Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas pripažino, kad Ūkio banko klausimas iškilo iš karto po liūdnos „Snoro” baigties, taigi seniau nei prieš metus. Ir negalima sakyti, kad nieko nebuvo daroma.
Lietuvos banko Priežiūros departamento direktorius Vytautas Valvonis gan detaliai atskleidžia, kad vyko intensyvus darbas su problemų slegiamu banku.
„Su banko akcininku buvo daug kalbama, pabrėžiama, kad šias problemas reikia spręsti ir kad paskolos turi būti grąžinamos. Nustačius, kad paskoloms grąžinti lėšų nepakanka, buvo prašoma įkeisti papildomą turtą. Tai vyko beveik metus. Bankas su akcininku pirma buvo pateikęs vieną planą, kurio neįvykdė. Tada buvo pasiūlytas kitas planas, kad akcininkas papildomai įkeis savo nuosavo turto. Šio plano akcininkas taip pat neįvykdė. Tada nebeliko nieko kito, kaip priimti sprendimą”, - radijo stočiai „Laisvoji banga” sakė pareigūnas.
Taip pat jau maždaug tris mėnesius sklido kalbos apie Šiaulių ir Ūkio bankų jungtuves, ir matant, kokiu greičiu vystosi įvykiai – iš karto po Ūkio banko sustabdymo Šiaulių bankas paskelbė apie ketinimą įsigyti dalį Ūkio banko turto, o trečiadienio vakarą pasirašytas ir ketinimų protokolas, ir pagrindinis Šiaulių banko akcininkas, Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas, garantavo paskolą įsigijimui, – tos kalbos skamba netgi labai pagrįstai.
Bet už bandymus nemušama – mušama už rezultatą.
O rezultatas toks, kad nuo problemų pradžios, kaip įvardino V.Vasiliauskas, Ūkio bankas skaičiuoja indėlių prieaugį ir ne bet kokiame segmente, o būtent gyventojų.
Lietuvos bankų asociacijos skelbiami duomenys rodo, kad nuo 2011 m. gruodžio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio Ūkio banke indėlių padaugėjo nuo 3,368 mlrd. Lt iki 3,467 mlrd. Lt. Dar spartesnis gyventojų indėlių augimas – per minėtą laikotarpį jų padaugėjo 200 mln. Lt iki 2,54 mlrd. Lt.
Žinoma, būtų įdomu sužinoti indėlių dinamiką iki šių dienų, bet banko metinė ataskaita atidedama, o bankų asociacija dar praėjusių metų spalį nusprendė neviešinti atskirų bankų duomenų, pateikdama tik konsoliduotus rinkos duomenis. Taigi šiuo „tamsiuoju periodu” indėlių judėjimas galėjo vykti į abi puses, bet Lietuvos banko viešai skelbiami duomenys nerodo, kad padėtis labai skirtųsi nuo situacijos rugsėjį.
Taigi Lietuvos bankas su V.Romanovo statytiniais visus metus žaidžia „Monopolį”, diriguodamas, ką įkeisti, kad pagerintų banko balansą, o gyventojai ramiai neša pinigus į banką. Tik problema, kaip aiškėja, kad V. Romanovas nelabai pasiduoda centrinio banko diktatui – tai rodo ir tas faktas, kad Ūkio banko investicinė grupė (ŪBIG) sėkmingai judėjo ne į Ūkio banko globą, bet į V.Romanovo giminaičių rankas.
Kai praėjusių metų lapkritį Investuotojų asociacija sukėlė triukšmą dėl pervertinto (du - tris - keturis kartus?) Žalgirio stadiono perėmimo, iš centrinio šalies banko žiniasklaidai atėjo atsakymas, kad „viskas gerai”.
Viskas gerai, nes atlikta su centrinio banko palaiminimu? Įdomu, ar Generalinės prokuratūros tyrime figūruoja šis epizodas, jei taip, tai klausimas, kuo tada skiriasi dėl „Snoro” istorijos iš Lietuvos banko išgrūsto Kazimiero Ramono ir esamų Lietuvos banko pareigūnų veiksmai?
Lietuvos bankas ramina, kad 99,7 proc. indėlininkų atgaus visus pinigus, lieka tie niekingi 0,3 proc. Ir kas, kad jų indėliai verti beveik milijardo litų.
Centrinis bankas skaičiuoja, kad šiuo metu Ūkio bankas turi daugiau nei 3,5 mlrd. Lt turto. Taigi vilties yra ir akcininkams, ir banko skolintojams, bet klausimas - kieno vertinimu yra tokia banko turto vertė, gal paties Ūkio banko? Ir kiek dar tokių žalgirio stadionų yra banko balanse ir ar minimas 500 mln. Lt trūkumas – tik pradžia? Jei taip, tai per indėlių draudimą mokėsime mes visi - mokesčių mokėtojai.
O liūdnos patirties yra – štai „Snoro” nacionalizacijos išvakarėse kalbėta apie 1 mlrd. litų skylę, o dabar irgi apie milijardą, tik jau eurais.
O juokingiausia visoje šitoje situacijoje, kad nukentėjusiuoju gali tapti ir pats V. Romanovas – kaip teisingai pastebima, jo parašų niekur nėra. Taigi „vargšelis” gali skųstis dėl neūkiškai tvarkomo savo turto.
Žinant visą tai, labai jau ciniškai skamba Lietuvos banko pirmininko pavaduotojo Raimondo Kuodžio žodžiai, kad „yra tokių institucijų, kurios dėl kažkokių priežasčių nekreipia dėmesio į blogas naujienas, kurios sklando apie vieną ar kitą finansų instituciją.<…> Patys institucijų vadovai yra didžiąja dalimi kalti dėl šitų dalykų”.
Jums nepavyko - o indėlininkai ir smuklieji akcininkai liko kalti?