Evangelijos ištraukoje randame vieną iš gražiausių ir labiausiai paguodžiančių Biblijos sakinių: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą”. Čia – visos Evangelijos santrauka. „Nėra svarbu ar egzistuoja Dievas; svarbu žinoti ar yra meilė”, – rašė danų filosofas Soren Kierkegaard († 1855). Ir Biblija tai patvirtina: Dievas yra meilė.
Šio sekmadienio Evangelijos tekste aptinkame ir kitą įdomų sakinį: „Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą”. Nūnai susidaro įspūdis, kad šie žodžiai jau nebeatitinka tikrovės. Juk nemaža dalis visuomenės atlieka niekšiškus darbelius, meluoja į akis, skelbia ir praktikuoja neapykantą ar palaidumą visiškoje dienos šviesoje – netgi stengiamasi kuo labiau atkreipti visuomenės dėmesį.
Kaip niekada anksčiau, šiandien blogis yra viešai demonstruojamas, publikuojamas, reklamuojamas. Jis ne tik pateisinamas, bet netgi aukštinamas ir garbinamas. Kabodamas ant kryžiaus, Jėzus meldė: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro” (Lk 23, 34). Šiandien greičiausiai jis melstųsi šiek tiek kitaip: „Tėve, atleisk jiems, nes jie žino ką daro, ir vis tiek daro”.
Gretimi žodžiai – „O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą” – šiandien irgi skamba prieštaringai, nes drovumas ir gėda persikėlė į gėrio, garbingumo, ištikimybės, dosnumo pusę. Tiems, kurie rimtai žvelgia į Evangeliją arba nori likti ištikimi savo idealams, paprastai nebėra vietos taip vadinamoje nepriklausomoje žiniasklaidoje.
Gėris paprasčiausiai ignoruojamas, nes yra neįdomus, nesensacingas, nepelningas. Atrodo, kad tamsa ir tyla, bet ne šviesa, priima tiesos, gėrio ir skaidrumo blykstelėjimus. Gyvename Jėzaus žodžių vulgaraus iškraipymo laikmetyje: iš vienos pusės – įtartinas, cenzūruotas, išjuoktas ir pasmerktas tamsai gėris, iš kitos pusės – pagerbtas ir išaukštintas blogis.
O ir mūsų krikščioniškoje bei bažnytinėje aplinkoje ne visada yra šviesu. Taip, šviesa kviečiama, bet tik tada, kai reikia iškelti priešo, kaimyno ar brolio blogus darbelius. Šviesos nebijoma, kai reikia raustis kito asmeniniame gyvenime. Aiškumas, skaidrumas yra dažniausiai skirtas kitiems. Sunkiai pripažįstame savo neteisybę.
Dievo žodis visų pirma skirtas apšviesti mano nuodėmę, o ne kito. Jeigu noriu atskleisti Dievo atleidimo plotį, turiu leisti Dievo žodžiui pirmiausia pažvelgti į mane. Beje, nuodėmė šiandien irgi yra skirtingai suprantama. Todėl krikščionį turėtų dominti ne daugumos ar banalių masinės informacijos priemonių nuomonė apie nuodėmę, nes, kaip matome šiandien, ten karaliauja liberalaus mąstymo apverstas vaizdas, bet – Dievo požiūris į nuodėmę.
Kai žmogus pripažįsta savo klaidas ir kvailybes ir jomis nebesididžiuoja, tada Dievas įžengia į jo širdį, apreikšdamas savo begalinę meilę. Juk Dievo žodis, tapęs kūnu, neapsiriboja vien tik žmogaus nuodėmės atskleidimu, kad tą žmogų nuteistų ir pasmerktų, bet, greičiau priešingai, kad jį sutaikintų ir išlaisvintų: „Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas”.