Bekalbant įsijungėmė televizorių ir dar kartą abi pamatėme kažkokioje tamsioje patalpoje prie stulpo pririštą kenčiančią moterį. Ji buvo apsiverkusi, sutinusi, murzina – gal sudaužyta, - kojelės netvirtai virpėjo, bandydamos dar išlaikyti kūną, ji buvo apsišlapinusi, o gal ir daugiau...

Suprantama, budeliai tikrai nesirūpina nei jos asmenine higiena, nei fiziologiniais poreikiais. Negana to, viskas buvo plačiai parodyta pasauliui – Kinija keičia kursą!.. Nuo šios metaforos – kai tarpusavyje vienas kito nekenčia galingieji ir įtakingieji, vienam iš jų kritus, atsigriebiama per likusią moterį,- Irena Bučienė negalėjo nusiraminti ne vieną dieną. Norėdama nuraminti draugę, aš bandžiau juokauti, - kodėl gi tu neverki dėl kasdien badaujančių Afrikos vaikų… Ir jau seniai seniai toks mano juokavimas man pačiai atrodo nepadorus taip, kad niekaip negaliu pamiršti.

V.Jasukaitytė
Tai, kas prasidėjo į Aną pasaulį išėjus prezidentui Algirdui Brazauskui, vėl priartino kadaise matytą vaizdą apie Kinijos lyderio našlę. Iš atminties iškilo daugybė biografinių straipsnių bei liudijimų apie 1933-1938 metus stalininėje Rusijoje, kada naktį atėję čekistai išvesdavo niekuo nekaltą žymų žmogų, prieš tai paniekinę ar nukankinę jo žmoną ar dukterį, o prie vaikų, jei tokių likdavo, kaimynai ar artimieji bijodavo net prisiartinti dėl savo pačių saugumo, nes pagalba likusiam sistemos “priešo” šeimos nariui pilnai galėjo tapti pretekstu išvažiuoti ten pat.

Tai, kas prasidėjo į Aną pasaulį išėjus prezidentui Algirdui Brazauskui, vėl priartino kadaise matytą vaizdą apie Kinijos lyderio našlę. Iš atminties iškilo daugybė biografinių straipsnių bei liudijimų apie 1933-1938 metus stalininėje Rusijoje, kada naktį atėję čekistai išvesdavo niekuo nekaltą žymų žmogų, prieš tai paniekinę ar nukankinę jo žmoną ar dukterį, o prie vaikų, jei tokių likdavo, kaimynai ar artimieji bijodavo net prisiartinti dėl savo pačių saugumo, nes pagalba likusiam sistemos “priešo” šeimos nariui pilnai galėjo tapti pretekstu išvažiuoti ten pat. Likę vaikai badaudavo, šaldavo, kol atsidurdavo vaikų namuose, o gal ir nežinia kur…

Taigi, suprantu, kad aš irgi rizikuoju. Bent jau tiek, kad pakaktų apmėtyti tarsi supuvusiais kiaušiniais: “Ji gina Kristiną todėl, kad kartu gina ir savo rentą”.

Tačiau tiek jau to…

Nuo bukų debatų koktumo, jų dirbtinio eskalavimo nebeįmanoma tylėti jokiam nepriklausomą, nevaldomą nuomonę turinčiam padoriam žmogui, tiktai gaila, kad nuomonės tų, kurie nelaiko Įstatymo ištampyta apatinių kelnaičių gumyte, niekas viešai nepaklausia ir jų nuomonės neskelbia per televiziją. Sumanytojai tokio ponios Brazauskienės puolimo tikrai sužinotų, kaip atrodo jų veikla fone realios istorijos, sunaikinusios milijonų žmonių gyvybes namus, šeimas, laimę…

