Š.Liekis. Lenkija Lietuvoje – Lietuva Lenkijoje

 (1156)
Lenkija ir Lietuva šimtmečiais buvo ilgamečių kovų išbandytos sąjungininkės. Tačiau XX a. jų keliai išsiskyrė. Ir ne tik dėl nacionalizmo, įtarinėjimų, abipusės nepagarbos, bet ir požiūrio į bendrą paveldą bei istoriją.
Šarūnas Liekis
Šarūnas Liekis

Drąsiai galima teigti, kad skirtingi praeities aiškinimai ir tarpukario indoktrinacija Lietuvoje, stereotipai, ideologizaciją tvirtinančios valdančiosios tautininkų diktatūros puoselėtos dabarties, ateities ir praeities vizijos giliai įsišaknijo visuomenės ir politikų pasąmonėje. Antilenkiški tautininkų stereotipai buvo aktyviai puoselėjami sovietmečio partinių veikėjų bei ideologų ir ypač išsikerojo dažniausiai technokratišką patirtį turinčių politikų galvose.

Tapatybės vilkduobės

Dešinieji politikai laiko tautą mistinę prasmę turinčia visuma. Noriai naudoja tokius posakius kaip „tautos interesas“, o tautinį egoizmą tarptautiniuose santykiuose laiko kilnia, natūralia ir neišvengiama laikysena. Individas ir jų grupė privalo paklusti tautiniams daugumos interesams.
Tačiau dažnai užmirštame, kad šiuolaikinės tautos turi labai trumpą istoriją.

Vakarų Europoje tautų kūrimosi procesai vyko XVIII–XIX a., Rytų Centrinėje Europoje šie procesai prasidėjo tiktai XIX–XX a. pradžioje. Tautų kūrimosi procesai paspartėjo žlugus imperijoms. Tačiau iš esmės išliko skirtumų tarp tų tautų, kurios išsaugojo savo elitą iš ankstesniųjų tapatybių formų, visų pirma luominių tautų (vengrai, lenkai, vokiečiai), ir tų, kurios nesugebėjo to padaryti, pradėjusios kurti kontrelitą, budinusį ir kėlusį potencialius tautiečius (slovakai, lietuviai, latviai ir kt.). Skirtingai nei lietuviai tokių „budintojų“ lenkai neturėjo. Lenkijoje senojo elito kultūra, kaip ir pats elitas, sėkmingai transformavosi ir įgavo naujas formas, tapo išlaisvintų iš baudžiavos valstiečių ir net kitomis kalbomis ir kitos kilmės miestiečių integralia kultūra.

Naujoji lietuvių tauta pateko į neistorinių ir silpnų savo tradicijomis tautų kategoriją, nes į modernybę žengė su baudžiavos kultūriniu paveldu. Politikuodamas lietuviškai kalbantis naujasis XIX a. pabaigos–XX a. pradžios kontrelitas, be mažų išimčių, atstūmė tradicinį bajorų ir miestų elitą bei jo paveldą. Socialiai ribota, sodietiška Lietuva sukūrė tik iš dalies gyvybingą ir atsparią valstybę, su labai mažai inovacijos, veikiau tik imituojančią carinės Rusijos konservatyvią politiką. Jono Basanavičiaus apibrėžti tapatybės rėmai ryškiai konfliktavo su senąja luomine tapatybe, kuri buvo kur kas atviresnė naujomis sąlygomis Lenkijoje nei Lietuvoje.

Dangiras Mačiulis monografijoje, skirtoje Lietuvos valstybės kultūros politikai, teigė, kad nacionalinės kultūros (kaimiškos savo forma) puoselėjimas buvo suvokimas, kaip politinės valstybės nepriklausomybės stiprinimas, kaip kovos perkėlimas į kultūrinę lingvistinę terpę. Savitai tautininkų politinio režimo apibrėžtas tautiškumas tapo neprilygstama vertybe ir visa ko matu.

Tokia tradicija, nereikalaujanti nuoseklaus žvilgsnio į praeitį, suteikė nuoseklios raidos regimybę naujajai lietuvių kultūrai, pasiūlydama neistorišką tautinės kultūros amžinumo viziją. Šį tautinį pasididžiavimą žadinanti tradicija buvo paranki nacionalizmo ideologija pagrįstam tautininkų režimui. Svetimųjų įtakų atsikratymas laikytas svarbiausia sėkmingos kelionės į tautinį ir kultūrinį savitumą sąlyga, o tai savo ruožtu buvo palanki laikysena įtvirtinant lietuviškos etnokultūrinės bendruomenės dominavimą. Šios nuostatos puoselėjo ksenofobiją ir stūmė ne tik kultūrinės, bet ir etninės ir socialinės saviizoliacijos link. Tokioje tautininkų laikais ugdytoje savimonėje sunku buvo rasti lietuvių Lietuvos istorijoje. Šios politikos ir tapatybės nuostatos sukūrė lietuvišką tapatybę, kuri nesisieja su LDK ir dabartine Lietuvos Respublika.

