Knygos pagrindu tapo asmeninis archyvas, kuriuo pasidalijo tiesioginis įvykių liudininkas Eugenas Hinenas. Net sulaukęs garbingo amžiaus, gyvendamas Šveicarijoje jis nenustoja domėtis seniai praėjusiomis kovų dienomis, nuoširdžiai, kruopščiai ir kartais šmaikščiai aprašinėti išgyventą apsupties bei sovietinių lagerių siaubą. Knygoje spausdinami jo žemėlapiai, schemos bei piešiniai. Jie, kaip ir gausi archyvinė medžiaga – unikalios nuotraukos, dokumentai, archeologinių tyrimų rezultatai, iliustruojantys liudininkų prisiminimus – leidžia iš nepaprastai žmogiško taško pažvelgti į ko gero baisiausias dienas Vilniaus istorijoje.
1944 m. kovą A. Hitleris pasirašė įsakymą dešimtis karą pralaiminčios imperijos miestų paversti neįžengiamomis tvirtovėmis – „Fester Platz“. Į jų sąrašą pateko ir Vilnius. Tų pačių metų liepą miestui teko išgyventi visą karo siaubą. Savaitę trukę mūšiai paliko gilius randus namų sienose, tačiau dar gilesni randai liko išgyvenusiems žmonėms. Beviltiška gynyba ir sunkus puolimas, kruvini mūšiai siaurose senamiesčio gatvelėse, apsuptis, prasiveržimas ir belaisvių lagerio kasdienybė. Visa tai – lūpomis žmonių, praleidusių tas lemtingas dienas liepsnojančiame Vilniuje.
Skaitytojams siūlome knygos ištraukas:
Į kitą grupę trumpam patekęs Hinenas prisimena:
Pasiskirstėme. 30 vyrų užėmė poziciją netoli bažnyčios, nes tikėjomės, kad čia rusai bandys prasiveržti. Ilgą laiką visiškai ramiai gulėjome už kapinių tvoros. Buvo labai tinkamos sąlygos pasnausti, kai kuriems jau sulipo blakstienos. Staiga iš kažkur tarp mūsų atsirado stambaus sudėjimo vyresnysis feldfebelis su Auksiniu vokiečių kryžiumi ir keliais koviniais antsiuvais ant rankovės. Jis atvyko iš penktosios vyresniojo leitenanto Kelerburo (Kellerbourg) kuopos, kuris, kaip vėliau sužinojau, buvo žuvęs. Feldfebelis mus suskirstė ir ėmėsi vadovauti. Vos atsiradęs jis greit įvertino situaciją.
Bažnyčios bokšte nuolat sproginėjo rusų sprogstamosios kulkos. Aš pagalvojau, kad tai rusai iš viršaus šaudo į mus, bent jau tokią mintį išsakiau garsiai. Mūsų būrio vadas Paulius Abendas (Paul Abend) galiausiai tarė:
– Lipame į bokštą apsižvalgyti.
Įėjome į bažnyčią. Dideliam mūsų nustebimui ji buvo pilna civilių, senų vyrų, moterų, vaikų, su lovomis ir patalais. Gal jie čia pasislėpė, o gal buvo evakuoti iš kitur. Vaikai rėkė, suaugusieji meldėsi. Praėjome pro juos ir užlipome į bokštą. Viršuje viską nuodugniai patikrinome, bet nieko neradome. Būrio vadas paklausė manęs, ar esu girdėjęs apie sprogstamąsias kulkas.
Kapitonas Svensonas atskyrė pusę mūsų grupės žmonių. Aš taip pat patekau tarp jų ir buvau paskirtas į žvalgybos būrį. Už kelių namų mūsų laukė dar dvi grupės. Norėdami prisidėti prie šių draugų, turėjome perbėgti atvirą maždaug dvidešimties metrų ruožą. Visą plotą apšaudė kulkosvaidis, vos tik jame kas pasijudindavo. Vyresnysis feldfebelis Šmitas, ėjęs drauge su mumis, kiekvienam liepė bėgti pagal komandą. Jis perbėgo ruožą pirmas. Trumpa pertrauka, tada kitas. Po kiek laiko dar du su pertrauka. Ant grindinio ėmė šokinėti dulkių fontanėliai. Palaukėme truputėlį ilgiau. Tuomet perbėgo du vienas paskui kitą. Buvo keista, kad nei vienam iki tol nekliuvo.
