Nedaug dalykų taip pakiliai nuteikia, kaip galimybė ramiai pabendrauti nekasdienėmis temomis su aukštos kultūros protingais žmonėmis. Visais laikais visose visuomenėse jų – nedidelė mažuma, tad kiekvienas šitoks susitikimas ar juolab glaudesnė pažintis gali virsti gera žinia – tokia, iš kurių susideda gyvenimo grožis ir gimsta atsvara landžiai buities beprasmybei.
Vladimiras Laučius
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Diogenas Laertietis aprašo, kaip Ksenofontas tapo Sokrato mokiniu. Paklaustas mieste sutikto Sokrato, kur čia galima nusipirkti įvairaus maisto, Ksenofontas jam parodė, bet kai Sokratas neatlyžo ir pasiteiravo, kur čia žmonės tampa geri ir garbingi, šis nebežinojo, ką atsakyti. Ir tada Sokratas jam tarė: „Eime su manimi”. Taip Ksenofontas ir nuėjo su tuo, su kuriuo būta dėl dorybės, o ne mitybos.

Šiandien mokytojo ir mokinio pažinties istorija skambėtų visai kitaip. Ne tik todėl, kad ir mokytojai gatvėse apie dorybę nebeužkalbina ir mokiniai visai nebe tie. Jei užeitų kalba apie maistą, tai apie garbę ir gėrį niekas nieko neklaustų. Jei jau nepažįstamasis arba pažįstamas prabilo su jumis apie valgį, tai turite būtinai palaikyti šį snobiškai delikatų pokalbį, nenukrypdami, kaip koks Sokratas su Ksenofontu, nuo svarbios temos. Čia toks, žinote, populiarėjantis „aukštuomenės” ritualas – kalbėtis su savo artimu apie virškinimo komfortą.

Ši nauja bendravimo mada, trendas, manija prievartauja nekaltą žmogų nuolat klajoti žodžiais, mintimis ir veiksmais po skonio receptorių svajonių pasaulį bei drauge su pasitaikiusiais bendražygiais dalyvauti to pasaulio pažinime. Tokia, žinote, bendro šlamštimo su pasičepsėjimu viešose vietose, nepabijokime to žodžio, gnoseologija. Madingos knaipės, klubai, restoranai, eilės prie viešų išviečų – tikra kelionių ir atradimų romantika, laukianti savo kolumbų ir magelanų.

Ir visa tai sąmoningai estetizuojama, keliama į aukštosios kultūros komunikacijos lygį. Mat kažkodėl besimėgaujanti gyvenimu asmenybė vis labiau mėgsta atsiskleisti nebe per tai, ką svarbaus sužinojo apie gyvenimą, o per tai, ko, kur ir už kiek surijo. Tai dabar gero tono požymis.

Kažkodėl besimėgaujanti gyvenimu asmenybė vis labiau mėgsta atsiskleisti nebe per tai, ką svarbaus sužinojo apie gyvenimą, o per tai, ko, kur ir už kiek surijo. Tai dabar gero tono požymis.
Vladimiras Laučius

Ir būtinai reikia pasipasakoti, pasidaryti asmenukę su lėkšte ir marmalu, kad kiti tokie patys virškinamojo trakto estetai turėtų ką veikti Feisbuke. Tokia didinga subtiliausių išgyvenimų kultūra net Gargantiua ir Pantagriueliui nesisapnavo.

Manote, dauguma jų tai daro autoironizuodami, pasišaipydami iš savęs? Nė velnio. Ten viskas ganėtinai nuoširdu, rimta ir lėkšta ne tik nuo žodžio „lėkštė”. Tai naujoji snobų karta, naujieji pilvažmogio avatarai. Sovietiniai snobai irgi nemažai dėmesio skyrė ėdalui, nes buvo lygis ant stalo padėti bananą ar kokį rūkytą gyvį. Ir kalbos vis sukosi apie vadinamąjį deficitą – kas, kur, kada, už kiek, ak, kaip faina. Ir dar tos neskaitomų knygų nugarėlės niekad neatidaromose lentynose būtinai puošė snobo aplinką.

Fasadinė snobiška kultūra išliko ir šiandien, tik atrodo šiek tiek kitaip. Knygų kaip neskaitė, taip ir neskaito. Kai reikia pademonstruoti, kad skaito, tai arba tik pasigooglina, „apie ką ten”, arba, jei ir susipažįsta su turiniu gyvai, tiesiogiai, tai nebent vienam vakarui, malonumą tik suvaidina, o ryte nė vardo nebeprisimena.

