Visa tai žmogiška tuštybė, apmaudu tik, kad rašoma ne apie esmę, o siekiama manipuliuoti skaitytojų jausmais. Juk taip paprasta pašūkauti, esą atimkime iš kariuomenės milijardą ir išdalinkime socialiniai apsaugai. Juk niekas mūsų nepuls, o jeigu puls, niekas negins, o jeigu gins, vis tiek nieko gero iš to nebus. Tokias minties vingrybes tarsi turėtų patvirtinti skaičiai. Ą. Bagdonas juos ir pasitelkia – vienos apklausos duomenimis savo šalies negintų apie 60 proc. gyventojų. Ir tai sukelia beveik autoriaus euforiją: „matote“.
Bet juk tai nuostabu! Juk tai reiškia, kad ginklu ginti Lietuvą yra pasiryžę beveik 1,5 milijono piliečių. Tai milžiniškas skaičius žmonių. Dar daugiau – susidurtume su problema, ar Lietuvoje atsirastų galimybės kiekvienam iš jų suteikti ginklą, surengti bent minimalų apmokymą ir leisti atlikti savo pilietinę pareigą. Tad gal reikia galvoti apie papildomas lėšas ir mokymus tiems, kurie supranta laisvės kainą, o ne klausti, kam kariuomenei sunkvežimiai – tarsi kariai „patranzuoti“ negalėtų.
Besipiktinant skiriamomis išlaidomis gynybai, reikėtų savęs paklausti, kodėl Šveicarija, Lenkija, Švedija ar Suomija yra pasiryžusios skirti lėšas savo ginkluotosioms pajėgoms ir gerokai didesnes nei Lietuva. Nejaugi šių šalių žmonės nesupranta, kad tai beprasmiška? Ą. Bagdonas galėtų juos pakonsultuoti šiuo klausimu, tik vargu ar tai pakeistų jų apsisprendimą, kadangi šios šalys turi patirties, mena savo istoriją ir supranta, kariuomenės svarbą ugdant ir simbolizuojant pilietiškumą ir patriotizmą. Taip, nereikia bijoti pasakyti, kad kariuomenė yra vienas iš valstybės simbolių, atspindintis ryžtą ir nekompromisinį pasirinkimą gintį savo nepriklausomybę.
Atitinkamai Lenkijoje praėjusiais metais buvo planuojama žymiai sumažinti išlaidas gynybai, tačiau dėl visuomenės pasipiktinimo premjeras turėjo atsisakyti tokių planų ir pasitenkinti tik simboliniu finansavimo apkarpymu. Lenkija nepamiršo, kiek jaunų vyrų žuvo kovojant su fašistiniais okupantais – tiek raudonaisiais, tiek rudaisiais. Tuo tarpu Ą. Bagdonas yra puikus pavyzdys, kaip sovietmečiu sugebėta išplauti kai kuriems lietuviams smegenis, įkalant į galvą, kad „pasidavėm be šūvio“.
1940 m. buvo priimtas politikų sprendimas nesipriešinti, tikintis išsaugoti žmones, valstybę ir lietuvybę. Supratus, kad padaryta baisiausia klaida, kokia tik galėjo būti, visuomenė pasipriešino labiau nei bet kas galėjo tikėtis – nepaisant to, kad į Sibirą tremiami buvo pirmiausia patriotiškiausi žmonės: kariai, šauliai, mokytojai, tarnautojai. Priešindamiesi okupacijai žuvo daugiau nei 20 000 partizanų. Ar tai tikrai įvyko „be šūvio“? O gal jie ten miškuose begrybaudami numirė?
Keista, kad porindamas apie kariuomenės žalą valstybei, Ą. Bagdonas sąmoningai „pamiršta“, kad gyventojų apklausos nuolat rodo didelį pasitikėjimą ginkluotosiomis pajėgomis, tačiau su malonumu kalba apie mažą pasitikėjimą teismais ar Seimu. Nuosekliau būtų teigti, kad reikia išvaikyti parlamentą ir visus teisėjus, tačiau tokio siūlymo kažkodėl nėra.
Beje, visiškai pritariu Ą.Bagdono nuomonei, kad pilietiškumą Lietuvoje reikia stiprinti. Tačiau ... kariuomenė tam tikrai nekliudo. O jo siūlomas visuotinis mojavimas vėliavomis įvykus okupacijai vis dėlto nelabai panašus į kelią, kuris padėtų išsaugoti nepriklausomą valstybę. Suprantu, kad autorius tiesiog pabandė manipuliuoti aukšto nedarbo, padidėjusių mokesčių ir sumažėjusių pajamų suerzintais žmonėmis. Bet krizės ateina ir praeina, o valstybė arba mūsų, arba nebe...
Visada atsiras tų, kuriems nereikia savo valstybės, kariuomenės, himno ar trispalvės. Tai nestebina, nes norinčių pridergti savam kieme ar tokiu būdu atkreipti į save dėmesį niekada netrūko ir tai nėra netikėta demokratinėje šalyje. Gaila tik, kad tokie komentarai pasirodo Nepriklausomybės atstatymo dvidešimtmečio išvakarėse, juk būtent kovo 11-oji leido Lietuvoje susikurti (būtent susikurti, o ne suformuoti, padaryti ar nurodyti surinkti) kariuomenei – ji atsirado dėka nepriklausomybės ir nepriklausomybei ginti.