Lenkai netarnavo Lietuvai?

Kaip veikė tokios nuostatos, puikiai iliustruoja kai kurie pavyzdžiai. Štai Lietuvos kariuomenei buvo rastas vos vienas Pirmojo pasaulinio karo kovų ragavęs generolas Silvestras Žukauskas. Lenkijos kariuomenėje kovų su sovietais metu (1920 m.) buvo 92 generolai, prieš tai tarnavę Rusijos, Austrijos Vengrijos kariuomenėse. Besikuriančioje Lenkijos kariuomenėje 1920 m. kilusių iš lietuviškų teritorijų kariuomenės generolų suskaičiuota net devyni, net jeigu neminėsime Juzefo Pilsudskio. Ir visi jie buvo iš teritorijų, į kurias pretendavo Lietuvos Taryba: Józefas Świętorzeckis, Bolesławas Bohusz-Siestrzeńcewiczius, Juliuszas Karolis Wilhelmas Józefas Rómmelis vel Rummelis; Aleksanderis Romanowiczius,, Henrykas Minkiewiczius, Janas Jacyna, Edmundas Kessleris, Lucjanas Żeligowskis, Bronisławas Bohaterewiczius.

Taip, kaip Sylvesteris Zukowskis tapo Silvestru Žukausku, galėjo atsitikti ir su Aleksandru Romanavičiumi, Lucijonu Želigovskiu ar Edmundu Kesleriu. O kur dar tūkstančiai karininkų? Deja, visiems jiems nauja tautininkų sukurta Lietuvos vizija, nutraukti ryšiai su LDK ir jos elitu neatrodė patraukliai.

Daugelis tų, kurie stojo į Lietuvos kariuomenę, kaip kad medikas varšuvietis Waclavas Jarosekas (Vaclavas Jarošekas) Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavęs Rusijos karo ligoninėje ir vedęs Juozo Tumo-Vaižganto giminaitę, atvyko į Lietuvą ir, įstojęs į Lietuvos kariuomenę savanoriu 1919 m. kovą, padėjo įkurti pirmąją mobiliąją karo ligoninę, vėliau tapusia Kauno karo ligonine. Tačiau kapitonas Jarošekas savo karjerą baigė liūdnai. Jis įsivėlė į meilės istoriją, o byla buvo nagrinėta Garbės Teisme.

Teismo sprendimu jis ir pašalintas iš kariuomenės 1929 m. Tačiau meilės ryšiai buvo tiktai pretekstas. Tikroji pašalinimo priežastis buvo jo tapatybė. Lietuvos saugumo nuomone, tai buvo Varšuvoje gimęs lenkas, namie kalbėjęs lenkiškai ir dėl to nepatikimas. Tikyba taip pat įtartina – ne Romos katalikas, o evangelikas reformatas. Ir tokių jarošekų buvo šimtai, jeigu ne tūkstančiai, aukojusių savo gyvybę už Lietuvą ir vėliau šalintų iš kariuomenės ir valstybės tarnybos, nes visi jie netilpo į tautininkų puoselėtą lietuvių tapatybės modelį.

Kas kaltas?

Lietuvos nepriklausomybės aušroje buvo padaryta strateginių klaidų, kurios lėmė valstybės ir naujos tautos likimą keliems dešimtmečiams į priekį. Lietuvai konfliktas su Lenkija kainavo tai, kad ji liko Sovietų Rusijos sąjungininke visą tarpukario laikotarpį. Ir ne tik trukdė antivokiško ir antisovietinio bloko formavimuisi Rytų Centrinėje Europoje, bet ir norom nenorom pavertė Lietuvą Sovietų Sąjungos ir Vokietijos įrankiu, vykdančiu Sovietų Sąjungos antilenkiškas nuostatas.

