V. Laučius. Atgal į SSRS – vėl išpažinti Vienintelę Tikrą Tiesą

 (258)
Nors laisvajam pasauliui reikėtų reaguoti į augančias grėsmes ir didinti išlaidas gynybai, nes juk Rusija, Kinija, kalifatas niekur nedingo, Paryžiuje susirinkę politiniai teletabiai savaitgalį krykštavo ir plojo delnais, sugalvoję, kad Vakarų šalių vyriausybės kurs žaliąsias utopijas ir skirs kasmet 100 mlrd. dolerių trečiojo pasaulio šalims. Idant šios... negadintų oro. „Aidint džiugiems šūksniams ir plojimams Prancūzijos sostinėje šeštadienį pateiktas siūlomos 195 valstybių sutarties tekstas...“ – informavo žiniasklaida.
Vladimiras Laučius
Vladimiras Laučius
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Taigi – džiugus rezultatas: brangiai kainuojanti žalioji diktatūra sau ir dar duoklė tiems, kurie reketuoja Ameriką ir Europą per ekologiją. Už tai, kad pristabdytų nelegalių migrantų srautus, trečiojo pasaulio šalys jau seniai reikalauja iš ES duoklės. Dabar spaudžia, kad joms būtų mokama ir už pažadą negadinti oro (nors vis tiek gadins, kur dėsis). O liberalieji Vakarai už tai mokės, nes šventai išpažįsta leftistinio liberalizmo tikėjimą. Šis, savo ruožtu, draudžia net pagalvoti, kad didžiulės pinigų sumos išmetamos į orą, nes orą atšaldytume nebent sugrįžę į ikiindustrinę būklę arba skubiai iškėlę iš Žemės keletą milijardų žmonių.

Minėtas tikėjimas pastaruoju metu – vis labiau ir labiau privalomas. Būsite griežtai pasmerkta(s), jei jam prieštarausite ne tik viešai pasakytais žodžiais, bet ir privačiai pagalvotomis mintimis. Pamažu įsigalinčios savicenzūros taisyklės draudžia ne tik reikšti politiškai nekorektiškas idėjas, bet ir jų turėti. Beveik kaip Sovietų Sąjungoje. Tik ten kitaminčiams grasindavo represinė sistema, o čia jie savo noru išsižada minties laisvės. Ne veltui rusų disidentas Vladimiras Bukovskis sakė, kad dabartinė ES yra su sovietų pagalba išrutuliotas bei jiems dvasiškai artimas leftistinis projektas, ir jį vadino, ironizuodamas, EUSSR.

Kadangi nei Angelos Merkel ES, nei Baracko Obamos JAV dar neįsteigta „1984-ųjų“ Tiesos ministerija, Vienintelę Tikrą Tiesą skleidžia ir netikėlius identifikuoja gerokai švelnesnis propagandos atitikmuo – liberalioji žiniasklaida, jos politiniai įkvepėjai ir auklėtiniai. Netikintiems liberaliąja šventa Tiesa skelbiamas „informacinis karas“ arba kažkas panašaus į orvelišką „neapykantos valandėlę”.

Jei islamistai metai po metų sprogdina ir šaudo taikius gyventojus Vakarų valstybėse, tai islamas, pagal Vienintelę Tikrą Tiesą, yra visiškai niekuo dėtas. Dėl teroro išpuolių kaltinti reikia ne žudikus, o Vakarų politinių santvarkų socialinį nejautrumą. Ir dar – šaunamuosius ginklus. Tipinė Obamos ir jo bendraminčių leftistų logika: jei musulmonai žudo taikius gyventojus, vadinasi, reikia atimti iš taikių gyventojų savigynai skirtus ginklus.
Vladimiras Laučius

Šiame „informaciniame kare“ pagrindinis priešas yra anaiptol ne Rusija ir Kremliaus propaganda. Rusijai leidžiama turėti „savo tiesą“ – bala nematė. Juolab, kad Kremliaus ir nepriversi pakeisti požiūrį, vien pamojęs gležna, putlia leftistinio liberalo ranka. Užtat saviems, vakariečiams, ir galima, ir reikia praplauti smegenis. Užsispyrusiems kitaminčiams kabintinos dešiniojo radikalizmo etiketės. Bet kitaminčiai – ne pati opiausia problema.