Na, gal kartais ir daugiau perskaito, bet naudos iš to – ne kažką. Knygos, rimtesni straipsniai šią snobų kartą nors vis dar traukia kaip intelektualinės prabangos dalykas, bet ir vis labiau glumina, nes rašytinei, tekstinei kultūrai, kaip ją apibrėžia Neilas Postmanas, reikia priklausyti, o jie nepriklauso, kaip kad lytiškai nesubrendę vaikai nepriklauso suaugusiųjų pasauliui, nors žaidžia mamas ir tėčius.

Tekstinė kultūra reikalauja laiko, nuoseklumo, atsidėjimo, net savitos askezės, kai atiduodi knygai ir miego, ir pramogavimo valandas. Prasmingas skaitymas yra ilgai trunkantis kruopštus smegenų darbas, o ne tie keturi puslapiai nežinia ko su kruasanu ir balintos kavos puodeliu. O iš kur bus tas penktas puslapis, kai dar reikia aplėkti vakare tris ar keturias kavines, o ryt nueiti į mugę arba suvažinėti į Panevėžį ar Varšuvą – nes kaip nesuvažinėsi, jeigu vis tiek savaitgalis.

Tiesa, senieji snobai daugiau kiurksodavo namuose, mėgaudamiesi savimi, savo baldais, kilmingais šunimis ir katinais, šalia kurių patys pasijusdavo truputį bajorais, puikuodamiesi neskaitytomis arba nesuprastomis knygomis. Naujieji snobai negaišta tiek laiko nei namuose, nei eilėse prie deficitinių prekių, kurių neliko, – jie skiria laiką kavinėms arba kelionėms.

Gal kažkuria savo kūno dalimi jie ir mano, kad žino, kokia visų tų kelionių ir kavinių prasmė. Bet vargu ar ta kūno dalis – galva, o prasmė – didesnė už paprasčiausią įspūdžių kolekcionavimą iš neturėjimo ką daugiau veikti. Tiesa, tokiais atvejais jie mėgsta vartoti žodžius „akiratis” ir „plėsti”. Nors tą akiratį, kaip aiškėja, sudaro tas pats per tą patį – tas pats šmėkščiojančių vaizdų, minių, ekskursijų, skubėjimo, važiavimo, draugelių ir kavinių kaleidoskopas. Šitaip plėsti akiratį? Plėsk neplėtęs šitaip savo veizolus, akiračio nepraplėsi.

Jie mėgsta vartoti žodžius „akiratis” ir „plėsti”. Nors tą akiratį, kaip aiškėja, sudaro tas pats per tą patį – tas pats šmėkščiojančių vaizdų, minių, ekskursijų, skubėjimo, važiavimo, draugelių ir kavinių kaleidoskopas.

Sutikę gatvėje Sokratą, jie tikrai nesugebėtų dorai paaiškinti tokio „akiračio” prasmės ir bėgtų tekini nuo taiklių atėniečio klausimų. Bet jei sutiktų porą savo draugelių, tai galėtų visą valandą ar ilgiau, sulaukdami parodomojo ar net tikro susidomėjimo, postringauti apie tuos du – Viešpatie, vis tuos du, vis tuos pačius (jei ne šeimą ir darbą, čia jau daug intymiau) dalykus: kavines ir keliones. Rodyti savo asmenukes su vienadienėmis gyvenimo kaukėmis.

Visur ilgai ir nuobodžiai kalbama apie senas kavines, naujas kavines, senus meniu naujose kavinėse, naujus meniu senose kavinėse, personalą, kuris patiko, personalą, kuris nepatiko, gardų kepsnį ir baisų desertą, apie tai, kur visi privalo nueiti, nes jei kas nors būtent ten dar nebuvo, tai to išvis net gyvenime nėra, jis tiesiog privalo apsilankyti.

Visa tai nebūtų nei problema, nei didelis vargas, jei nepretenduotų tapti ritualu, kuris nejučia išstumia iš bendravimo tiek turiningesnes temas ir brandesnį elgesį, tiek ir tradicinius ritualinius pokalbius apie orą, šunis ir pasaulio įvykius. Na, bala nematė pasaulio įvykių, tebūnie tik šunys ir oras. Net blogas ar pagadintas oras yra geriau už tuos nesibaigiančius „ką mačiau, ką ėdžiau”.

Visur ilgai ir nuobodžiai kalbama apie senas kavines, naujas kavines, senus meniu naujose kavinėse, naujus meniu senose kavinėse, personalą, kuris patiko, personalą, kuris nepatiko, gardų kepsnį ir baisų desertą, apie tai, kur visi privalo nueiti, nes jei kas nors būtent ten dar nebuvo, tai to išvis net gyvenime nėra, jis tiesiog privalo apsilankyti.