Tapatybės politikos prasme nuo tų laikų padėtis labai ir nepasikeitė. Tautinis egoizmas buvo ir yra visų tragedijų priežastis. Politikai bando įteigti savo tautiečiams, kad jų interesai yra svarbesni nei kaimyno, kuris kalba kita kalba arba neišpažįsta jų dėstomo mitinio pasakojimo. Ir nuo pat 1990 m. Lietuvoje gyvavę Lenkijos stereotipai buvo neigiami. Juose buvo kartojamos tarpukario propagandinės klišės. Net jeigu istorinius stereotipus esame linkę atmesti, bet nepatenkinti tarpukario tautininkų pasekėjai vis piktinasi tariamai nepakankama Lietuvos kalbine lituanizacija, sutapatina ją su lojalumu valstybei ir grįžta prie prieškarinės retorikos. Neatsilieka nuo jų ir veidrodinis tautininkų atspindys – marginalūs dabartiniai Lenkijos narodovcų-dmovskininkų pasekėjai.

Akivaizdu, neistoriško mąstymo, streotipizavimo apstu ir Lenkijoje. Tačiau galima papriekaištauti Lietuvos Vyriausybei. Rašyba asmens dokumentuose, vietovardžių rašymas dviem kalbomis, švietimo būklė, žemės grąžinimo klausimai tampa ideologizuotos, dvišalius susitarimus ignoruojančios nuostatos įkaitais. Lenkijoje šios problemos kompleksiškai išspręstos. Be to, ten veikia plati savivalda, skatinanti vietinę iniciatyvą, apie kurią Lietuvos piliečiams reikėtų tik pasvajoti.

Kertant Lietuvos–Lenkijos sieną savivaldos ir taip stiprinamo pilietiškumo lemti skirtumai matomi akivaizdžiai, ir atitolina Lietuvą nuo Lenkijos dar toliau. Nuo to kenčia tarpvalstybiniai Lietuvos ir Lenkijos santykiai, o deklaruojama karinė ir politinė strateginė partnerystė tampa antilenkiškos ideologijos įkaite.

Atrodo, Lietuvos istorikų publikacijos, pranešimai konferencijose „sukasi“ tik uždarame profesionalų rate, sunkiai surasdamos atgarsį ir praktiškai nekeisdamos nusistovėjusių klišių, kurias replikuoja tiek vidurinio mokslo sistema, tiek viešai kalbantys politikai. Man atrodo, sovietmečiu ir emigracijoje puoselėtos ir išlaikytos antilenkiškos tapatybės, matuojamos J. Basanavičiaus apibrėžto modelio matmenimis, iškylantys vaizdiniai bei skirtingos praeities traktuotės nulemia politikų veiksmus. Dažnai visur įžvelgiami pikti lenkų kėslai, užmirštant, jog būtent Lenkija buvo didžiausia Lietuvos advokatė, siekiant narystės ES bei NATO.

Lietuvos Lenkijos santykių situacija nuo 2008 m. ėmė akivaizdžiai blogėti. Dabartinė padėtis net pakankamai kairius žurnalistus Lenkijoje verčia teigti, kad reikia atsisveikinti su romantine Lietuvos viziją, kurią Lietuva galėjo ES kontekste sėkmingai naudoti savo tikslams pasiekti kaimyninėje valstybėje (Jerzy Haszczyński, Pożegnanie z Litwą naszych marzeń, Rzeczpospolita, 2010m. spalio 21 d.). Mums telieka apgailestauti, kad Lietuvos valstybė niekada XX a. nesugebėjo išnaudoti lenkų istorinių sentimentų Lietuvai savo siekiams ar interesams realizuoti. Skamba neįtikėtinai, bet tai labiau liudija apie Lietuvos didžiosios visuomenės dalies uždarumą ir etnocentrizmą. Neigiamoms tendencijoms pastebėti nereikia ir dešiniųjų ksenofobiškai nusiteikusių politikų veiksmų ir kalbų.

Štai LR Seimo Užsienio reikalų komiteto vicepirmininkas Justinas Karosas ne taip seniai sugebėjo sukelti Lenkijoje skandalą, kurį Lietuvos spauda pabandė nutylėti. Interviu „Vilniaus dienai“(2010 m. spalio 19 d.) Justinas Karosas prasitarė: „Lenkai į Lietuvos kultūrinį, politinį gyvenimą integruojasi daug blogiau negu, sakykim, rusai. Jie nemoka lietuviškai. Jeigu jie nori gyventi Lietuvoje, jie turėtų prie jos artėti, o ne tolti. Manau, kad tie, kurie nori kitaip, tegul važiuoja į Lenkiją – taigi laisvas judėjimas.“ Panašus pasisakymas sunkiai įsivaizduotinas net tarp labiausiai ksenofobiškai nusiteikusių politikų. Ne mažiau kritikuotini ir paskutiniai Lietuvos valdžios vyrų pasiūlymai vykdyti tautinių mažumų politiką pariteto pagrindu.