Didžioji problema yra tikrovė, akivaizdybė, kuri dažnai neatitinka leftistinio liberalizmo skleidžiamų propagandinių „tiesų“. Būtent plika akimi regima tikrovė tampa didžiausiu šios indoktrinacijos trukdžiu ir priešu, nes su ja nuolat tenka pyktis dėl principų viršenybes. „Jėga nieko neišspręsi“, skelbia leftistinio liberalizmo principas ir kartoja kanclerė Merkel. Tuo metu politinė tikrovė kaip tik byloja, kad problemas neretai tenka spręsti jėga, o ten, kur pritrūksta jėgos, jos kaupiasi ir didėja.

Kai tikrovė neatitinka liberaliųjų leftistų įsitikinimų, jie mano, kad atsitraukti, pripažinti savo klaidas ir pasitaisyti privalo ne jie, o tikrovė. Šią jų poziciją prieš porą metų taikliai išdėstė Thomas Sowellas: The fundamental problem of the political Left seems to be that the real world does not fit their preconceptions. Therefore they see the real world as what is wrong, and what needs to be changed, since apparently their preconceptions cannot be wrong. („Pamatinė politinės kairės problema yra ta, kad tikrovė neatitinka jų išankstinių nuostatų. Todėl tikrovę jie mato kaip klaidą, kurią būtina ištaisyti, nes akivaizdu, kad jų išankstinės nuostatos klaidingos būti negali”).

Šiandien kairiųjų liberalų radikalizavimasis ir noras primesti Vakarų visuomenėms Vienintelę Tikrą Tiesą griauna liberaliąsias demokratijas iš vidaus. Pirmiausia šis noras prieštarauja paties liberalizmo vertybėms – žodžio ir minties laisvei.
Vladimiras Laučius

Jei, tarkime, visuomenėje kyla nepasitenkinimas liberaliojo isteblišmento politika, ir demokratinius rinkimus kurioje nors valstybėje laimi konservatyvūs dešinieji, Vienintelės Tiesos žinovai tuoj lieps tikėti, jog įvykusi valdžios kaita buvo nedemokratiška, neteisinga. Žmonės, mat, buvę kažin kaip suklaidinti, jais greičiausiai manipuliavo tamsiosios jėgos. Nes juk demokratiška ir teisinga gali būti tik leftistinių liberalų pergalė.

Jei islamistai metai po metų sprogdina ir šaudo taikius gyventojus Vakarų valstybėse, tai islamas, pagal Vienintelę Tikrą Tiesą, yra visiškai niekuo dėtas. Dėl teroro išpuolių kaltinti reikia ne žudikus, o Vakarų politinių santvarkų socialinį nejautrumą. Ir dar – šaunamuosius ginklus. Tipinė Obamos ir jo bendraminčių leftistų logika: jei musulmonai žudo taikius gyventojus, vadinasi, reikia atimti iš taikių gyventojų savigynai skirtus ginklus.

Jei moteris iš prigimties yra fiziškai silpnesnė už vyrą, tai žmogaus prigimtį reikia ignoruoti arba su ja kovoti. Tą ir sovietai darė – šiuolaikiniai Europos ir JAV leftistai šiuo atžvilgiu paveldėjo nemenką patirtį. Ir štai Pentagonas šį mėnesį priima įdomų sprendimą – leisti moterims tarnauti bei atlikti tas pačias, kaip ir vyrų, užduotis JAV jūrų pėstininkų pajėgose.

