„Vakarų gyvenimo sankloda“, jo žodžiais, „veda į niekur“. Europos Sąjungos (ES) modelis esąs „bankrutuojantis“ ir „per visus galus plyštantis“. „Europa sukūrė nesolidarią visuomenę“; „sunaikinta šeima“; ES teisėje „vyrauja konceptualusis chaosas“. „Europiečius į pašalę stumia kitų regionų šalys“.
Štai toks apokaliptinis vaizdas matyti žvelgiant į Europą Seimo nario, konservatoriaus-krikdemo R. Dagio akimis.
Keista: konservatoriai taip smarkiai agitavo už stojimą į ES, o ten, pasirodo, pragaras: viskas bankrutuoja, plyšta, veda į niekur, slenka į pašalius, murkso „konceptualiojo chaoso“ pelkėje.
„Būtų gerai nustatyti ir priežastis, kodėl taip yra“, - sako R. Dagys. Na, išties būtų labai gerai! Būtų nepaprastai šaunu.
Žodis „nustatyti“ turi kelias prasmes. Viena jų – išsiaiškinti, patvirtinti argumentais, faktais. Kita – paskirti, nurodyti. R. Dagys ir tariamą ES nuosmukį, ir jo priežastis „nustato“ kaip tik pastarąja prasme: pasako, ką apie jas privalu manyti. Sudėlioja konservatoriškus taškus ant „i“ ideologiškai patikliam rinkėjui.
Problema „nustatyta“ taip: po Antrojo pasaulinio karo Europoje buvęs kone aukso amžius, o štai pastaruoju metu prieitas liepto galas. „Kodėl taip atsitiko?“ – klausia R. Dagys ir, tesėdamas pažada, nustato: „Todėl, kad sunaikinta šeima“.
Ir dar todėl, kad gindami žmogaus teises „visiškai užmiršome, kad tvari ekonominė ir socialinė plėtra reikalauja teisių ir pareigų vienybės“.
Ir – konservatoriškam užsigardžiavimui: „Mūsų niekas neišgelbės, jeigu mes nenorėsime turėti vaikų“. O jei norėsime turėti, tai būsime išgelbėti? OK.
Afrikoje gimstamumas – nemenkas. Afrikiečiai nori turėti vaikų. Ar jie – išgelbėti?
Kalbant R. Dagio pamėgtomis temomis, XIX amžiaus pabaigoje tradicinė šeima Europoje „sunaikinta“ tikrai nebuvo. „Mes norėjome turėti vaikų“, kaip sakytų krikdemų-konservatorių ruporas.
Ir koks rezultatas? Užaugę vaikai buvo masiškai siunčiami į Pirmojo pasaulinio karo skerdyklas. R. Dagio „veiskimės ir dauginkimės“ idealas jų neišgelbėjo.
XX a. pradžioje ir tarpukariu europiečiai, pagal R. Dagio istorijos periodizavimą, taip pat „norėjo turėti vaikų“. Tie vaikai keliavo į Antrojo pasaulinio karo mėsmalę, nusinešusią dešimtis milijonų gyvybių.
XX amžiaus pirmoje pusėje Europa išgyveno dvi baisias tragedijas, nors ir atitiko R. Dagio išsvajotos visuomenės, kurioje moteris daug gimdo ir „žino savo vietą“ prie plytos ir vystyklų, idealą.
Savo ruožtu po Antrojo pasaulinio karo Amerika ir Europa pasirinko kaip tik tą gerovės valstybės modelį, kurį R. Dagys dabar koneveikia ir kaltina dėl visų blogybių.
Taigi mūsų didysis moralistas nėra nuoseklus. Jei jam patinka tradicinės šeimos ir didelio gimstamumo nuostata, jei jis mano, kad toks modelis „mus išgelbės“, tai jis turėtų idealizuoti XX amžiaus pirmosios, o ne antrosios pusės Europą. Tą Europą, kuri inicijavo ir išgyveno du klaikiausius žmonijos karus.
O jei vis dėlto jam imponuoja šeštasis ir septintasis dešimtmečiai, kai buvo padėti dabartinės ES pamatai ir sukurta gerovės valstybė, tai nėra ko šūkauti apie neva „vedančią į niekur Vakarų gyvenimo sanklodą“.
R. Dagys pats sau prieštarauja ir kitais atžvilgiais. Antai idealizuodamas ES po Antrojo pasaulinio karo, jis labiausiai džiaugiasi tuometės Didžiosios Britanijos „bendruomeniškumu“, o teisingų šeimos politikos pavyzdžių randa Airijos konstitucijoje.
Tačiau ir Didžioji Britanija, ir Airija į ES įstojo tik 1973 m. Vargu ar aštuntasis dešimtmetis laikytinas pokariu. Galbūt R. Dagys nori pasakyti, kad ES valstybės moraliai ir socialiai klestėjo tada, kai ES dar išvis nebuvo?
