Prisiminkime, kad praeituose Seimo rinkimuose ši partija neįveikė 5 proc. barjero. Konservatoriai taip pat gali pagrįstai džiaugtis sėkme: kad ir kokie abejojantys balsai girdėjosi Gabrieliui Landsbergiui tapus partijos pirmininku, tačiau prieš rinkimus jau buvo aišku, kad jaunasis vedlys labai sparčiai tobulėja ir ne tik savajam elektoratui ima rodyti patrauklų veidą, žadanti politinį šalies atsinaujinimą. Neabejotina, genai.
Dabar jau ne taip svarbu, kaip tą atsinaujinimo pažadą pavyks įvykdyti, nes pasiteisinimas jau rankose – nieko negalėjome, juk koalicija. Tikėkimės, kad vis dėlto šalis pajudės iš stagnacijos ir nykimo liūno. Socialdemokratai sutriuškinti taip, kaip nei jie patys, nei didžiausi skeptikai nesitikėjo. Matyt, jiems ir atiteko visa susikaupusi rinkėjų neviltis, kurią jie patys dar sugebėdavo pakurstyti vis naujais skandalais ir premjero Algirdo Butkevičiaus „ekonominiais“ pasvarstymais.
Socdemų bėda, kad jie užantyje neturi jokio kozirio – jokio naujo ryškaus veido. Reikia naujo pirmininko. Ar kas mato išties naują. Na, nebent barzdą nusiskutusį Algirdą Sysą. Tačiau daugeliui, esu įsitikinęs, su barzda jis atrodė išmintingesnis, patikimesnis ir gyvesnis.
Kiek netikėta buvo didelė liberalų sėkmė – liberalusis progresyvusis jaunimas jiems padėjo atsigauti. Tas jaunimas yra įsitikinęs, kad reikia daryti taip, kaip siūlo liberalai – kol jaunas, kalk pinigą, vaike. Vyresniuosius liberalų samprotavimai apie privačią nuosavybę bei šiuolaikinę ekonomiką verčia gūžčioti pečiais. Vien ko vertas Eugenijaus Gentvilo įsitikinimas, esą pavardė yra asmens nuosavybė. Tad siūlyčiau liberalams pradėti kampaniją už balsu pardavimo legalizavimą. Jei jau pavardė yra asmens nuosavybė, tai rinkimų balsas juo labiau. Kodėl negalima jo siūlyti partijoms politinės rinkos sąlygomis. Pirmyn, liberalai.
Tačiau didžiausias šių rinkimų laimėtojas neabejoitinai yra Darbo partijos pirmininkas Valentinas Mazuronis. Juk jis įvykdė tai, ko daugelį metų taip troško didžioji mūsų politinio elito dalis kartu su pagrindiniais žiniasklaidos centrais. Atėjo, pamatė, padarė. Didžiuliai jo nuopelnai ir nuvarant prie 5 proc. barjero „tvarkiečius“. Pastarųjų pozicijos žymiai susilpnėjo, kai Mazuronis nutarė versti iš koto patį Rolandą Paksą ir imti vienvaldiškai pirmininkauti. „Tvarkiečiai“ po ilgokų dvejonių, nes Mazuronis siūlė ir kitą gražiai įvyniotą nuodą – jungtuves su „darbiečiais“, išprašė naują politikos žvaigždę lauk. Tačiau visiems gana netikėtai jį išskėstomis rankomis priėmė Viktoras Uspaskichas. Nepadėjo jam ir žvėriška politinė uoslė.
Mazuronis pirmininkauti į naująją partiją atėjo užsitikrinęs iš „tvarkiečių“ nugvelbtą europarlamentinę rentą. Šito laimikio jis nieku gyvu nesutiko paleisti iš rankų net sprendžiant partijai esminį klausimą – kas ir kaip ją ves į rinkimus. Iš šalies daugeliui buvo aišku, kad Mazuronis neves partijos į numatytas aukštumas, tačiau partiečiai, lyg kažkokių apžavų prisiuostę, vis tikėjosi. Dabar jau matyti, ką ir kas laimėjo. Valdančios koalicijos partija neteko parlamentinio statuso ir jau vargu ar beatgaus. Daugelio politikų ir analitikų džiaugsmui.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Darbo partija nebuvo blogiausia koalicijos narė. Nuosekliai reikalavo kelti minimalų atlyginimą. Beje, konservatoriai ir liberalai, stojo piestu, šaipėsi ir tik prieš rinkimus pasičiupo „darbiečių“ pažadus. Tačiau svarstant Darbo kodeksą dalis darbiečių jau tvirtai stovėjo darbdavių gretose ir skambiai traukė darbuotojų „lankstinimo“ giesmę.
„Darbiečių“ kritimas susijęs su „žaliųjų valstiečių“ iškilimu – pastarieji vienu ypu šoktelėjo į o rinkimuose „darbiečių“ pasiektas aukštumas. Vadinasi, Mazuroniui pavyko dalį savojo elektorato „permesti“ Karbauskiui. Parodė neeilinę išmonę ir apsukrumą. Sužavėtos publikos aplodismentai ir, matyt, apdovanojimai. Ceremonijų, suprantama, žmonės iš gatvės nepamatys.