Liberaliajam isteblišmentui – nė motais karo specialistų ir veteranų įspėjimai, kad tai padidins riziką karių gyvybėms ir sumažins jūrų pėstininkų efektyvumą. Nė motais ir gamtos užprogramuoti iššūkiai tokio pobūdžio mišrioms moterų ir vyrų grupėms. Svarbiausia – ne tikrovė, ne prigimtis, ne karių saugumas ir efektyvumas, o viena politinė ideologija ir jos peršamas suabsoliutintas lygybės principas.

Neapgaudinėkime savęs: įvairios „tiesos“ ir „normos“, liberaliosios propagandos kasdien peršamos kaip savaime suprantami dalykai ir virstančios liberaliosios politinės darbotvarkės dalimi, toli gražu nėra nei objektyvi tiesa, nei savaime suprantami dalykai, nei normalumas. Aišku, ideologinis mąstymas irgi yra mąstymas, bet normalus mąstymas nebūtinai turi būti ideologinis ir juolab nebūtinai – leftistinis bei liberalus.

Kraštutiniai liberalieji leftistai vis labiau kenkia Vakarų demokratijoms savo ideologinėmis darbotvarkėmis, kurios slopina visuomenių politinį gyvybingumą ir ignoruoja elementarų saugumo poreikį. Tradiciniai patriotizmo pagrindai maišomi su žeme. Politinis dalyvavimas verčiamas grynu formalumu (...). Specialiosios tarnybos, žvalgybos, kariuomenės praranda įgūdžius ir yra vis menkiau finansuojamos.
Vladimiras Laučius

Liberalai labai mėgsta kaltinti savo oponentus piktnaudžiavimu „normalumo“ kriterijumi. Esą tai, ką jų oponentai laiko normalumu – skirtingų lyčių asmenų santuoka, neverksmingas vyriškumas, neliberali vertybių hierarchija, visuomenės religingumas, tautinis patriotizmas, nepacifistinė politinė pasaulėžiūra – tėra tam tikrų istorinių epochų, atsilikusių, atgyvenusių, „uždarų“ visuomenių ir kultūrų prietarai.

Deja, liberalai nenori arba nesugeba pamatyti ir pripažinti, kad perša savus ideologinius „normalumo“ kriterijus, kurių pamatinės prielaidos apie žmogaus, visuomenės ir politikos prigimtį nėra nė kiek tvirtesnės už jų oponentų prielaidas ir taip pat gali būti vadinamos prietarais. Antai jie kalba apie prigimtines žmogaus teises kaip apie savaime suprantamą ir akivaizdų dalyką, nors nėra nei akivaizdu, nei savaime suprantama, kad žmogaus prigimtis numato neatimamas teises. Liberalizmo klasikai mėgino tai grįsti, bet net ir Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos ideologai pripažino, kad ši idėja nėra pakankamai pagrįsta. Kitos minties tradicijos apskritai nieko bendra su jos ištakomis neturi.

Tą patį galima sakyti ir apie liberaliąją laisvosios rinkos „natūralumo“ idėją, ir neva svarbiausius „natūralius“ žmogaus akstinus, tokius, kaip baimė (Hobbesas) ir godumas (Lockas); ir apie kantiškąjį asmens orumą, kuris žmogui priskiriamas kaip autonomiškam padarui – ne Dievo atvaizdui (krikščioniškoji tradicija) ar dorybių turėtojui (klasikinė tradicija); ir apie „atvirą visuomenę, ir apie Kanto „amžinąją taiką“ su jos abejotinomis implikacijomis ir prielaidomis.

Mūsų politinė santvarka vadinama liberaliąja demokratija, tačiau tai, kas joje liberalu, egzistuoja ir yra įteisinta ne todėl, kad tai savaime suprantama ir objektyviai teisinga, o todėl, kad dėl to yra politiškai sutarta. Kitaip tariant, mūsų santvarkos liberalieji principai yra ne prigimtiniai, o konvenciniai. Jie galioja tol, kol mes esame politiškai apsisprendę juos pripažinti.