Tą istoriją visi matėme ir dar neseniai baisėjomės - tai žmogaus sieloje slypinčio juodžiausio išdavystės šulinio rentinys. Labai gaila, kad daugelis jį atveria ir su pasimėgavimu demonstruoja kaip moralinę kokybę, nepagalvodami, kad taip ugdoma nemoralių, nedvasingų, grubių ir bukų žmonių karta, kuri, neturėdama dvasinių vertybių prioritetų, uoliai mokosi to paties Didžiosios socialistinės Rusijoje ar Kultūrinės revoliucijos Kinijoje moralės metodo (viena amerikietė tyrinėjo pastarosios apraiškas ir parašė knygą, kurioje yra duomenų apie vienos iš provincijų parduotuvėje kabėjusias buvusių idėjinių priešų skerdienas, - kas norėjo, galėjo pigiai paskanauti). Otniatj i podelitj… Pirmykštės bendruomenės elgesys su priešu… Geriau reikėtų mokyti ne atimti iš ko nors, išplėšti, užgrobti, o sąžiningai uždirbti ir dalintis. Deja, dalyba – iki šiol nesuvoktas matematikos veiksmas, ypač tų pačių, kurie nūnai demonstruoja savo moralinę sąžinę - antraip argi būtų tiek nuskurdinta Lietuva…

Tačiau aš ne apie tai…

Kai išgirdau per televizijos laidą, jog vienas iš dalyvių pasiūlė parduoti Valdovų rūmus ir išsidalinti (koks graudus “humoras”), visiškai aiškiai pajutau, kad šaknys to, kas vyko per kultūrinę revoliuciją tokias senas minties tradicijas turinčioje šalyje, yra bendros visoms tautoms, tarp jų ir Lietuvai. Ir nėra ko čia skiesti apie šviesųjį dvasios paveldą, kai taip nesusitvarkome su nuosavomis šiandien puikiai net valstybiniame lygmenyje kerojančiomis žemiausiomis aistromis.

V.Jasukaitytė
Negi tiek pavydime Algirdui Brazauskui, kad jis, o ne kas kitas dėjo pastangas rūmų atstatymui, kad net sau pradėjome pavydėti puikaus istorinės ir kultūrinės traukos centro?

Nuostabūs tie rūmai! Ir gerai, kad atstatytas kur kas senesnės nei sovietinė okupacijos vandalizmo aktas – nugriauti tai, kas simbolizuoja šalies tvirtumą, kultūrą ir galią. Negi tiek pavydime Algirdui Brazauskui, kad jis, o ne kas kitas dėjo pastangas rūmų atstatymui, kad net sau pradėjome pavydėti puikaus istorinės ir kultūrinės traukos centro? Kas vyksta! Parodiniai renginiai, devalvuoti valstybiniai simboliai, (juk jau buvo ir lietuviškais tautiniais apdarais mergaitės šokančios ant stalų, kad svečiams iš apačios kuo geriau matytųsi, jog ant kvailų dugnelių nėra jokio apatinio rūbelyčio)… Nuolatinis priešinimasis viskam, ką daro ir ko siekia Algirdas Brazauskas (kaip, beje ir tam, ką daro ir ko siekia profesorius Vytautas Landsbergis). Pavydėdami iškiliesiems nesuvokiame, kad pavydime sau, apiplėšiame, apvagiame ir naikiname save.

Kas darosi? Kodėl nenorime turėti nieko, kuo verta didžiuotis? Kodėl mums nereikia išmintingų, garsių, teisių – jei tokie ima rastis, su nepaprastu įnirtimu puolame trypti juos. Vargšai esame? Atsilikėliai? Neišsivystę, neturintys nuosavo orumo, atsisakantys turėti nuosavos vertės suvokimą? Ar tiesiog – minios emocijų įkaitai, nes būtent minia meta popierėlius į balsadėžes per rinkimus? Pataikaujame miniai – liaudžiai, taip sakant…

Menas jau priklausė liaudžiai ir liaudis naikino meną savo socialistinio realizmo metodu. Dabar – tiesa priklauso “liaudžiai”? Moralė? O gal pataikaujame miniai kaip žvėriui, kurį prisijaukinus bet kada galima užsiundyti ant bet ko, kas mums neparankus arba kas vertesnis už mus? Teisi garsioji velionė Marija Gimbutienė pasakiusi: “lietuviai turi totalinį pavydą”. Turime jį, pripažįstame jį, norime turėti, auginame ir skatiname jį… Jo formos vis rafinuotesnės. Kas jas sugalvoja, tas nepriklauso nei miniai, nei “liaudžiai”. Tai kažkas – iš šono…

