Vaivorykštės (socialdemokratai plius konservatoriai-krikdemai) scenarijus, regis, būtų labiausiai priimtinas prezidentei Daliai Grybauskaitei, bet tik ne partijoms, kurioms tektų puošti vaivorykštės spalvomis Lietuvos politinę padangę. Jei socdemai pasiryžtų vaivorykštei, jiems tektų susitaikyti su dešiniųjų ir juos globojančios D. Grybauskaitės politika. Vargu ar tai patiktų LSDP rinkėjams ir džiugintų šios partijos vadovybę. Lieka du tikroviškesni variantai: „darbiečiai“ su socialdemokratais arba „darbiečiai“ su konservatoriais.
Tiesa, vaivorykštė neatmestina šimtu procentų. Daug kas priklausys ir nuo galutinio mandatų santykio, ir nuo prezidentės užsispyrimo, ir nuo Viktoro Uspaskicho derybinių pozicijų. Jei V. Uspaskichas po antrojo turo nuspręs atvirai prabilti apie galimą bendradarbiavimą su TS-LKD, D. Grybauskaitė gali mėginti įtikinti Algirdą Butkevičių, kad vaivorykštė – vienintelis būdas socialdemokratams nelikti opozicijoje dar vienai Seimo kadencijai. Būti dvi kadencijas iš eilės opozicijoje – nedžiuginanti perspektyva.
Jei LSDP, DP ir TT išankstinis susitarimas nesubyrėtų ir įgytų valdančiosios koalicijos kontūrus, neatmestina, kad iš šių trijų partijų sulipdytas blokas turėtų Seime labai menką mandatų persvarą, o gal net nesiektų daugumai reikiamos 71 vietos. Tokiu atveju visai natūralų būtų kviesti prie koalicijos prisijungti Lenkų rinkimų akciją.
LLRA per šiuos rinkimus pasirodė kaip visai brandi partija: jos kandidatai kalbėjo palyginti dalykiškai ir santūriai, nešokiravo drastiškais pareiškimais ir nesisvaidė nei populistiniais pažadais, nei stiklinėmis. Vargu ar ši partija būtų neprotingai godi dalijantis valdžios portfelius. Kol kas susidaro įspūdis, kad LLRA puikiai tiktų „darbiečiams“ ir socialdemokratams kaip antra mažoji partnerė greta „tvarkiečių“.
Maža to, jei LSDP ir DP kandidatams antrasis turas būtų labai sėkmingas, ir šios dvi partijos gautų 66-68 vietas Seime, jos nebepriklausytų vien nuo TT apetitų ir populizmo, prioritetine partnere derybose pasirinkdamos ne „Tvarką ir teisingumą“, o Lenkų rinkimų akciją. Juolab kad su kai kuriais būsimos TT frakcijos Seime nariais – Petru Gražuliu, Remigijumi Aču, Kęstu Komskiu – susikalbėti gali būti ir sunku, ir truputį gėda.
Beje, ir liberalu save kartais vadinančiam V. Uspaskichui, ir nuosaikios politikos šalininkams socialdemokratams „Tvarkos ir teisingumo“ radikalizmas ir priešiškumas liberalizmui neturėtų kelti simpatijų bei didelio noro bendradarbiauti. Tam tikrais atžvilgiais patrauklesnis jiems gali atrodyti Liberalų sąjūdis, kurį V. Uspaskichas ne sykį teigiamai vertino, o socialdemokratai palaikė Seime tam tikrais vertybiniais (šeimos politikos) ir dalykiniais (internetinio balsavimo) klausimais.
Jei „tvarkiečiai“ taip įsijaustų į savąjį populizmą, kad LSDP ir DP su jais nesusikalbėtų, tai derybos su liberalais galėtų sukurti alternatyvinį koalicijos variantą. Kol kas Liberalų sąjūdis viešai prisiekinėja ištikimybę TS-LKD, bet tai yra veikiau žinia rinkėjams prieš antrąjį turą nei tvirtas ir neatšaukiamas įsipareigojimas konservatoriams. Liberalų atsiradimas valdančiojoje koalicijoje su LSDP ir DP, be kita ko, susilpnintų opoziciją, kurioje konservatoriams kompaniją palaikytų jau nebe sveiko proto dešinieji, o stiklinėmis besimėtantis „Drąsos kelias“ ir „skaidri“ Remigijaus Ačo bei Kęsto Komskio komanda.
Vis dėlto išlieka gana tikroviška galimybė, kad TS-LKD antrajame rinkimų ture pasirodys ne ką blogiau, o gal ir geriau už DP arba net už LSDP, o stebuklo atveju – net ir už jas abi. Visos „darbiečių“ opcijos sukasi aplink vieną ašį: prasibrauti prie valdžios vairo. Jei nesiskaitoma su priemonėmis manipuliuojant rinkėjais, tai nejau bus paisoma išankstinių susitarimų, renkantis valdžios partnerius?
Kaip tokiu atveju turėtų elgtis socdemai? Prisiminti apie vaivorykštę? O gal geriau – nepamiršti apie orumą ir principus?
Rinkimų rezultatai daugiamandatėje apygardoje leidžia manyti, kad jėgų santykis tarp trijų didžiausią pasitikėjimą pelniusių partijų turėtų klostytis ne TS-LKD naudai. Tokiu atveju gal net pasitvirtintų V. Uspaskicho prognozė, kad „darbiečių“ sąjunga su socialdemokratais išsilaikys visą ketverių metų kadenciją.
Tačiau jei konservatoriams pavyktų iškopti į antrą vietą, tai būtų antausis ne tik vienai iš didžiausių opozicinių partijų, bet ir visai besikuriančiai LSDP – DP – TT koalicijai. Šios koalicijos braškėjimo garsas po konservatorių antausio pasklistų nuo tos akimirkos, kai ji oficialiai atsirastų.