Vadinasi, jie tikrai negali būti neginčijami. Ir jie nesuteikia pagrindo arogantiškai nutarti, kad Vakarų viešojoje erdvėje madas diktuojantys liberalieji leftistai gali legitimiai naudotis tiesos, politinio gėrio, normalumo ir objektyvumo monopoliu.

Pamažu įsigalinčios savicenzūros taisyklės draudžia ne tik reikšti politiškai nekorektiškas idėjas, bet ir jų turėti. Beveik kaip Sovietų Sąjungoje. Tik ten kitaminčiams grasindavo represinė sistema, o čia jie savo noru išsižada minties laisvės.
Vladimiras Laučius

Šiandien kairiųjų liberalų radikalizavimasis ir noras primesti Vakarų visuomenėms Vienintelę Tikrą Tiesą griauna liberaliąsias demokratijas iš vidaus. Pirmiausia šis noras prieštarauja paties liberalizmo vertybėms – žodžio ir minties laisvei. Tai, kaip selektyvusis liberalizmas lengva ranka klijuoja kitaminčiams „ksenofobijos“, „homofobijos“, „rasizmo“, „seksizmo“ etiketes ir persekioja, it minčių policija, už nuomonę, nesuderinamą su politinio korektiškumo kanonu, daro tokį „liberalizmą” panašų nebe į tai, ką įpratome šiuo žodžiu vadinti, o į Tiesos ministeriją.

Antra, kraštutiniai liberalieji leftistai vis labiau kenkia Vakarų demokratijoms savo ideologinėmis darbotvarkėmis, kurios slopina visuomenių politinį gyvybingumą ir ignoruoja elementarų saugumo poreikį. Tradiciniai patriotizmo pagrindai maišomi su žeme. Politinis dalyvavimas verčiamas grynu formalumu, nes liberalusis isteblišmentas išmoko naudoti vienu metu ir kairesnes, ir dešinesnes kaukes. Specialiosios tarnybos, žvalgybos, kariuomenės praranda įgūdžius ir yra vis menkiau finansuojamos. Liberali klišė „jėga nieko neišspręsi“ virsta „nukirpk biudžeto asignavimus gynybai“ politika.

Leftistinis liberalizmas, radikalizuodamasis iki gyvūnų teisių absurdo, tampa nepakantus ne tik savo idėjiniams oponentams, bet ir objektyviai tikrovei, akivaizdybei, prieštaraujančiai jo dievams. Jo politinė darbotvarkė vis labiau primena tai puotą maro metu (neadekvačios socialinės išmokos ir gerovės pažadas nelegaliems migrantams), tai minčių policijos veiklą (politinio korektiškumo sumetimais brandinama cenzūra), tai kovą su vėjo malūnais (brangiai kainuojanti, bet neefektyvi kova su klimato kaita).

Liberalai su pasimėgavimu vadina savo pagrindinius oponentus „radikalia dešine”, bet ima gailiai inkšti, kai jų pačių leftistinę paranoją kas nors pavadina kraštutinumu, radikalumu. Jei netaikysime dvigubų standartų, tai juk jų mylimi politikai – ir Obama, ir šių metų Merkel, ir naujasis Kanados premjeras Justinas Trudeau – yra tokie patys radikalai (palyginti su nuosaikesniu „senuoju“ liberalizmu), kaip ir Marine Le Pen arba Donaldas Trumpas. Tik vieni atstovauja kraštutinei dešinei, o kiti – kraštutiniam kairiajam liberalizmui.