Kas paslepia tikrąsias aktualijas ir iki gyvybės-mirties svarbos iškelia simuliakrus. Turime glitų simuliakrą – Sveikatos apsaugą, gudrų simuliakrą – Švietimo sistemą, nuo šiol matyt jau turime ir simuliakrinę moralę… Kas vyksta, kokios aktualijos šiandienos moralei svarbiausios? Kvaili sudavatkėjusio senelio skiedalai iš ekrano, jog negalima skirti rentos meilužei! Atsiprašau – jei vyras laiko savo moterį žmona ir tai įteisinta oficialiai, kodėl kažkoks politizuotas pensininkas turėtų svarstyti – ji žmona jam ar ne?! Kodėl tada taip aršiai diskutuojama, ką laikyti šeima?

Atrodo, kad didelė visuomenės dalis norėtų, jog šeimos statusą galėtų turėti ne tik nesusituokę asmenys, bet net ir mergina, auginanti kūdikį…

V.Jasukaitytė
Viešpatie, kokių tolimų, intelektualių ir moksliškai pagrįstų argumentų ieškoma, kad pridengtume paprastą norą ką nors sulesti, ką nors iš ko nors atimti, neduoti, įspirti… Ypač - pažeidžiamam, ypač - gedinčiam ir liūdinčiam…

Debatai užkrėtė neatsparią tokioms ligoms visuomenę. Net mano garbinga, mylima profesorė našlės rentos temą priskiria visai socialdemokratų moralei bei tradicijoms. Viešpatie, kokių tolimų, intelektualių ir moksliškai pagrįstų argumentų ieškoma, kad pridengtume paprastą norą ką nors sulesti, ką nors iš ko nors atimti, neduoti, įspirti… Ypač - pažeidžiamam, ypač - gedinčiam ir liūdinčiam… Nes – tik mūsų skausmas tikras, tik mūsų liūdesys begalinis, netekus artimo žmogaus, o kitų – tai jau ne… Ypač, jei jie priklauso ne tai partijai…

Tvarkydama šviežią savo vyro kapą, puikiai girdėjau, kaip dvi ponios, atsisėdusios ant suolelio netoli velionio prezidento kapavietės, smulkiai aptarinėjo visus jo gyvenimo slapčiausius ir intymiausius momentus, o ponia Kristina buvo maišoma su žeme. Kapinėse! Užtikrinu, kad tiek žinių apie šią šeimą neturi jokie paparacai… Tada pagalvojau – kaip šlykštu, kai į kapines einama liežuvauti ir šmeižti. O ponia Kristina verta pagarbos jau vien dėl to, kad sunkiai sergantis iškilus žmogus galėjo jausti jos ranką savojoje paskutinėmis gyvenimo valandomis, savaitėmis, mėnesiais. Kad ji buvo jo ramybė, pasitikėjimas, jo viltis, jo drąsintoja. Kas ją galėjo pakeisti? Reikia baisiai neapkęsti Lietuvos, kad taip niekintum vieną iš jos prezidentų…