Man teko bėgti paskutiniam. Priešai nežinojo, kiek iš mūsų dar norės įveikti ruožą. Taigi palaukiau dar akimirką. Dar pagalvojau, kiek visko turiu prisikrovęs: „kiaušiniai“ – granatos krepšyje, 2 cm prieštankinės šaudomosios granatos, ant kaklo kulkosvaidžio juosta, karabinas, signalinis pistoletas ir amunicija. Ir nubėgau už savo gyvybę. Vėl sukaleno. Vėliau draugai pasakojo, kad visur aplink mane kilo dulkių fontanai. Pasiekus priedangą mano kojos susipynė ir aš pargriuvau persiversdamas per galvą. Tipendami vienas paskui kitą patraukėme palei namų griuvėsius. Į kurią pusę – mums jau buvo nesvarbu. Mes nežinojome, kokia buvo viso to prasmė, likti čia ar žygiuoti!
Frišmano papasakotas epizodas:
Pasislėpiau greta prieštankinio pabūklo už mažos, plokščios kalvos. Prasidėjus dvikovai tarp T-34 ir vokiečių pabūklo antrasis rusų šūvis krito taikliai, pataikė į patį pozicijos vidurį! Praskridęs oru vėl atsitokėjau šlaite pakankamai geros savijautos. Vieno žvilgsnio pakako suprasti, kad visa pabūklo tarnyba negyva. T-34 dingo lygiai taip pat greitai, kaip ir pasirodė.
Artileristams taip pat buvo ne saldu.
Miuleris:
Pamažu rusas užspaudė mus visa savo jėga. Miestas apjuosiamas žiedu, prasideda nuožmiausi gatvių mūšiai. Katilas perkertamas į dvi dalis. Mūsų pozicija lieka vakarinėje dalyje. Staiga į mus pasipila taikli šautuvų ugnis; šaudoma iš namų ir tarpuvarčių. Prašukuojame juos ir tikrai randame keletą partizanų…
Tuo tarpu iš fiurerio vadavietės ateina įsakymas dar keletą dienų išlaikyti miestą bet kokiomis aplinkybėmis. Šitaip mes turėtume sudaryti galimybę sukurti vadinamąjį Rytprūsių frontą. Mums žada, kad mūsų išvaduoti bus pasiųstas tankų dalinys. Todėl ateinančias dienas kaunamės labai įtemptai. O frontas tuo metu jau pasiekė Kauną, tik mes dar laikomės. Pažadėtas tankų dalinys neprasibrauna arčiau kaip 30 km. Atstumą iki placdarmo, užimto šios kovos grupės šiaurės vakaruose, turėsime įveikti patys…
Po truputį mūšiai mieste artėjo prie pabaigos. Gynėjų jėgos seko. Žemiau aprašomi įvykiai rutuliojosi K. Kalinausko–Pamėnkalnio–Pylimo gatvių rajone.
Hinenas:
Nuo ryto iki šiol niekas iš mūsų nebuvo sužeistas, bet po valandos…
Frišmanas:
Maždaug po valandos sėdėjome netoli gatvės kampo priešais šturmo pabūklą šalia didelės vitrinos. Trikdančioji rusų artilerijos ugnis mus mažai tejaudino. Staiga staugimas, sprogimas, riksmas, dūžtantis stiklas: vidury mūsų sprogo sviedinys! Tylėdami suguldėme ant gatvės žuvusiuosius, sutvarstėme sužeistuosius.