Išsamiau apie kraštutinę dešinę ir jos liberalius kritikus – kitame straipsnyje. Dabar tik atkreipkime dėmesį į tai, kaip arši leftistinio liberalizmo kova su tikrove įpratino mus galvoti apie George‘ą W. Bushą, Viktorą Orbaną arba Trumpą kaip radikalius niektauzas, bet kažkodėl nepriskirti šiai kategorijai nei Ameriką žeminančio Obamos, nei popvaikėzo Trudeau, nei nelegalius migrantus krūtimi maitinančios Merkel, ištarusios bene žalingiausią 2015 metų kvailystę: „priimsime visus!“

Lenkijos liberalai, savaitgalį Varšuvoje protestavę prieš konservatyvią „Prawo i Sprawiedliwość“ valdžią, skelbėsi giną demokratiją. Šiaip jau ir dešiniųjų Seimas, ir dešiniųjų prezidentas buvo išrinkti demokratiškai – per visiškai neseniai vykusius rinkimus. Galima Lenkijos konservatorių nemėgti, nepritarti jų politikai, bet vaidinti, kad, būdamas liberalas ir išėjęs protestuoti į gatvę, automatiškai gini savimi demokratiją, yra paprasčiausias akių dūmimas. Kaip ir kai kurie kiti ideologų pergalę prieš tikrovę lydintys reiškiniai, aptarti šiame straipsnyje.

Per pastarąjį šimtmetį liberalizmas nuėjo netrumpą kelią nuo palyginti nuosaikių iki kraštutinių — ideologinės kovos su akivaizdybe — pozicijų. Priklausome laisvajam pasauliui, kurio liberali viešoji erdvė judėjo ta pačia kryptimi. Todėl, George‘o Orwello žodžiais tariant, „nugrimzdome taip giliai, kad protingi žmonės dabar privalo iš naujo patvirtinti akivaizdžių dalykų tikrumą“. Dalykų, apie kuriuos meluoja, kuriuos mėgina užglaistyti, nuslėpti ir iškraipyti šių dienų Vienintelė Tikroji Tiesa.

„We have now sunk to a depth
at which the restatement of the obvious
is the first duty of intelligent men“.

George Orwell

www.DELFI.lt
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus
 

Pjūvis

R. Valatka: Kiek ne-milių, pro-milių, ir visiškų milių valdžios cirke? (147)

Cirke be pinigo vardu „Milius“ – vaidinimas po vaidinimo. Stumbrynėje, starkevičynėje, prezidentynėje. O dabar jau ir Latvijoje.

K. Stoškus. Kodėl mums nesiseka valdyti savo valstybės? (848)

Atėjo laikas be gudravimų pripažinti, kad dvidešimt penkerius metus bandytas valstybės projektas „Nepriklausoma Lietuva“ nebuvo mums sėkmingas. Tokiai išvadai padaryti nereikia nei daug diskusijų, nei ypatingo išmanymo, nei sudėtingų tyrinėjimų su statistinėmis lentelėmis ir permainų kreivėmis.

Sekmadienio Evangelija. Paskutinė vieta (397)

Kartą šabo dieną Jėzus atėjo į vieno fariziejų vyresniojo namus valgyti, o jie atidžiai stebėjo jį. Matydamas, kaip svečiai rinkosi pirmąsias vietas prie stalo, jis pasakė jiems palyginimą:

Kaip vyko dujų ataka oro uoste: kareiviai raičiojosi ant grindų, kriokė, kosėjo, vėmė, rengdamiesi mirčiai (518)

Kareiviai raičiojosi ant grindų, kriokė, kosėjo, vėmė. Daugelis iššoko pro langus į aerodromą, bet greit sušokinėjo atgal, kai į juos pasipylė taikli ugnis. Sužeistieji, kurie negalėjo judėti, gulėjo veidu žemyn, kurie miegmaišiuose, kurie – be jų ir kriokė rengdamiesi mirčiai.

A. Vaškevičius. Taip, estai. Ir vėl tie estai (86)

Taip, estai. Ir vėl tie estai, pasiskelbę kuriantys „superministeriją“. Lietuvoje atgarsiai ir rezonansai daugiau nei audringi. Artėjant rinkimams – nuostabiai patogi tema pasireikšti. Nuomonės, lentelės, diagramos tiesiog burbuliuoja viešosios erdvės katile.