Man teko ilgai slaugyti itin sunkiai sergantį vyrą, nors dalį to laiko ir pati buvau didelis ligonis. Jis didvyriškai laikėsi, jo organizmui padėjo viskas, - oras, lietus, audros, žaibai, pušų kvapas, iš šiltos žemės per drėgnas samanas kylantis rūkas, nepaprastas gamtos teatro apšvietimas besileidžiant saulei ir spinduliams krintant pro medžių kamienus. Galbūt ir dėl to, kad aš buvau šalia?.. Gal ir aš suteikiau jam gyvenimo džiaugsmo? Jau šiandiena neprisimenu jo ligos padarinių, neprisimenu jo sunkiai apsiverčiančio ir sunkiai kalbančio. Bet aš prisimenu, apie ką mes šnekėdavomės kiekvieną rytą, ką, kokius reiškinius aplankydavo mūsų mintys… Mes turtėjome kiekvieną rytą ir kiekvieną vakarą nuo to, kad buvome greta, kad greta mus matė mūsų vaikai, kurie taip pat mokėsi iš mūsų būti greta “kol mirtis mus išskirs”?.. Ir žinau, kad tos mentalo šviesos ilgėsiuosi visą gyvenimą iki paskutinio atodūsio. Ir net jei būčiau nesusituokusi su juo – aš būčiau likusi artimiausiu žmogumi jam, o tai vadinasi – žmona. Sąžinės žmona… Todėl labai apgailestauju, kad visuomenė nusirito tiek, jog negęsta debatai - priklauso poniai Kristinai renta ar ne.

Ne taip seniai, Donelaičio laikais, našlių namai buvo statomi pastorių žmonoms, ir tai buvo šventa pareiga – padėti našlei. Čia aš ne apie materialinį turtą – apie požiūrį, apie padorumą ir tradiciją. O apie viešbutį – nežinau, ar jis šiandien ne ant bankroto ribos. Įtariu, jog taip gali būti. O jei taip įvyks - ar tada jau bus ponia Kristina pripažinta tikra žmona, ar bus vėl atkeistas įstatymas? Ar jai bus “atleistas” nusikaltimas tapti antrąja jo žmona ir jo paskutine dvasios prieglauda?

Nematau šiandien jokio reikšmingesnio lyderio ar veikėjo, kuris galėtų pretenduoti į ateities prezidento postą ir kuriam grėstų mirtis skurde. Tad gal būsimieji prezidentai iš anksto pradės slėpti savo turtus, kad jų našlėms būtų taikyta oficiali įstatymo globa – maža kas įvyksta pasaulyje, - eis paskui vargšelės duoneliauti, neturėdamos skatiko nuskristi į kokį pasaulio pakraštyje stūksantį banko dangoraižį pasiimti pinigėlių…

Beje, kodėl tiek daug neišaiškintų neteisingos privatizacijos faktų? Kas atlieka bausmę už milijoninių gyventojų lėšų pasisavinimą, ežerų pakrančių, gražiausių Lietuvos vietų privatizavimą? Gal pretenzijos turėtų būti ne Algirdo Brazausko našlei, o teisinei korumpuotai sistemai, kartu ir tiems, kurie šiandien nori tą našlę pamatyti pririštą prie stulpo, apspjaudytą, apstumdytą, suglamžytu rūbeliu, apverkusiu veidu, susivėlusiais plaukais… Juk dauguma jų, įskaitant ir dabartinį premjerą – ilgakadenciniai politikai… Pro jų tokias doras ir sąžiningas akis turėjo neprasprūsti jokia staambesnė valstybės lėšų vagystė!

Jei buvo padarytas nusikaltimas – jis seniai turėjo būti išaiškintas ne gatvės ir tarpuvarčių politikų, o prokurorų. (Kadaise, važiuojant pro “Villon” viešbutį, buvau liudininkė, kaip prisiplojo veidai prie langų, kad geriau apžiūrėtų prof. Kazimiros Prunskienės “pilį”).

Tad labai niekinga ir nepadoru korumpuotos teisinės sistemos kaltes ir nuodėmes suversti moteriai, ką tik palaidojusiai savo vyrą – nelaimei – prezidentą ir reikalauti, kad ji už visą teisinės sistemos supuvimą atsakytų tuo, kas jai priklauso pagal įstatymą. Ir ne sąžinėje čia esmė. Jie nuo pat savo meilės istorijos pradžios jau buvo atstumtieji, jie iš karto buvo priversti bijoti visuomenės, jie jau buvo smerkiami nuo pat pirmųjų savo bendro viešo gyvenimo pradžios, - gal vis tik moteris, mylėjusi vyrą prezidentą, nors kartą nori pasijusti esanti tuo, kuo ji buvo seniai, tačiau kuo negalėjo būti laisvai ir paprastai, ką gali nežymios poros ir nežymių vyrų moterys… Gal jai ir dėl to svarbi ta renta. Ir šis motyvas žmogiškai labai suvokiamas ir labai svarbus.

