Bankininkės atsakymuose nuskambėjo vienas įdomus pareiškimas: „Niekas negali garantuoti gerai apmokamo darbo baigus studijas, nes tai priklauso ne tik nuo įgyjamo išsilavinimo, bet ir nuo paties žmogaus. Todėl kai kuriems tikrai tenka važiuoti užsidirbti kitur iš vadinamųjų juodųjų darbų, kad galėtų grąžinti paskolas už studijas. Tokių garantijų negalime reikalauti nei iš vieno universiteto nei vienoje pasaulio šalyje“. Taip, niekas negali garantuoti gerai apmokamo darbo baigus studijas, bet tolimesni pareiškimo žodžiai demonstruoja, jog bankininkės „supratimas“ apie aukštojo mokslo finansus kitose pasaulio šalyse yra grynai lietuviškas.
Kitaip tariant, jos supratimas yra toks pat, kaip ir valdžios viršūnėse sėdinčių specifinių lietuviškų LLRI libertarų, suvokiančių laisvosios rinkos idėjas grynai gariūniškai ir todėl patį aukštojo mokslo sektorių pavertusių Akademiniais Gariūnais, kur viskas parduodama be jokių kokybės garantijų.
Studijos – tik paslauga?
Pasiaiškinkime, kaip yra iš tikrųjų. Pradėkime nuo aukštojo mokslo ekonomės sampratos. Dabartinės valdžios viršūnes užėmę lietuviškieji libertarai nuolat tvirtina, kad aukštosios studijos tėra tik paslauga, kurią studentui suteikia aukštoji mokykla. Teisingumo ministrui Remigijus Šimašiui „kas yra studijos, jei ne paslauga, išgirsti kol kas neteko“. Šiek tiek keista, nes skirtumą nėra taip sunku suprasti. Sunkiau suvokiantiems galėtų padėti analogija.
Labai grubiai studijas būtų galima prilyginti kokios nors paslaugos ar prekės, pavyzdžiui, televizoriaus pirkimui, jei atėjusiam į parduotuvę klientui būtų pateiktas ne išbaigtas televizorius, o žaliava (žinios) ir įrankiai televizoriaus (aukštojo mokslo) gamybai, ir klientas, pardavėjui patariant, turėtų pats pasigaminti televizorių ir susimokėti už žaliavas bei patarimus. Aišku, ši libertarinė analogija yra verta tiek pat, kiek ir visos kitos analogijos. Joje neatsižvelgta į demokratijos pamatą sudarančias aukštojo mokslo vertybes, simbolizuojančias solidarumą, pilietinę visuomenę.
Aukštojo mokslo reikšmė slypi ne tiek teikiamose paslaugose, kiek jo brandinamose ir saugojamose vertybėse – teisingumas, laisvė, piliečių kaip laisvų ir lygių žmonių teisės. Neįtraukta, kadangi tokios sąvokos libertarizmo žodyne arba matuojamos komerciniais masteliais, arba jų iš viso nėra.
Anksčiau R. Šimašius apgailestavo, kad „veltui nepatogiame studento suole praleistų valandų nesugrąžinsi, o mokslas juk „nemokamas“, tad ir kompensacijos už netinkamą paslaugą greičiausiai negausi“. Dabar libertarinė valdžia privertė pusę valstybinių aukštųjų mokyklų studentų mokėti visą studijų kainą, t.y. šiems studentams aukštasis mokslas yra paverstas privačia preke (paslauga). Iš čia išplaukia labai svarbi išvada.
Lietuvos libertarai: už nekokybiškas studijas sumokėti pinigai turi būti grąžinti!
Tokią teisę jam garantuoja LR Vartotojų teisių apsaugos įstatymas, kuris netaikomas tik „švietimo ir socialinėms paslaugoms, finansuojamoms iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų” (iš 1 straipsnio 3 dalies). Taigi, susidaro įspūdis, jog išsipildė teisingumo ministro R. Šimašiaus svajonė: „koks guvesnis savo studijomis nusivylęs studentas, žiūrėk dar ir prisimins, kad turi teisę į tam tikras (kokybiškas – aut. pastaba) paslaugas bei jų pareikalaus”. Deja, toks įspūdis yra klaidingas.
Už nekokybiškas studijas sumokėtų pinigų libertarų sukurta sistema neatiduos
Pati idėja apie grąžinimą pinigų, kuriuos absolventas sumokėjo aukštajai mokyklai už nekokybišką aukštąjį mokslą, iš esmės yra gera. Tačiau dabartinėje iškreiptoje Lietuvos aukštojo mokslo situacijoje ši idėja arba nerealizuojama, arba realizuojama tik iškreiptai. Akivaizdu, kad teismuose absolventams išsireikalavus gražinti pinigus už sumokėtas studijas, jiems reikėtų grąžinti ir atitinkamus aukštojo mokslo baigimą liudijančius dokumentus. Prarandant šį dokumentą, reikalauti grąžinti sumokėtus pinigus būtų prasminga, jei kartu su sumokėtais pinigais būtų įmanoma už tuščiai praleistus studijų metus išsireikalauti kompensacijos, prilygstančios per visus tuos metus negautam vidutiniam darbo užmokesčiui atitinkamo amžiaus dirbančiųjų kategorijoje.