Hinenas:
Nuo šio sviedinio kliuvo ir man. Skridau palei namo sieną ir išgirdau trinktelint mano šalmą. Po smūgio visa mano dešinė koja ėmė virpėti. Nieko negalėjau padaryti, jutau nežmonišką skausmą. Pirma reakcija buvo pažiūrėti, ar išvis dar tebeturiu koją. Taip ir tysojau ant šaligatvio ties vitrina, kol persiritęs per sodo tvorą atbėgo Haincas Frišmanas ir sušuko:
– Oigenai, greičiau čionai, į priedangą!
Ilgame rūsyje gulėjo sunkiai sužeistieji, atviri pilvo sužeidimai. Jie mirė vienas po kito kaip musės.
Man buvo liūdna, jaučiausi vienišas, staiga priešais mane išdygo vyresnysis šaulys Fišeris. Jį taip pat sužeidė, trys žaizdos kakle. Staiga sargybinis prie įėjimo riktelėjo:
– Rusai puola!
Visi rūsyje buvę mūsų draugai su kapitonu Svensonu išskubėjo į gatvę, čiupo pancerfaustus ir nubėgo ant kalvos, kur turėjo būti surinktas mūsų žvalgybos būrys. Mes, sužeistieji, likome vieni rūsyje. Vyravo nejauki tyla, girdėti tik duslus mirštančiųjų kvėpavimas.
Fišeris išsitiesė ant suolo ir padėjo galvą man ant kelių. Mudu nesikalbėjome. Gal jis norėjo manęs atsiprašyti. Gal jam buvo gėda dėl ankstesnių įvykių. Kurį laiką leidau jam taip gulėti.
Niekas iš mūsų grupės negrįžo į rūsį. Man pasidarė nejauku. Kas bus, jei rusai mus ras. Fišeris į nieką nereagavo. Nežinojau, užmigo jis, o gal numirė. Atsargiai paguldžiau jo galvą ant suolo, paėmiau mirusiojo šautuvą – visi jie stovėjo prie sienos – ir šlubčiodamas patraukiau atgal prie šturmo pabūklo. Jų rūsyje taip pat gulėjo daug sužeistųjų. Radau vietos atsigulti ir nepaisant skausmų trumpam užmigti. Aplinkui zujo sanitaras. Pabudęs pasišaukiau jį ir paprašiau nuskausminamųjų. Iš visų pusių girdėti vien dejavimas ir šauksmai. Supratau, kad visiems padėti jis negalės, neturi pakankamai priemonių.
Staiga išdygo vyresnysis feldfebelis Šmitas. Jo manymu, kažkam kaip stebėtojui reikėjo lipti į bokštą. Kai pamatė mane, sėdintį ant laiptų, pasakė:
– Štai Jūs ir lipkite į viršų.
Jis nežinojo, jog esu sužeistas. Mėginau jam paaiškinti, kad priešais esančioje sankryžoje man kliuvo sprogimo metu. Jis paklausė:
– Kur Jūsų žaizda? Atriškite, greičiau. Jei meluojate, aš Jus čia pat nušausiu.
Arti nebuvo nieko iš vadų, galėjusių paliudyti mano teisybę. Šmitas tarnavo kitoje kuopoje. Parodžiau jam skeveldros paliktą žaizdą. Jis tepasakė:
– Šis įdrėskimas Jums netrukdys lipti į viršų.
Mėginau jam paaiškinti, kad mano kulnikaulis lūžęs, jei skutamuoju skridimu atskristų lėktuvai, nesuspėčiau pasislėpti. Įpykęs Šmitas suriko:
– Užteks, eikit jūs visi…
Vėliau, po karo, jis pats mums papasakojo, kaip tuomet kėlėsi valtimi per upę ir pats vienas prasimušė pas saviškius iki Kauno.
Vakare (Frišmanas):
Šturmo pabūklo komandos rūsyje atsigavome nuo išgąsčio. Ten pat vakare dar girdėjome Vermachto pranešimą: „…didvyriškos kovos Vilniuje…“, – tylėdami žvelgėme vienas į kitą!
Mūsų laukė ramios valandos, mūsų laukė karčios valandos. Aptikome sandėlį su geru prancūzišku konjaku ir krepšyje nuolat turėdavome butelį. Degtinė nėra blogas vaistas apsuptiems kariams!