V.Jasukaitytė
Gal vis tik moteris, mylėjusi vyrą prezidentą, nors kartą nori pasijusti esanti tuo, kuo ji buvo seniai, tačiau kuo negalėjo būti laisvai ir paprastai, ką gali nežymios poros ir nežymių vyrų moterys… Gal jai ir dėl to svarbi ta renta. Ir šis motyvas žmogiškai labai suvokiamas ir labai svarbus.
(II)

O vis tik svarbiausias dalykas, kas šiandien aiškiau nei bet kada demonstruojamas ir kas atneš didelę žalą, tai įstatymo pritempimas prie vieno ar kito politinio veikėjo “man nepatinka” arba “man patinka”. Tai ne kas kita, kaip sėdinčio valdžioje visagalybės demonstravimas. Ne vienam ateis į galvą užaugti, subręsti, baigti kokius nors mokslus, sudalyvauti partinėje veikloje, kad patektum į visagalybės Olimpą, kur net įstatymai šiam nebegalios, jis juos galės minkyti, kaip tešlą. Įstatymas neturi būti keičiamas dėl to, kad kažkas kažkam nuo seno nepatinka. Antraip valstybėje niekada neatsiras, kas pasako paskutinį žodį Įstatymo vardu, kad tas žodis būtų nebekeičiamas. Reiškia, niekada neatsiras pagrindo stabilumui. Iki šiol Įstatymas nelegalų, nusikalstamą veiksmą per daug dažnai padarydavo legaliu, įteisindavo.

Šiandien renta poniai Kristinai Brazauskienei yra legali ir to niekas nenuneigs. Nelegalūs yra bandomi legalizuoti moraliai korumpuoti veiksmai, siekiant Įstatymą pakeisti.

Ir visiškai niekingos paskatos vis dar kiršinti tautą skirstant ją į komunistus ir nekomunistus. Per visus dvidešimt metų prisiauginome pakankamai savų, “lietuviškų” niekadėjų, gudručių Europos pinigų šlavėjų į nuosavas kišenes,  kosmopolitiškų prisitaikėlių prie svetimos politikos tikslų, vis iškyla ir iškyla, kaip neišnyksta taip neišnyksta megztų berečių ideologijos apraiškos. O nūnai jos skatinamos vėl – matyt kažkam labai naudingos.

V.Jasukaitytė
Šiandien renta poniai Kristinai Brazauskienei yra legali ir to niekas nenuneigs. Nelegalūs yra bandomi legalizuoti moraliai korumpuoti veiksmai, siekiant Įstatymą pakeisti.

Beje, apie “komunistus”… Ne apie tuos, tikruosius, pokario, o apie tiesiog paprasčiausiai partinius. Vardan istorinės teisybės. Taigi – reikėtų, būtinai reikėtų išsamios apžvalgos apie sovietinės Lietuvos ministrus. Kol dar jie gyvi. Tai būtų didžiulis veikalas, kuris talpintų daugybę svarbios informacijos apie tą visiškai neteisingai nutylėtą “kolaboravimo” periodą.

Tiems, kurie tuo laikotarpiu negyveno arba gyveno svetur ir neturi teisingo supratimo apie išlikimo galimybes okupuotoje tėvynėje, tai būtų tiesiog neįkainojama medžiaga, padedanti ne tik labiau susivokti to meto realybėje, bet ir labiau pamilti savo žmones – visus, ypač tuos, kurie tuo metu užimdami aukštas pareigas dirbo Lietuvai negailėdami jėgų nei gyvenimo.

