V. Landsbergis ta proga karčiai „padėkojo“ Gėjų Terminatoriui parlamentarui Petrui Gražuliui, čia pat pridurdamas: „Kiti nesustabdė, paliko jo siūlymą darbotvarkėje. Dėl to dabar gaunam visi. Į Lietuvos homofobiją, tai yra nepakantumą homoseksualams dabar galanda liežuvį kas nori“.
Jokie gero šalies įvaizdžio kūrimai nepadės, jei nuosavi politikai šitaip kenks Lietuvos politikai. Deja, šios kadencijos Seime netrūksta politikierių, kuriems už valstybės reikalus yra svarbesnis asmeninis populiarumas gūdžiausiuose politinio dalyvavimo kumetynuose.
Nerašytas populisto pradžiamokslis liepia kurstyti neišmanią ir piktą daugumą prieš kurią nors mažumą. Savo ruožtu valstybės reikalų neišmanantis, bet asmeninės neapykantos taikinius savo smegeninės šaudykloje pasikabinęs antisemitas ar homofobas juk yra tradicinis ištikimas populiarumo besivaikančių Lietuvos politikierių rinkėjas.
Ir populistui, ir jo rinkėjui yra giliai nusipjauti į Lietuvos tarptautinius reikalus ir gerą vardą Europoje. Todėl taip sėkmingai ir pelnome homofobiškos šalies reputaciją.
Tarp politikos veiksnių Lietuvoje, deja, vyrauja ne tiek bendras mąstymas ir bendraminčių trauka, kiek neurotinis „priešų“ turėjimas, smerkimas ir neapykanta. Neurozę primenanti politinė tautosaka skleidžia nerimą dėl žydų ir lenkų (istoriškai) bei seksualinių mažumų. Pigaus populiarumo besivaikantys politikai gudriai pasinaudoja šia dalies visuomenės psichologine būsena. Tai gal ir gudru, bet neišmintinga.
P. Gražulio homofobiškų pasekėjų ir ES rezoliucijos istorijoje galima kelti klausimą ne tik dėl lietuvių parlamentarų mąstymo. Strasbūro/Briuselio elgesys irgi neatrodo visai adekvatus.
Juk įstatymas nepriimtas – kol kas yra tik kvailas sumanymas ir įregistruotas projektas. Šiuo atžvilgiu EP kišimasis į nacionalinę teisėkūra perša mintį apie minčių kontrolę. Ar Didysis Brolis nuo šiol akylai stebės ir kontroliuos visa, ką leis sau pagalvoti ir inicijuoti mūsų politikai?
Nežavi ir tai, kad EP, teisingai ragindamas paisyti asmens orumo, lygybės ir laisvės tiek daug dėmesio skiria anaiptol ne didžiausioms grėsmėms, kurios šiems principams Lietuvoje kyla. Juk daugybė žmonių mūsų šalyje gyvena jų asmens orumą žeminančiomis ir lygybę paminančiomis sąlygomis. Problema jiems yra ne seksualinė orientacija arba Kamasutros santykis su Rūpintojėliu, o elementaraus išgyvenimo galimybė. Gal EP galėtų daugiau dėmesio skirti svarbesniems Europos reikalams – kad ir vieningai energetikos politikai, kurios kol kas nematyti?
Lietuvos vardą Europoje pratiname neigiamai linksniuoti dėl gėjų, o santykius su strategine partnere Lenkija tuo metu gadinamės dėl lenkų mažumos reikalų. Simptomiška yra tai, kad abiem atvejais mūsų atstovaujamosios valdžios talibai blokuoja prezidentės Dalios Grybauskaitės paskelbtus europinius užsienio politikos prioritetus.
Atsakomybė dėl pastaruoju metu atšalusių santykių su Lenkija, žinoma, tenka ne tik Lietuvai. Kaip Strasbūro rezoliucijos dėl bausmių už homoseksualių santykių propagavimą, taip ir Lenkijos pozicijos dėl lenkų mažumos Lietuvoje atžvilgiu galima ieškoti kaltųjų ne Lietuvoje ir jų rasti.
Oficialioji Varšuva yra linkusi lenkų mažumos Lietuvoje padėtį vertinti kiek sutirštintomis spalvomis, o su Vilniumi pastaruoju metu kalbėtis perdėm nervingai. Savo ruožtu keistą lenkų valdžios sprendimą šįmet nedalyvauti aukštu lygiu Sausio 13-osios minėjime sukritikavo net įtakinga lenkų spauda.
Kita dvišalius santykius temdanti problema – žemės buvusiems savininkams grąžinimas Vilniaus krašte, kuris niekaip neišjuda iš mirties taško ir tuo piktina Varšuvą, priklauso nuo vietos valdžios – vadinasi, joje vyraujančių lenkų mažumos atstovų. Kodėl jie delsia tvarkyti restitucijos reikalus? Gal todėl, kad grąžintina žemė yra paklausiose vietose ir ją gali greitai supirkti lietuviai, šitaip sulietuvindami dabar „konservuojamas“ lenkiškas teritorijas?
