V.Laučius. Baikim tyčiotis iš politikos: kam tos savivaldybių tarybos?

Ir savivaldybių tarybos, ir jų rinkimai Lietuvoje viso labo imituoja politiką. Pasakymas, kad savivaldoje nėra politikos, iš esmės atitinka tikrovę – kad ir kiek šitai neigtume formaliais argumentais. Savivalda vadinamas daiktas yra tokia pat politika, kaip „chorų karai“ yra karai. Abiem atvejais varžomasi dėl pergalės, laimima ir pralaimima, bet iš tiesų juk nėra nei politikos, nei karo. Vienu atveju kalbame apie pramogą, kitu atveju – apie administravimą.

Politika prasideda ten, kur yra konstitucinė santvarka ir apibrėžta piliečių bendruomenė. Politinis gyvenimas vyksta ten, kur besivaržančios politinės jėgos siūlo savas teisingumo vizijas ir bando jas įgyvendinti, laimėdamos rinkimus ir iškovodamos atstovaujamosios bei vykdomosios valdžios svertus. Politika yra tautos suvereniteto vykdymo, įstatymų leidybos, viešo valstybės reikalų svarstymo ir gerų politikų bei gerų piliečių ugdymosi erdvė.

Savo ruožtu savivaldybės yra tik administraciniai vienetai. Jie neturi nei santvarkos, nei konstitucijos, nei piliečių. Juose nekovojama dėl teisingumo vizijų – esminiai svertai toms vizijoms įgyvendinti priklauso nacionalinei valdžiai. Savivaldybės nepriiminėja įstatymų, tauta jų kompetencijos lygiu nerealizuoja savo suverenių galių ir nesvarsto savo bendrų reikalų.

Savivaldos lygiu taip pat nebręsta nei visavertis pilietiškumas (kas tai per daiktas turėtų būti valdiškai nubraižyto administracinio vieneto ribose?), nei politikų, kaip valstybininkų, geba. Raseinių rajono savivaldybės tarybos nariui vargu ar galioja valstybininko standartas kaip tobulėjimo siekinys. Kandidatai į savivaldybių tarybas rengiasi tapti ne valstybininkais, o komunalininkais. Tai nėra dvi to paties kelio atkarpos: tai du skirtingi keliai ir dvi skirtingos veiklos kategorijos.

Ūkinė-administracinė savivaldos prigimtis skiria ją nuo politinės bendruomenės ne tik tuo, kad ji yra apolitiškai komunalinė, bet ir tuo, kad ji nėra iš tiesų bendruomeniška. Ji yra komunalinė, bet ne komunitarinė. Tai nėra ta bendruomenė, apie kurios politinę svarbą mėgsta papostringauti norima vietoj esama matantys konservatoriai. Nei rajono, nei rajono centro ar miesto gyventojai šiandien tikros bendruomenės nesudaro: ryšiai tarp jų nėra bendruomeniški tikrąja to žodžio prasme.

Administracinio vieneto teritorijoje gyvenantys žmonės tarpusavyje dažniausiai susiję tik kaip atsitiktiniai ir vis labiau laikini globalizuoto ir mobilaus gyvenimo pakeleiviai. Žinoma, daug kur galima rasti ir bendruomeninių saitų. Tačiau juos lemia anaiptol ne priklausymas administraciniam vienetui, ir jie labai menkai tesusiję su politiniu atstovavimu vietos savivaldybių tarybose. Šiuo atžvilgiu šiandienė savivalda nėra vertas dėmesio politinio bendruomeniškumo veiksnys.

Savivaldos politiškumo ir bendruomeniškumo nelemia nei politinių partijų dalyvavimas, grindžiamas poreikiu stiprinti partinę sistemą, nei nepriklausomų kandidatų atsiradimas, grindžiamas lygiateisiškumu ir rinkėjų poreikiais. 

Nepriklausomi kandidatai neturi „šaknų“ net bendruomenių struktūruotuose atitikmenyse – politinių partijų vietos skyriuose. Savo ruožtu partijų idėjinė ir programinė tapatybė niekaip nėra susijusi su konkrečiomis savivaldybėmis. Kas yra konservatizmas Pagėgiams arba krikščioniškoji demokratija Panevėžio rajonui? Anekdotas, o ne politika.

Jei sakome, kad savivaldai partijų idėjinė ir programinė tapatybė nėra svarbi, tai kuo tada jai apskritai svarbios partijos? Kodėl negalima tvarkytis turint administraciją, tiesiogiai renkamus seniūnus ir merus, kokias nors seniūnų ir bendruomenių atstovų sueigas bei tiesioginio piliečių dalyvavimo galimybę?

Šioje vietoje jau imame artėti prie išvadų. Apibendrinus, kyla klausimas: koks yra mūsų vietos savivaldos politinis turinys ir prasmė? Dabartinius jos pavidalus numato Respublikos Konstitucija; tačiau ir pagrindinį šalies įstatymą juk galima keisti. Ar verta keisti esamą savivaldos modelį? Manding – taip. Nes esamas modelis yra kone pasityčiojimas ir iš piliečių, ir iš politikos, ir iš savivaldos idėjos.

Tiesioginiai merų rinkimai stiprintų politinės lyderystės veiksnį ir verstų politines partijas pasitempti, ieškant gerų vietos lyderių ir buriant stiprias darbingas komandas, o ne kandidatų į tarybas paradines samplaikas. Seniūnų, bendruomenių atstovų rinkimai, tiesioginio piliečių dalyvavimo galimybių paieškos prisidėtų prie pilietinės atsakomybės brandinimo ir pilietinių galių ugdymo.

Savo ruožtu savivaldybių tarybos jų dabartiniais pavidalais vargu ar yra reikalingos. Ir kandidatų atranka, ir rinkimai, ir tarybų veikla, pagražinta daugpartinio demokratiškumo blizgučiais, dažnai tėra politiškumo ir savivaldos butaforija. Toks „savęs valdymas“ nėra nei efektyvus, nei prasmingas. Tad kam reikia šitos naštos ir šito nelinksmo cirko?