Nes kalbėdamas apie orą žmogus kalba ne apie save, o apie pasaulį. Net jei tik burba dėl šaltos vasaros ar šlapių Kalėdų. Tikėtina, kad tarp pašnekovų atsiras žmogus, sakysiantis, jog kaltas kli-mato atšilimas, su juo kažkas susiginčys, ir štai užvirs diskusija apie globalius dalykus.

O kai pašnekovas pradeda pasakojimą žodžiais „žinokit, kokia nauja kavinė atsidarė, būtinai nueikite į ją, nes ten…”, tai jis kalbės jums lyg sukdamas filmuką apie save patį. Bet jūs nenorite to filmuko žiūrėti, jums ši informacija gali būti tokia pat neįdomi, kaip ir tai, ką kaimo A gyventojas pamatė, paragavo ir pabučiavo nuvažiavęs į kaimą B.

Tokios kalbos iš tolo dvelkia kaimo gandais ir provincializmu. Jos ir yra giliai provincialios, kaimietiškos. Nors ši žinia etatiniams užstalės kalbėtojams apie „buvau ten, mačiau, žinau” skambėtų kaip įžeidimas.

Žinoma, provincialumas nesusiveda tiesiog į užstalės kalbas apie „kur buvau, ką mačiau” pro langą, per televizorių, kitame mieste arba kitoje šalyje. Patys savaime pasakojimai apie kavines, miestus, šalis yra tiesiog pasakojimai, kurie vieniems bus įdomūs, kitiems – nelabai. Provincialumo ausys kyšo ne iš pačių pasakojimų, o iš tos prasmės, kurią jiems mėgina suteikti nieko, išskyrus prirankiotus įspūdžius, iš savo snobiškų galvų neištraukiantys personažai.

Problema ryškėja tada, kai visos kalbos apie „buvau, žiūrinėjau, mačiau, sužinojau” staiga vainikuojamos logine implikacija „vadinasi, geriau žinau” ir „vadinasi, tie, kurie nebuvo, yra šiek tiek kaimiečiai, provincialai ir neišmanėliai”. Maža to, pagal šią „daug mačiusiųjų” pasaulėžiūrą, provincialumas esąs kažin kaip susijęs ne tik su abejingumu geografinėms gyvenimo asmenukėms, bet ir su politiniais įsitikinimais: kuo esi liberalesnis, tuo pažangesnis ir, vadinasi, mažiau provincialus.

Provincialumo ausys kyšo ne iš pačių pasakojimų, o iš tos prasmės, kurią jiems mėgina suteikti nieko, išskyrus prirankiotus įspūdžius, iš savo snobiškų galvų neištraukiantys personažai.

Mobilus ir liberalus, tėvynei gan abejingas, kalbos kaip būties namų nepažįstantis ir nepripažįstantis jų gyvenimo būdas, kaip jiems patiems atrodo, liudija daug platesnį akiratį, aukštesnę kultūrą, miestišką mentalitetą ir kone mėlyną kraują, tekantį jų, „naujųjų aristokratų”, kad ir antros kartos nuo žagrės, gyslomis.

Turbūt joks kitas bruožas taip komiškai neatskleidžia šių mėlynakraujų provincialumo, kaip jų pačių pomėgis klijuoti „provincialų” etiketes idėjiniams oponentams. Na, jei dar svaidytųsi kitomis savo mėgstamomis etiketėmis (seksizmo, rasizmo, homofobijos, etc.), gal būtų ne taip juokinga. Bet kai klijuoja šią, provincialumo ir kaimiškumo, tai natūraliai kyla noras paklausti keleto dalykų apie jų pačių tikrą ar tariamą miestišką mentalitetą ir aristokratizmą.

Mobilus ir liberalus, tėvynei gan abejingas, kalbos kaip būties namų nepažįstantis ir nepripažįstantis jų gyvenimo būdas, kaip jiems patiems atrodo, liudija daug platesnį akiratį, aukštesnę kultūrą, miestišką mentalitetą ir kone mėlyną kraują, tekantį jų, „naujųjų aristokratų”, kad ir antros kartos nuo žagrės, gyslomis.
Vladimiras Laučius

Apsieikime be bajoriškos kilmės dokumentų. Bet, jei jau svaidosi „provincialumo” epitetu, tai gal visi jie gimė ir augo Vilniuje arba kituose Europos didmiesčiuose, kultūros sostinėse? Kai kaltinate žmones provincialumu, turite pripažinti, kad miestas arba provincija formuoja ne nuo pilnametystės, o nuo vaikystės. Tai kas buvo jūsų tėvai ir seneliai? Sostinių gyventojai? Mokslo, kultūros žmonės? Kas buvo jūsų ir jūsų tėvų draugai? Kokia kultūrinė aplinka jus supo vaikystėje, paauglystėje? Kokias knygas skaitėte, kaip dažnai lankėtės teatre, kokiais muzikos instrumentais grojote? Nuo kokio amžiaus pradėjote mokytis užsienio kalbų ir skaityti literatūrą užsienio kalbomis?