Šiandien lengva tamsuoliams spjaudyti į tą laikotarpį, bet kad Lietuva būtų pirmutinė visoje TSRS, reikėjo ir proto, ir žinių, ir patriotizmo. Visa TSRS žinojo, kokie geri Lietuvos keliai, kitų tokių nebuvo niekur. Man teko susipažinti su buvusiu susisiekimo ministru ir jis papasakojo, kad keliasdešimt metų nė vieno savaitgalio nepraleido su šeima, nes reikėjo vieną savaitgalį medžioti su aukštu valdininku ir TSRS Plano komisijos, o kitą savaitgalį – su valdininku iš Vyriausybės (jie kartu atskristi negalėjo, nes tarpusavyje pykosi).

Tačiau kokia nauda buvo iš to Lietuvai – metų gale neįsisavintus Baltarusijos milijonus, skirtus kelių tiesimui, jie permesdavo mums! Arba lagaminai džinsų, moteriškų kelnaičių su užrašais kiekvienai savaitės dienai “Monday”, “Tuesday” ir t.t. Visa tai būdavo vežama Maskvos klerkams ar sekretorėms mašininkėms, kurios spausdindavo paskirstytą biudžetą, kad “suklystų” šeštą skaičių po kablelio.

Taip trejetas virsdavo aštuonetu, o tai reikšdavo papildomus milijonus Lietuvai… Ir tą darė mūsų išsilavinę, apsišvietę ministrai! Ar jie kolaboravo? Tik visiškas kvailys arba tas, kuris nenori suprasti nesuprastų, jog tai buvo ypatinga rezistencijos forma, aktyvios ir kūrybingos, kuri reikalavo tobulo gebėjimo prisijaukinti žvėrį, jį paglostyti ir palakinti, pakviesti į Palangą ar į Nidą, apžavėti rūkytų ungurių kvapeliu ar papirkti malūnsparniu, prikrautu ką tik prasiskleidusių, dar su rasos lašais žiedlapiuose rožių Kremliui.

V.Jasukaitytė
Ir visiškai niekingos paskatos vis dar kiršinti tautą skirstant ją į komunistus ir nekomunistus. Per visus dvidešimt metų prisiauginome pakankamai savų, “lietuviškų” niekadėjų, gudručių Europos pinigų šlavėjų į nuosavas kišenes, kosmopolitiškų prisitaikėlių prie svetimos politikos tikslų.

Reikia mylėti savo istoriją, kad norėtum ją pažinti visapusiškai. Įsidėmėkite – visapusiškai! Reikia norėti atrasti gėrio, jo ieškoti visur, kad galėtum didžiuotis savo tapatybe, - šaknimis, praeitimi, negailestingai suvokta dabartimi ir perspektyvos galimybėmis. Kol kas valstybinis mastymas pataikauja rėksniams, beretėms, kurios vėl kelia pilnas nesusivokimo galvas ir kurioms kažkas diriguoja „kaip iš natų“,- parodo ir ką pulti, ir ką girti. Masinės komunikacijos priemonės, užuot buvusios realia ketvirtąja valdžia, jei principingai gintų tvarką valstybėje, tapo nuperkamomis pigiomis tarnaitėmis. Svarbiausia – teisingi principai.

Kaip tik todėl ir reikia išmokyti žmones gerbti savo valdžios institucijas, Prezidentą ir Seimą. Reikia išugdyti aktyvų jaunų, išsilavinusių ir ambicingų žmonių būrį, kurie norėtų savo rankose laikyti valdžią tam, kad pakeistų žmonių gyvenimą. Reikia sustatyti tvirtus prioritetus, kur Įstatymas būtų prideramoje vietoje. Tai kas vyksta dabar, tolina galimybę pritraukti į valstybinį darbą sąžiningų žmonių, kurie galėtų visas jėgas atiduoti valstybės labui, negalvodami, ką valgys jų našlės, kai jų nebeliks. Dirbantis valstybei turi imtis atsakomybės už savo veiksmus, o kad galėtų pasinerti į valstybės problemas, kurių daugiau negu apsčiai, turi negalvoti nei apie šaldytuvo turinį, nei apie kostiumą, nei apie automobilio benziną. Ir turi nepataikauti valdomai miniai, kuri imituoja tautą.