Tai nerealu – studentas turėjo anksčiau susivokti ir nutraukti studijas. Be to, Lietuvoje yra nemažai mokančių studentų, kuriuos visiškai tenkina dabartinė situacija. Tai studentai, kurie neva studijuodami paprasčiausiai nusiperka diplomą, o blogesnėje finansinėje padėtyje esanti aukštoji mokykla iš šių studentų už neva studijas ima pinigus. Ši studentų kategorija tikrai nesibylinės dėl nekokybiškų studijų.
Lietuvoje taip nusipirktas diplomas praverčia, ypač valstybinėje tarnyboje, kur visi karjeros laipteliai dažnai reikalauja ne žinių, bet diplomų. Tokiu būdu, galima drąsiai teigti, jog idėja apie pinigų, sumokėtų už nekokybiškas studijas, grąžinimą neturi jokios prasmės dabartiniame Lietuvos aukštojo mokslo kontekste. Kontekste, kuriam atsirasti tiek daug pastangų padėjo teisingumo ministras R. Šimašius, svajojęs apie guvesnius studentus reikalaujančius kompensacijų už nekokybiškas studijas.
Civilizuota valstybė neužtikrino kokybiškų studijų? Už studijas mokėti nereikės
Ar yra pasaulyje šalių, kuriose R. Šimašiaus svajonė būtų įgyvendinta? Gal teisi pradžioje minėta bankininkė, kad absolventams tenka užsidirbti ir iš juodųjų darbų, kad trūks plyš galėtų grąžinti paskolas bankams. Gal idėja apie pinigų grąžinimą priklauso tik fantastikos sričiai? Ne, tai realybė. Yra valstybių, kuriose ši idėja civilizuotai, be jokio absolventų bylinėjimosi su aukštosiomis mokyklomis yra visiškai įgyvendinta. Žinoma, tai valstybės, kuriose aukštojo mokslo kontekstas kaip diena nuo nakties skiriasi nuo Lietuvos aukštojo mokslo konteksto.
Pavyzdžiui, Australija ir Jungtinė Karalystė (JK). Iš pirmo žvilgsnio toks teiginys gali pasirodyti absurdiškas – juk šiose valstybėse visi studentai turi mokėti už aukštąjį mokslą. Tačiau pažvelkime įdėmiau. Australijoje ir Jungtinėje Karalystėje visi norintys studentai mokėjimui už studijas gali gauti paskolą iš valstybinės institucijos. Faktiškai studijų metu už besimokančiuosius sumoka valstybė. Tik po studijų baigimo absolventai turi grąžinti valstybei už juos sumokėtą sumą. Absolventai pradeda grąžinti skolą valstybei tik tuomet, kai jų gaunamos pajamas pasidaro ne mažesnės kaip tam tikras fiksuotas dydis. Jungtinėje Karalystėje – 15 tūkstančių svarų per metus, Australijoje – apie 45 tūkstančius Australijos dolerių per metus.
Atsakomybė už studijų kokybę civilizuotoje valstybėje
Faktiškai JK ir Australijoje yra įteisinta tokia loginė grandinė: absolventas negauna pakankamai pajamų (nepasiteisino jo lūkesčiai dėl studijų aukštojoje mokykloje), absolventui atidedamas jo skolos valstybei grąžinimas iki jo pajamos pasieks valstybės nustatytą dydį. Čia nėra laiko apribojimo. Absolventas gali taip ir nepradėti grąžinti skolos valstybei, jei per visą gyvenimą jo pajamos nesiekė valstybės nustatyto dydžio. JK skolos valstybei grąžinimo terminas turi ribą. Po 25 metų nuo aukštosios mokyklos baigimo absolvento skolos valstybei likutis ar visa skola, jei absolventas taip ir nepradėjo jos gražinti, yra nurašoma.
Taigi, JK ir Australijoje valstybė yra prisiėmusi finansinę atsakomybę už viešojo aukštojo mokslo kokybę. Ji atleidžia absolventą nuo skolos valstybei grąžinimo, jei absolventas viešajame aukštojo mokslo sektoriuje neįgijo pakankamos kvalifikacijos, galinčios užtikrinti pakankamą jo darbinių pajamų dydį. Akivaizdu, kad tokiu atveju valstybė iškart patiria akivaizdžių, finansiškai pamatuojamų nuostolių, todėl ji negali bent kiek ilgiau toleruoti nei nekokybiškų studijų programų, nei nepakankamai pasirengusių studijoms asmenų priėmimo į aukštąsias mokyklas.