Pagyventi ir pastudijuoti keletą metų užsienyje ar Vilniuje nėra garantuotas būdas įveikti savyje glūdintį, galbūt iš kartos į kartą stiprėjusį, o ne silpusį provincialumą. Ir dar klausimas, ar self-appointed „aristokratų” snobizmas, kuris būdingas daliai mūsų jaunosios kartos, raukančios savo perdėm jautrias nosytes dėl „provincialios” Lietuvos, yra geresnis už tai, kas jiems „provincialioje” Lietuvoje nepatinka. Šiaip tai provincijos ir provincialumo galima rasti visur: Vakarų valstybės – ne išimtis. Ir ne viskas tose provincijose blogai.

Bet, jei jau svaidosi „provincialumo” epitetu, tai gal visi jie gimė ir augo Vilniuje arba kituose Europos didmiesčiuose, kultūros sostinėse? Kai kaltinate žmones provincialumu, turite pripažinti, kad miestas arba provincija formuoja ne nuo pilnametystės, o nuo vaikystės.
Vladimiras Laučius

Reikėtų pripažinti ir tai, kad provincija nėra kažkoks savaime blogis, kažkas, ko reiktų gėdytis, atsižegnoti, smerkti ir perdaryti pagal iš kažkur privisusių mėlynakraujų vizijas. Jei kažkas gėdijasi Lietuvos kaip Europos provincijos, tai čia gal pirmiausia ne Lietuvos, o tų, kurie gėdijasi, bėda. Taip, Lietuva nėra kairiojo liberalizmo, „pažangizmo”, kosmopolitizmo Europoje avangardas ir bastionas. Ir ačiū Dievui.

Ko gero, jaunieji mėlynakraujai, šiandien kviečiantys Lietuvą kilti iš nekenčiamo konservatyvaus provincializmo liūno, į Sokrato klausimą – kur žmonės tampa geri ir garbingi? – atsakytų, kad gal Anglijoje, gal Airijoje, gal Feisbuke, gal ERASMUS mainų programoje, bet tikrai ne ten, kur kvietė eiti Sokratas. Juk išskyrus Atėnus, Sokratas beveik nieko ir nematė. Jis jiems atrodytų neįdomus pašnekovas ir beviltiškai atsilikęs provincialas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Ispanijoje įvykdyta dar viena ataka, penki teroristai nušauti yra sužeistų (11)

Ispanijos pajūrio kurorte Kambrilse penktadienį paryčiais automobiliui „Audi“ įsirėžus į...

Orai: po tikros karščio bangos vėl teks ieškotis megztinio (12)

Vasara tempo nemažina ir jau artimiausiomis dienomis vėl sulauksime tikros karščio bangos: oras...

„Lietuvos įtakingiausieji 2017“: žurnalistai (4)

Ir šalies elitas, ir visuomenė vieningai sutaria dėl įtakingiausių šalies žurnalistų. Sąrašo...

Teroristinis išpuolis Barselonoje: aukų skaičius dramatiškai išaugo nuolat pildoma (785)

Turistų pamėgto Ramblos rajono pagrindinėje gatvėje Barselonoje, į žmonių minią įvažiavo...

Išpuolis Barselonoje: sulaikyti du įtariamieji (269)

Ispanijos saugumo tarnybos paskelbė įtariamojo, kurio vardu išnuomotas incidente panaudotas...

Liudininkas apie kraupų išpuolį Barselonoje: jis per žmonių minią lėkė visu greičiu, nė nebandė stabdyti (29)

Ketvirtadienio vakarą Barseloną sukrėtė kraupi teroro ataka – į minią žmonių įsirėžė...

Barselonos centre gyvenantis lietuvis: nejauku ir pikta, bet tenka priimti tokią realybę (43)

Apie šešerius metus Katalonijos sostinėje Barselonoje gyvenantis kaunietis Eduardas Žigunovas...

„Sūduva“ po pertraukos neatlaikė Bulgarijos čempionų spaudimo (175)

Bulgarijos čempionai parodė savo meistriškumą. Paskutinio UEFA Europos lygos atrankos varžybų...

Lietuvoje pristatyta įspūdinga aukštosios mados Indijos kolekcija (15)

Vilniuje ketvirtadienio vakarą įvyko neeilinis mados renginys. Indijos nepriklausomybės dienos...