Dvidešimt metų kažkas mokė per įvairiausias „Dvyračio žynias“ tyčiotis patiems iš savęs. Tauta kikeno kikeno, o dabar, kai nebejuokinga, panašu, jog trokšta pastatyti aikštėje kartuves ir kas savaitę pakarti po vieną žymų, didelį, mylimą ir gerbiamą, nusipelniusį. Kad neliktų nieko aukštesnio už vidutinybę. Kad neliktų daugiau žinančio, šviesesnio, blaivesnio...

Ko gero, ten patektų ir velionio prezidento našlė. Neabejoju, kad minioje būtų daug atsivestų vaikučių – ši pedagogika „mušk geresnį už save“ arba „mušk gulintį“ jau įsitvirtinusi ne be spaudos, radijo ir televizijos pagalbos. Ir ne be pagalbos ilgametėje valdžioje esančių politkų. Ko gero amžinai esantis valdžioje tampa pavojingas progresui kaip ir katalikas profesionalas pačiai Dievo idėjai žemėje.

Laikas padėti tašką vieną kartą visiems ir visokiems pjudymams bei kiršinimams. Laikas atmesti megztų berečių ideologiją ir taktiką kaip atnešusią daugiausiai žalos Lietuvai. Ir diskusijos apie Brazauską kaip komunistą seniai turėtų baigtis.

Algirdas Brazauskas buvo tas reikšmingas žmogus reikšmingiausiu Lietuvai metu, kuris kaip tik ir atsidūrė reikiamoje vietoje, kad Nepriklausomybei galėtų pasisekti. Jis buvo tvirtas amortizatorius tarp Lietuvoje prasidėjusio Persitvarkymo sąjūdžio ir Maskvos politikos. Jis nekenkė Sąjūdžiui – tai buvo pats svarbiausias jo istorinis uždavinys. Jis ne tik nekenkė – jis dengė Sąjūdį. Jis skatino laisvės nuojautas ir nuotaikas, oficialiai įteisindamas mūsų, lietuviškąją trispalvę ir iš karto atpalaiduodamas daugybę saugumiečių nuo neaprėpiamai sunkaus darbo tuo metu – ieškoti, kas jas iškelia, ir patį stichišką, masinį vėliavos susigrąžinimo veiksmą padarydamas legaliu.

Jis atvėrė tikintiesiems duris į Arkikatedrą, ir, be abejo, tai padarė vedamas savo dvasinių nuostatų – jis buvo krikščionis (žinau, kad jis savo lėšomis parėmė Imbrado koplyčios statybą, jis parėmė ir mano knygos “Dievas miršta vienišas” leidybą, ir tik dėl techninės klaidos jo pavardės neatsirado knygos rėmėjų sąraše). Jam nebuvo “savų” ir “nesavų”, nes visi, kokie esame, jam buvome Lietuvos. Jis buvo nepiktybiškas, buvo labai charizmatiška asmenybė, ir jam tinka posakis “didelis nebijo būti mažas”. Žmonių silpnybės jam atrodė tiesiog žmogiškos silpnybės ir tiek. Kaip tai nepanašu į veiksmus tų asmenų, kurie neleido iškilaus Velionio pašarvoti Arkikatedroje…

Nesiimsiu spręsti, koks procentas krikščionybės yra šiame draudime. Ypač, kai pasigirdo žinia apie “barterį” – jūs neįleidžiate velionio Prezidento į Arkikatedrą, o mes atiduodame jums nuo seno Universiteto dalimi buvusią Jonų bažnyčią. Kas tie “jūs”, beveik aišku, įdomu būtų sužinoti, kas tie “mes”… Kol kas Lietuvai pasisekė su prezidente – ji tokiuose šėtoniškuose barteriuose nedalyvauja ir nutarimą vetavo.

