net jam, nekukliam tarpkolūkinės kiaulininkystės žinovui užteko nuovokos sieti pilietinį pasididžiavimą su valstybe, kad ir įsivaizduojama, o ne su kolūkių kompleksu ir ne su įtariamo kuoktelėjusio žudiko violetinių bendraminčių mase.

N. Venckienės atvejis – daug sunkesnis. Ji leidžia sau lyginti okupantus, žudžiusius taikius žmones prie televizijos bokšto, su kažin kokiais „į mūsų vidų atšliaužusiais tankais“, kurie, jos žodžiais, „pažymėti nebe raudonomis, o trispalvėmis vėliavomis“. Ji leidžia sau lyginti Sausio 13-osios naktį Vilniuje siautėjusius sovietų kareivius su įstatymą vykdančiais Lietuvos policijos pareigūnais.

Ji, tautos atstovė, Sausio 13-osios proga viešai aiškina, kad „žmogus mūsų valstybėje, už kurią tiek kovojome, kurios taip siekėme, yra niekas“. Ji, politikė, atstovaujanti ne megztųjų berečių būriui prie savo namo, o visai valstybei, aiškina, kad „demokratija Lietuvoje tėra iliuzija“.

Parlamentarė, išrinkta per visuotinius laisvus rinkimus laisvoje Vakarų valstybėje drįsta porinti, kad mus valdo kažin koks klanas, norintis fiziškai (!) sunaikinti visus, „kurie dar ieško tiesos“. Ir lyg niekur nieko postringauja apie tai, kad Lietuvos teisėsaugos autoritetas esąs „galutinai sužlugdytas šalyje ir pasaulyje“ (atsiklausė viso pasaulio?), o Lietuvos visuomenė nebepasitikinti „visa valstybe“.

Kai Viktoras Uspaskichas iš Maskvos tribūnų keiksnojo Lietuvą, tariamai nepaisančią žmogaus teisių, jis peikė ne Lietuvos valstybingumą, o tik institucijų elgesį savo atžvilgiu. Užtat N. Venckienė Sausio 13-osios proga atvirai pareiškė, kad visa valstybė – bloga, kone prilygsianti okupantų tankams.
Vladimiras Laučius

Beje, neseniai įvyko Seimo rinkimai, ir žmonės parodė, kuo jie pasitiki ir kuo – ne. Tad kodėl didžiausią piliečių pasitikėjimą pelniusios politinės jėgos – ir didžiausia valdančioji, ir didžiausia opozicinė partija nenori nieko bendra turėti su N. Venckienės „Drąsos keliu“? Jei visuomenė iš tiesų mąsto taip, kaip N. Venckienė, tai kodėl „Drąsos kelias“ sunkiai perkopė penkių procentų barjerą daugiamandatėje rinkimų apygardoje ir prapylė visose vienmandatėse apygardose?

Iš perkaitusios vaizduotės ištryškusi verbalinė konsistencija apie žiaurų klaną, Lietuvą kaip policinę valstybę, kurioje žmogus esąs niekas ir visišką demokratijos nebuvimą Lietuvoje – pusė velnio. Taip jau nutinka, kai politikas pėdina V. Šustausko takais ar kitokia forma pasiligoja. Blogiau yra tai, kad į visus šiuos kliedesius įpinta Sausio 13-oji.

Gal kas sakys – tebūnie kad ir toks patriotizmas: juk galima visaip mylėti savo valstybę? Save ir savo aplinką – galbūt, bet ne valstybę. Valstybė – tai pirmiausia santvarka, politika, suverenitetas. Kaip tik tai, ką savo tekste N. Venckienė suniekina, išaiškindama, kad demokratijos nėra, valdo klanas, o visuomenė absoliučiai nepasitiki valstybe.

Kas per patriotizmas Seimo narės, kuri aiškina, kad į tuos, kuriems nepakeliui su „Drąsos keliu“ ir jo politiniais vaizdiniais, yra į vidų įšliaužę tankai, pažymėti nebe raudonomis, o trispalvėmis vėliavomis?
Kai Viktoras Uspaskichas iš Maskvos tribūnų keiksnojo Lietuvą, tariamai nepaisančią žmogaus teisių, jis peikė ne Lietuvos valstybingumą, o tik institucijų elgesį savo atžvilgiu. Užtat N. Venckienė Sausio 13-osios proga atvirai pareiškė, kad visa valstybė – bloga, kone prilygsianti okupantų tankams.