Tačiau ar galima su savo bendrapiliečių grupe elgtis pariteto pagrindais, teikiant arba atimant teises pagal tai, kokia yra padėtis kaimyninėse valstybėse? Ar tai jau nėra savaime diskriminacija, ar žmonės neatsiduria įkaitų vietoje? Apie tai nė vienas mūsų valstybės vyras ar moteris neužsiminė. Analogijos su padėtimi Lenkijoje tikrai neetiškos ir netinkamos, juolab kad mažumų švietimo padėtis yra ne gerinama, o bloginama. Jeigu nesugebama nusileisti simboliniuose klausimuose, ar galima kalbėti apie strateginę partnerystę? Be abejonės, ne. Bet kur Lietuvos valstybės pragmatizmas? Vakarietiška prasme jo nėra.

Skubus santykių gerinimas su Lenkija yra vienas svarbiausių uždavinių, jei mes valstybiškai galvojame apie ilgalaikę integravimosi į Vakarus politiką. Tai turėtų būti ne vien viešųjų ryšių akcija. Nepamirškime, kad istorijos priešaušriu į Lenkiją Vakarų civilizacija atėjo per Moraviją, o į Lietuvą – per Lenkiją.

„IQ. The Economist partneris Lietuvoje“
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus
 

Pjūvis

Kaip vyko dujų ataka oro uoste: kareiviai raičiojosi ant grindų, kriokė, kosėjo, vėmė, rengdamiesi mirčiai (7)

Kareiviai raičiojosi ant grindų, kriokė, kosėjo, vėmė. Daugelis iššoko pro langus į aerodromą, bet greit sušokinėjo atgal, kai į juos pasipylė taikli ugnis. Sužeistieji, kurie negalėjo judėti, gulėjo veidu žemyn, kurie miegmaišiuose, kurie – be jų ir kriokė rengdamiesi mirčiai.

A. Vaškevičius. Taip, estai. Ir vėl tie estai (37)

Taip, estai. Ir vėl tie estai, pasiskelbę kuriantys „superministeriją“. Lietuvoje atgarsiai ir rezonansai daugiau nei audringi. Artėjant rinkimams – nuostabiai patogi tema pasireikšti. Nuomonės, lentelės, diagramos tiesiog burbuliuoja viešosios erdvės katile.

N. Vasiliauskaitė. Meskite jas pro langą! (132)

Mėlynės, kuriomis neseniai kvietė dabintis „Pagalbos moterims linija“ (po to, feisbukiečiams sureagavus į šį hipsteriškai šmaikštų verslo planelį adekvačiai, kaip į kraupiai cinišką patyčią, savanorės paskelbė atsišaukimą, jog nepakęs savo puslapyje „piktų žmonių“, rašančių „destruktyvius ir nekultūringus“ komentarus ir viską, išskyrus padėkas, ištrynė) – visai neblogas pretekstas pamatyti, kad būtent taip veikia bemaž visas nevyriausybinis sektorius, visos pagalbos linijos, visi socialinio jautrumo centrai.

G. Mažeikis. Nereikia bijoti Sokurovo ir nepasitikėti savo laisvės galia (143)

Vladimiras Laučius sugretino režisierių Aleksandrą Sokurovą ir populiarios muzikos atlikėją Olegą Gazmanovą kaip analogiškos propagandos skleidėjus ir įvardijo Sokurovą net pavojingesniu, bent jau Lietuvos inteligentams. Leisiu su tokiomis griežtomis emblemomis ir greitais vertinimais nesutikti.

I. Makaraitytė. Neliko V. Uspaskicho lagaminų, neliko rinkimų kampanijos? (126)

Važiuojant iš Kauno ties Šilainiais, autostrados link, priešais šviesoforą atsiveria Remigijaus Žemaitaičio rinkiminis plakatas su briedžiuku fone. Gal ir ne briedžiukas ten, gal elnias, bet tikrai gyvis su ragais. Plakatas sumirgėjo akyse ir kurį laiką tikrai svarsčiau, kodėl R. Žemaitaitis Kaune pozuoja su miško gyvūnais. Bet politikai mėgsta provokacijas gamtos ir žemės ūkio tema. Mantas Adomėnas tik prasidėjus oficialiai rinkimų kampanijai pavasarį driokstelėjo su šakėmis.