Vis dėlto, kad ir kiek rodytume pirštu į kaimynus ar nuosavas mažumas, ieškodami kaltų dėl pašlijusių santykių su Lenkija, pirmiausia reiktų dirstelėti į veidrodį ir padaryti teisingas išvadas iš liūdnoko vaizdelio. Juk Lietuva prisikūrė problemų lygioje vietoje, be kita ko, todėl, kad kai kurie išmintimi nepasižymintys jos politikai nori atrodyti riteriais, bet, nerasdami tikrų priešų, grumiasi su vėjo malūnais.
Liūdno vaizdelio „riteriai“ kovingai moja kardais dėl lenkiškų asmenvardžių rašybos ir mokymo proceso lietuvinimo lenkų mokyklose. Tačiau kaip ir įstatymo projektas dėl bausmių už homoseksualių santykių propagavimą, etnosocialinės inžinerijos bandymai, bloginantys tautinės mažumos padėtį (tos mažumos atstovų vertinimu) Lietuvai nėra naudingi tarptautiniu mastu. Jie tik dar labiau didina įtampą santykiuose su Lenkija.
Žinoma, turint reikalų su Vilniaus krašto lenkais, kantrybė ir geranoriškumas gali greitai išsekti. Tačiau tenka apsispręsti, kas svarbiau: ar su triukšmais ir skandalais, įveikinėjant stiprios tautinės mažumos pasipriešinimą lietuvinti Vilniaus krašto lenkų mokyklas, ar kurti tvirtus ir ilgalaikius partnerystės santykius su viena galingiausių ES valstybių – mūsų kaimyne Lenkija.
Europinės politikos kontekste svarstant mūsų prioritetus ir galimus kompromisus su lenkais, reikėtų atsižvelgti į tai, kad Lenkija Lietuvai yra kur kas reikalingesnė nei Lietuva Lenkijai. Turime aiškiai suvokti, kad veikdami prieš lenkų mažumos Lietuvoje valią ir dėl to konfliktuodami su Varšuva mes aukojame savo pozicijų Europoje stiprinimo per Lenkiją galimybę.
Šiuo požiūriu fanatiškas nusistatymas žūtbūt esmingai lietuvinti lenkiškas mokyklas yra nedaug išmintingesnis už pernykštes mūsų politikų kalbas, esą asmenvardžių rašymas dokumentuose ne vien lietuviškais, bet ir kitais lotyniško pagrindo rašmenimis gali „sugriauti kalbą ir valstybę“.
„Genialią“ mintį, kad „w“ raidė sugriaus Lietuvą, pernai viešai įgarsino Darbo partijos atstovas Seime Mečislovas Zaščiurinskas. Jis dabartinės kadencijos Seime tarsi perėmė po anos kadencijos nebeperrinkto Alfredo Pekeliūno mąstysenos estafetę. Tik anas proto bokštas su dešiniosiomis pažiūromis nebuvo susijęs, o šis, nors ir priklauso opozicinei Darbo partijos frakcijai, dažnai kalba ir balsuoja kaip pamišusio tautininko, krikdemo ir A. Pekeliūno hibridas.
"Ar tikrai mūsų valstybė tokia silpna ir mūsų kalba tokia silpna, kad suteikdami teisę žmogui į pasą įrašyt vardą kaip Dievas davė, sugriausim valstybę?" – per „w“ parlamente sukeltas batalijas stebėjosi Ministras pirmininkas Andrius Kubilius. Atmesdamas kaltinimus dėl „valstybės griovimo“ jis atkreipė dėmesį, jog pritarus Vyriausybės siūlytai rašybai tebūtų grįžta į prieškario teisinį reguliavimą, kuomet dokumentuose buvo leidžiamos nelietuviškos kilmės pavardės.
Deja, nei prezidentės D. Grybauskaitės pozicija, nei premjero A. Kubiliaus pateikti argumentai nepavaikė atkakliųjų Seimo kovotojų su raidėmis – tautos priešėmis. Parlamentarai tvirtai nusprendė, kad kiekvienas doras lietuvis turi didžiuotis tuo, kad Lietuvos lenkų pavardės nebus rašomos pagal lenkų kalbos taisykles. Seimo talibų karas su „w“ baigėsi visišku „w“ pralaimėjimu.
Ar Lietuvos piliečiai po šios įspūdingos pergalės pajuto tautinio pasididžiavimo antplūdį? Vargu bau. Kaip liudija naujienų agentūros BNS užsakymu tyrimų bendrovės RAIT atlikta apklausa, pritariančių, kad tautinių mažumų atstovai galėtų savo pavardes rašyti gimtąja kalba, yra daugiau nei tam prieštaraujančių (atitinkamai 46,6 ir 30,3 proc.).
Kas tuomet vyksta santykius su Lenkija kryptingai gadinančių parlamentarų galvose? Ar tas procesas vadintinas valstybiniu mąstymu?.. Tiems, kurie mėgsta dėl Lietuvos užsienio politikos problemų kaltinti prezidentę D. Grybauskaitę, derėtų matyti objektyvesnį vaizdą: ryškiausių pastarojo metų įtampų su Lenkija ir ES šaknys glūdi apkiautusiame Seime.