Vieniems galėjo patikti ar nepatikti Vytautas Landsbergis, kitiems – Algirdas Brazauskas, bet visi, kurie stovėjo prie Seimo, televizijos bokšto, Radijo ir televizijos komiteto pirmiausiai gynė savo valstybę, jos teisėtą valdžią ir politinę santvarką, o ne N. Venckienės fantazijų „visuomenę“.
Vladimiras Laučius

Šitoks požiūris ir kalbėjimas tikrai nieko bendra neturi su pilietiniu patriotizmu. Su antikonstitucine violetine veikla – gal ir turi.

Ką apskritai reiškė ginti Lietuvos nepriklausomybę 1991-ųjų sausį? Apginti žmogaus teises? Daugeliui liberalių pažiūrų žmonių – gal ir taip. Apginti tikėjimo laisvę? Daugeliui tikinčiųjų tai buvo svarbu. Apginti savo kultūrą, papročius, kalbą, dainas, nuostabią tėvynės gamtą ir dvasią? Žinoma: visa tai.

Tačiau daugelis mūsų Sausio 13-ąją galvojome ne tik, o gal net ne tiek apie žmogaus teises, tikėjimą, kultūrinę savastį ar tėvynės gamtą; ne apie upę šaltuonėlę, rudenio lapelių pribertą, bet apie valstybingumą ir teisėtą valdžią, kurią privalu ginti nuo užpuolikų.

Galvojome ne tik ir gal ne tiek apie tai, kaip mylime savo kraštą, bet apie pareigą savo politiniams atstovams, išdrįsusiems mesti iššūkį Maskvai ir atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Vieniems galėjo patikti ar nepatikti Vytautas Landsbergis, kitiems – Algirdas Brazauskas, bet visi, kurie stovėjo prie Seimo, televizijos bokšto, Radijo ir televizijos komiteto pirmiausiai gynė savo valstybę, jos teisėtą valdžią ir politinę santvarką, o ne N. Venckienės fantazijų „visuomenę“.

Meilę savo kraštui, upei šaltuonėlei, rudenio lapelių pribertai, kaip ir buržuazinės valdžios skriaudžiamam „žmogui, kuris yra niekas“, visai įmanoma, kaip žinome, suderinti su Stalino saule. Bet ištikimybės konstitucinei santvarkai ir teisėtai valdžiai nesuderinsi nei su okupantų, nei su savų „tiesos ir mėsos“ revoliucionierių bandoma primesti tvarka.

Ir šiandien, ir Sausio 13-ąją tikri patriotai buvo ir yra Kovo 11-ąją įsteigtos santvarkos patriotai. Toji santvarka – su visais jos trūkumais, demokratijos šlubčiojimais ir klupčiojimais, ne visada sąžininga teisėtvarka bei nežinia už kokius nuopelnus į Seimą išrenkamais politikais – vis tiek yra verta piliečių ištikimybės. Kaip ir Sausio 13-ąją. Ištikimybės, nepasiduodančios nei raudonųjų, nei violetinių revoliucionierių melui ir demagogijai.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Metro: mitologinė būtybė ar panacėja vilniečiams? (138)

Vilniaus metropoliteno projektas – ekonomiškai negyvybingas, o valstybė turi daug svarbesnių...

Žinomas telefonų gamintojas nesutinka su mokesčiu Lietuvoje: priskaičiavo 0,5 mln. eurų skolos (49)

Teisme vyksta ginčas tarp autoriams atstovaujančios asociacijos AGATA ir informacinių ir ryšių...

Meilės kaina: A. Valentaitė neteko brangenybių už 140 tūkst. eurų (78)

Viena garsiausių Lietuvos manekenių Asta Valentaitė prarado įvairių brangenybių už daugiau...

D. Adomaitis į Rygą išsivežė 14 kandidatų – su vienu atsisveikinta (17)

Iki 2017 metų Europos krepšinio čempionato likus 14-ai dienų Lietuvos rinktinės treneris...

R. Karbauskis tapo seneliu (51)

Ramūno Karbauskio šeimą aplankė džiugi žinia – jo sūnus Justinas Karbauskis su žmona...

Akibrokštas: valstybinė įmonė savo patalpose atidarė paslaptingą viešbutį (159)

Palangos girininkijoje dirba ne vien tik miškininkai. Kaip išsiaiškino DELFI, jų ten mažuma....

Kaimynų prekybos tinklas ruošiasi galingam spurtui Lietuvoje (127)

Latvijos statybinių medžiagų ir buities prekių parduotuvių tinklo „ Depo “ prekybos tinklas...

Automobilių gamyboje – nauja aukso kasykla (9)

Autonomiški automobiliai gali drastiškai sumažinti aukų keliuose skaičių, apkarpyti suvartojamų...

Kanadietė pamestą sužadėtuvių žiedą po 13 metų rado netikėtoje vietoje (8)

Prieš daugiau nei dešimt metų šeimai priklausančiame ūkyje kanadietė Mary Grams pametė savo...