Šioje istorijoje į akis krenta keli dalykai. Pirma, įstatymas buvo priiminėjamas rekordiškai ilgai – Seimas kratėsi šio įstatymo priėmimo prievolės penkerius metus atsakomybę už visus padarinius vykdant pagalbinio apvaisinimo procedūras suvertęs vienam asmeniui – Sveikatos apsaugos ministrui, pasirašiusiam atitinkamą įsakymą. Įstatymas ar įsakymas – ko visuomenei labiau reikia?
Dviejų raidžių skirtumas išduoda slėpynes tarp vykdomosios valdžios ir įstatymų leidėjų. Čia laimi tas, kas ilgiau apsimeta nesančiu. Atrodo, tai prieštarauja galios įtvirtinimo politikoje principui. Juk tas, kas apsimeta nesančiu, galiausiai tokiu tampa. Vis dėlto slėpynininko galia – ypatinga, ją galima palyginti su viduramžių stulpininko galia – išgyventi kuo ilgiau ant stulpo, kuris garantuoja nusišalinimą nuo visuomenės sumaišties. Tiesa, stulpininkas – matomas, slėpynininkas – nematomas.
Trečia, iškilo skaičiaus klausimas: kiek embrionų leisti sukurti? Vis dėlto įstatymų leidėjų „taupumas“ (trys embrionai – ne daugiau) rodo jų atsainumą šios „žmogaus gyvybės“ (anot jų) atžvilgiu. Juk įstatymas nenumato, kaip elgtis su likusiais embrionais, jei jų negalima būtų įsodinti į moters organizmą. Įstatymas tik draudžia šaldyti embrionus. Tačiau šaldymas kaip tik yra gyvybės palaikymo technologija, kuri pripažinta kaip nepriimtina Lietuvos visuomenei. Įstatymas – puikus pavyzdys, kaip įstatymų leidėjai (baigę žaisti slėpynes) apriboja tam tikrą mokslo technologiją apeliuodami į etikos klausimus. Prie etikos klausimo dar grįšiu. Čia užteks paminėti, kad šiuo atveju įstatymų leidėjai prisiima etikos sargų vaidmenį mokslininkų, kurie esą neturi moralinių skrupulų, atžvilgiu.
Klausimas: iš kur tas 12 savaičių skaičius? Beje, skirtingose šalyse jis labai skiriasi. Skiriasi ir apribojimai abortų atžvilgiu. Vėl grįžkime į Viduramžius, kurių čia (kitaip nei minėto įstatymo priešininkai ar vetuotojai) niekaip nenoriu niekinti. Būtent Viduramžiais buvo įsiplieskusi diskusija dėl gyvybės, tiksliau, sielos. Kada žmoguje atsiranda siela: pradėjimo metu, tam tikru metu po pradėjimo (tarkim, po 12 savaičių) ar gimimo metu? Vienoks ar kitoks atsakymas yra lemtingas tam padarui ar žmogučiui, nelygu kaip jį pavadinsime. Kaip pavadinsime, taip ir pasielgsime su juo.
Penkta, mokslininkų susipriešinimas: VU mokslininkai ragino vetuoti, SMU mokslininkai – nestabdyti priimto įstatymo. Tai rodo ne etinę sumaištį, bet institucines ir mokslinių mokyklų kovas. Beje, šios kovos dažnai tampa mokslo pažangos veiksniu.
Šešta, kyla klausimas, kas yra etika. Abi pusės apeliavo į etiką. Dalykas tas, kad etika nėra dogmų rinkinys. Etikos kodeksai sudaryti atsižvelgiant į visuomeninę grupę, tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje vyraujančias pažiūras. Jau antikiniai graikai keliaudami pastebėjo ethos (reiškusį paprotį) skirtingumą įvairiuose kraštuose. Galima kalbėti mažiausiai apie tris etikos lygmenis: visuotinę, profesinę ir individualią. Visuotinę arba racionalią etiką iškėlė I. Kantas, teigęs, kad kiekviena protinga būtybė privalo laikytis maksimos „elkis taip, kad tavo elgesys taptų pavyzdžiu (įstatymdavystės principu)“.
Mažiausiai etiška yra veidmainystė. Tai ir yra tikrasis taisyklių laužymas arba neetiškas elgesys. Jei įstatymų leidėjai vieną dieną teigia, kad žmogus yra nuo jo pradėjimo (mėgintuvėlyje ar ne – nesvarbu), o kitą – kad nuo 12 savaitės, kas tai yra, jei ne veidmainystė arba anksčiau nusistatytų taisyklių laužymas? Tai dar vienas slapstymasis – šįsyk bandant nusikratyti visuminio požiūrio.
Septinta, Bažnyčios atstovai apeliuodami į dogmas rodo ne savo stiprumą, o silpnumą. Taip elgiamasi, kai nebėra argumentų. Tiesą sakant, tai toli gražu ne „tamsieji“ Viduramžiai. Kaip minėta, Viduramžių teologai ir filosofai buvo atviri diskusijoms dėl žmogaus pradžios. Dogma yra tam tikro požiūrio užšaldymas, kuris neturi nieko bendra su diskusijomis ar disputais, vedančiais į susitarimą.
Galiausiai paklauskime: ar visa tai neliudija, kad gyvename mirties kultūros visuomenėje? Nors atrodo, kad ta – priešingos procedūros, požiūris į pagalbinį apvaisinimą neatsiejamas nuo požiūrio į abortus. Ne tik todėl, kad jie abu verčia apsispręsti dėl to, nuo kurios pradėjimo dienos ar savaitės žmogus vadintinas žmogumi. Beje, abortų Lietuvoje kasmet atliekama penkis kartus daugiau nei pagalbinio apvaisinimo procedūrų.
Taigi abortų vartojimas nepalyginti intensyvesnis nei pagalbinio apvaisinimo. Slapstymasis nuo problemos, atsainus požiūris į embrioną, (mokslinių) bendrijų karai, etikos nusišalinimas nuo mirties klausimo, dogminis požiūrio „užšaldymas“, pagaliau tai, kad taip mažai mąstome apie mirtį – ar visa tai skirtingais būdais neiliustruoja, kad mes gyvename būtent mirties kultūros visuomenėje? Rašant šį tekstą įvykiai Prancūzijoje ir Turkijoje parodė, kiek mažai verta žmogaus gyvybė mūsų visuomenėse.