Tuomet turime kalbėti ne apie ES, o apie Europą. Ar po Antrojo pasaulinio karo ji tikrai buvo stipri ir besiplečianti, kaip sako R. Dagys, o dabar, jo žodžiais, yra kitų valstybių „stumiama į pašalę“?
R. Dagys gal nepastebėjo, kad europiečių „stūmimas į pašalę“ vyko kaip tik po Antrojo pasaulinio karo, ir esminės priežastys buvo anaiptol ne tos, kurias „nustato“ ir laiko svarbiausiomis uolusis konservatorių propagandininkas.
Savo ruožtu Vakarų Europa kūrė socialinę gerovę vadovaudamasi kaip tik liberalia žmogaus teisių ir laisvių pasaulėžiūra, kurią R. Dagys dabar puldinėja, įžvelgdamas teisių ir pareigų „disbalansą“.
Kita svarbi aplinkybė: po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Europos valstybės masiškai praradinėjo savo užjūrio kolonijas. Tai atitiko R. Dagio žodžius, kad „europiečius į pašalę stumia kitų regionų šalys“. Bet šitai vyko kaip tik tada, kai pagal R. Dagį turėjęs būti Europos aukso amžius, kai ji „plėtėsi“ ir klestėjo.
Apie tokį „plėtimąsi“ rašė Jamesas Burnhamas knygoje „Suicide of the West“. Pavadinimas atspindi svarbiausią mintį apie 1945 – 1965 m. „plėtrą“.
„Visoje Vakarų gyvenimo sanklodoje yra pažeistas balansas, ir tolesnis šios sistemos palaikymas veda į niekur. Ar mes Lietuvoje aklai kopijuosime tokią sistemą?“ – klausia R. Dagys. Jis kalba apie teisių ir pareigų balansą, neva pažeistą pareigų nenaudai.
Šis tikras ar tariamas disbalansas – atskiro straipsnio verta tema. Galbūt R. Dagys nėra neteisus: galbūt iš tikro užsižaista teisėmis, jas suabsoliutinant ir pamirštant apie pareigos svarbą. Gal teisūs ir Katalikų bažnyčios hierarchai, kartojantys, jog ES turėtų labiau rūpėti ne tik žmogaus teisės, bet ir jo pareigos.
Tačiau esminė klaida, kurią daro panašiai kaip R. Dagys galvojantys konservatoriai-krikdemai, yra visa ko suvedimas į privatų gyvenimą ir lyčių santykius. Jie perša vienintelį „teisingą“ šeimos modelį bei jį grindžiančią patriarchalinę visuomenės sanklodą.
Šeimas jie norėtų skirstyti į „teisingas“ ir „nepilnas“, abortus – uždrausti, kontracepciją – pamiršti, vienišų mamų su vaikais nelaikyti tikra šeima, skyrybas – maksimaliai apsunkinti, net jei vyras muša ir geria, o moterį apskritai uždaryti namuose: tegu gimdo, tvarko namus ir žiūri vaikus.
Įvardydami esminę „Vakarų gyvenimo sanklodos“ problemą kaip „teisių ir pareigų disbalansą“, konservatoriai-krikdemai, tikėtina, užčiuopia šį tą išties svarbaus, susijusio su pamatiniais dalykais ir Vakarų civilizacijos išlikimo klausimu.
Tačiau konservatoriški samprotavimai apie pareigas kažkodėl vis nukrypsta į grynai tradicionalistinį moralizavimą apie šeimą ir baigiasi reikalavimais grįžti prie XIX amžiaus modelio.
Pagal mūsų tradicionalistus, Vakarai bus išgelbėti, jei valstybė lieps moteriai sėdėti namuose ir gimdyti vaikus. „Boba, būk savo vietoje“. Kur yra ta vieta ir kokios yra moters pareigos, matyt, paaiškins – „nustatys“, kalbant R. Dagio mėgstamais žodžiais – konservatoriška valdžia.
Įsivaizduokime, kad ši vizija verčiama tikrove. Ar ji dera su liberaliosios demokratijos principais ir vertybėmis?
Valstybė, puoselėjanti laisvę ir privataus gyvenimo neliečiamybę, stengtųsi kurti sąlygas, skatinančias demografinius pokyčius į gera, o ne diktuotų ir primetinėtų žmonėms privataus gyvenimo taisykles, reikalaujančias veistis ir daugintis, kaip liepia Didysis brolis.
Savo ruožtu autoritarinio raugo moralinas – vaistai nuo ligos, kuriuos mums perša tradicionalistai – gali tapti kaip tik mirtinais nuodais tam, ką jais norima gydyti: vakarietiškai gyvenimo sanklodai.
R. Dagys sako, kad reikalingas teisių ir pareigų balansas. Šiuo atžvilgiu jis teisus. Jo teisė – siūlyti tradicionalistinę, patriarchalinę visuomenės gyvenimo viziją. Europiečių pareiga – saugoti liberaliosios demokratijos principus, kad tokios vizijos nebūtų mums primestos. Štai taip pasiekiamas teisių ir pareigų balansas.