Paprastam, nepolitikuojančiam ir savo artimo meilės besimokančiam krikščioniui liko paguoda, kad tai, kas vyksta su velioniu prezidentu net po jo mirties, nieko nieko bendro neturi su Kristumi. Didžiojo Meilės mokytojo Kristaus veido negali sutepti nei tie, kas dirba Jo vardu, nei tie, kas dirba Jo priešo vardu. O tikrą krikščionį šviesa atras visada, nes tai priklauso nuo to, kiek šviesos yra mumyse. Algirdas Brazauskas turėjo daug šviesos savyje, duok Dieve mums visiems tiek…

Pabaigai parašysiu vieną savo gyvenimo faktą.

Kai teisėtvarka, kuo glaudžiausiai bendradarbiaujanti su nusikalstamomis struktūromis, atiminėjo iš manęs gyvenamą būstą, nors buvau laimėjusi Aukščiausią Teismą, kai nusikaltėlių buvo kontroliuojamas kiekvienas į sąskaitą patenkantis centas ir už dirbtinai sudarytas skolas jis būdavo tą pačią akimirką nurašomas, savaime suprantama, vertėmės labai sunkiai. Darbo negalėjome rasti nei aš, nei vyras, nes “patriotų” buvau apšaukta aršiausia komuniste, nors niekad jokiai partijai nepriklausiau, o “priešai” buvo iš tikrųjų persekiojami visur, kur atsirasdavo bent vienas apkvaišęs nuo patriotizmo, bet neturintis kultūros ir savarankiško proto žmogus. Vaikai buvo moksleiviai - jiems reikėjo ir pavalgyti, ir apsirengti, ir mokymo priemonių, o mes nebeturėjo nieko, viskas buvo parduota pusvelčiui. Po ilgos kūrybinės tylos, protarpiais krečiama stichiškai besiveržiančios raudos rašiau savo knygą “Golgotos vynuogės”.

Gyvenimas atrodė nebepakeliamas, žmonių matyti nebenorėjau, o ir nebežinojau kurioje pusėje tų žmonių ieškoti, mirtis atrodė čia pat…Taigi, vieną absoliučiai beviltį rytą paskambinau Premjerui Algirdui Brazauskui ir pasakiau:

-Premjere, mano broliai rašytojai man nepaskyrė stipendijos kūrybiniams projektams įgyvendinti ir šiandiena mano paauglys sūnus išėjo į mokyklą pavalgęs tik ant batono užteptų majonezo likučių. Neturiu nei cento, nei kąsnio…

Tokia kalba buvo puikiai suprantama Algirdui Brazauskui, kuris gal būt niekada nestokojo nei pinigų, nei duonos.

-Gerai, aš Kultūros ministerijai iš atskiro fondo skirsiu keturias stipendijas, tegul jie duoda vieną iš jų dvejiems metams tau, - pasakė jis, pamenu, atsidūsėjęs...

Stipendija tada galėjo būti išsigelbėjimas visai mūsų šeimai, nes ją buvo galima tuo metu pasiimti tiesiai iš ministerijos, aplenkiant nusikaltėlių kontroliuojams banko sąskaitas.
Kultūros ministerija apie tai žinojo, tačiau man stipendija buvo paskirta tik septyniems mėnesiams. Laimė, kad į duris netrukus pasibeldė Premjero padėjėjas ir ištraukė iš vidinės švarko kišenės tūkstanį litų!

-Premjeras prašė perduoti…

Tai buvo stebuklas!!!

Ir šito “komunisto” Brazausko padaryto stebuklo, kuris apšvietė mano vieną labai tamsų gyvenimo rytą, aš neužmiršiu niekada. Ir mano vaikai – taip pat…

Labai norėčiau, kad pasikalbėtų su savo sąžine visi, kurie šiandien pritvinkę pykčio Prezidento našlei. Garantuoju – kai bus atsikratyta tokių žemų aistrų – sąžinei taps daug lengviau. Nuo to bus laimingesnė ir valstybė. Būsime sveikesni ir mes ir Lietuva. Nesidžiaugs tik kontrabandos, prekybos žmonėmis ir narkotikais “stogai”, nes jiems šešėliuose, kai tiek daug dirbtinai sukelto triukšmo, labai smagu ir saugu dirbti.