Čia galima pažymėti, kad dėl nepakankamos aukštųjų mokyklų išleidžiamų absolventų kvalifikacijos nukenčia bet kuri šalis, bet neigiamos pasekmės išryškėja tik tolimesnėje ateityje. Tada padėties taisymo kaštai yra daug didesni. JK, Australijoje aukštojo mokslo finansavimo ypatumai daug anksčiau pradeda signalizuoti apie negeroves aukštajame moksle ir tiesiog priverčia valstybę skubiai taisyti padėtį.
Kokybiškos studijos – grėsmė Lietuvos Akademinių Gariūnų finansams
Tokiu būdu, JK, Australijoje aukštojo mokslo finansų politika skatina imtis visų įmanomų priemonių, kad kuo daugiau studentų gerai mokytųsi - kuo geriau studentas mokosi aukštojoje mokykloje, tuo didesnė tikimybė, kad jis vėliau grąžins valstybei skolą už savo studijas. Lietuvoje situacija visiškai priešinga. Studijų kokybės didinimas tėra tik valdžios veikėjų proginių kalbų būtinas atributas, kadangi jų sukurta realybė - dabartinė Lietuvos aukštojo mokslo finansų sistema - savo prigimtimi yra prieš geresnį studentų mokymąsi. Lietuvos aukštojo mokslo finansavimo dydis dabar yra tiesiogiai proporcinga „negerai“ besimokančiųjų skaičiui – už „negerą“ mokymąsi yra skiriamos baudos, vadinamos mokesčiu už studijas. Kitaip tariant, valstybinė aukštojo mokslo politika ne tik toleruoja blogiau besimokančius, bet skatina, kad jų būtų daugiau – be šių studentų atnešamų pinigų Lietuvos aukštojo mokslo sistema negalėtų gyvuoti tokia, kokia ji yra dabar įvedus krepšelinę finansavimo tvarką.
Šiai sistemai labiausiai būtų pražūtinga didėjanti gerai besimokančiųjų dalis - kiltų grėsmė nesurinkti jos gyvavimui reikalingos baudų apimties. Nuo to apsisaugota panaudojus galingiausią ginklą – LR Konstitucinį Teismą. Pastarasis įvedė dar vieną studentų kategoriją. Tai kategorija studentų, kurie pavadinti nereikalingais valstybei ir kurie privalo mokėti baudas, taip pat vadinamas mokesčiu už studijas, dėl to, kad, nepaisydami savo nereikalingumo valstybei, mokosi valstybinėje aukštojoje mokykloje (LR KT 2008-03-20 nutarimas: „Konstitucija valstybės biudžeto lėšomis apmokamą aukštąjį mokslą laiduoja ne visiems valstybinėse aukštosiose mokyklose gerai besimokantiems piliečiams, <...> o tik tiems, kurie yra rengiami tenkinant valstybės nustatytą <...> specialistų poreikį“).
Dabar sistema jaučiasi saugiai. Jos finansai nebepriklauso vien tik nuo tokio efemeriško dalyko kaip „negeras“ mokymasis. Jei tik pritrūks iš studentų surenkamų pinigų, visada bus galima sumažinti valstybės poreikį – reikalingų valstybei studentų skaičių ir likusiems studentams kaip nereikalingiems valstybei skiriant pinigines baudas surinkti trūkstamas lėšas.
Civilizacijos pamokos Lietuvai
Civilizuotame pasaulyje pripažįstama, kad iš aukštojo mokslo turi naudos ir jį baigęs asmuo, ir tuo pačiu visa visuomenė. JK, Australijoje teisiškai įtvirtinta nuostata, kad už savo studijas turi sumokėti tie absolventai, kurie iš savo studijų iš tikrųjų turėjo naudos, t.y. tie, kuriems jų studijos užtikrino gerą karjerą ir aukštesnes pajamas. Šių šalių aukštojo mokslo politika netoleruoja savo aukštosiose mokyklose negebančių studijuoti asmenų, kadangi tai iškart pajuntamas nuostolis ir valstybei (tokių asmenų aukštojoje mokykloje įgyta kvalifikacija neužtikrina jiems didesnių pajamų, pakankamų grąžinti valstybei skolą už studijas), ir pačiam asmeniui (bergždžiai praleisti metai).
Jei šalis yra finansiškai pajėgi arba ji ne tik deklaruoja, bet iš tikrųjų laiko aukštąjį mokslą prioritetu, tai studijos yra nemokamos (Skandinavijos valstybės, Austrija, Slovėnija ir t.t.). Dar reikia pažymėti, jog JK, Australijos ir kitų civilizuotų šalių universitetuose yra daug atleistų nuo studijų mokesčio studentų. Tačiau tai yra pačių universitetų (tikri universitetai didesnę savo pajamų dalį gauna ne iš studentų, bet iš mokslinės ir su ja susijusios veiklos) skiriamas prizas geriausiems studentams, o valstybė daugiau rūpinasi socialinės atskirties mažinimu – skiria paramą asmenims iš žemesnio socioekonominio statuso šeimų, už juos sumoka studijų mokestį.