Taip, Tėve, nes tau taip patiko. Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti.

Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva.“ (Mt 11, 25–30)

Šv. Pranciškui Asyžiečiui († 1226) pavyko pilnai įgyvendinti šią Evangelijos ištrauką, kuri taip pat yra skaitoma jo šventės dieną, spalio 4–ąją.

Jis priėmė Jėzaus mokymą paprasta ir nuolankia širdimi, todėl suprato esminį dalyką: kitų naštos, jeigu jos paimamos su meile, tampa Viešpaties jungu, kuris yra švelnus ir lengvas.

Gyvenimo pabaigoje Pranciškus pasakoja apie savo jaunystę: kai dar buvo paskendęs pasaulio rūpesčiuose, jis negalėdavo net pažvelgti į raupsuotuosius, bet vieną dieną, Jėzaus įkvėptas, atrado drąsos ir meilės apkabinti ir pabučiuoti raupsuotąjį, kuris prisiartino prie jo.
Nuolankus žmogus sugeba, nesijausdamas menkavertis, kitų akivaizdoje prisiimti atsakomybę už savo klaidas. Kita vertus, priimdamas gyrių ar padėką, jis „nepameta galvos“ dėl savo laimėjimų ir pernelyg jais nesididžiuoja.
br. Ramūnas Mizgiris, OFM

Būdamas vienybėje su Viešpačiu, Pranciškus patiria, kad šis susitikimas su raupsuotuoju nebėra jam sunkus. Tai, kas jam buvo kartu, nuo tada jam tapo saldu.

Kas iš meilės neša brolio ar sesers naštą, to gyvenimas keičiasi. Gyventi mylint, tai lyg pilti medų į kartų gėrimą. Tai, kas buvo nemalonu ir slegiančio, netikėtai pakeičia skonį.

Tada žmogus jaučiasi lengvai, susitaikęs su savimi ir su visa kūrinija. Šv. Pranciškaus Asyžiečio „Saulės giesmė“ kyla būtent iš nuolankios ir draugiškos kūrinijai širdies.

Būti nuolankiam – tai suvokti, jog visi esame mylimi Dievo vaikai ir kad kiekvieno žmogaus vertė kyla ne iš jo paties, bet iš Dievo. Tik pažinę šią tiesą, suvokiame, jog nedera teisti ar niekinti kitų žmonių.

Nuolankus žmogus sugeba, nesijausdamas menkavertis, kitų akivaizdoje prisiimti atsakomybę už savo klaidas. Kita vertus, priimdamas gyrių ar padėką, jis „nepameta galvos“ dėl savo laimėjimų ir pernelyg jais nesididžiuoja.

Blaiviai suvokdamas visas žmonių silpnybes, nuolankus žmogus labai nesistebi net skaudžiausiomis kitų žmonių klaidomis, bet stengiasi su meile apglėbti jų sielos ir kūno žaizdas.

Todėl norėtųsi šio sekmadienio mąstymą užbaigti Bruno Ferrero pasakojimu „Kada baigiasi naktis?“.

Senyvas žydų mokytojas paklausė savo mokinių:

– Pagal ką galima atpažinti akimirką, kai naktis pereina į dieną?

– Gal tai mirksnis, kai jau gali atskirti šunį nuo avies?

– Ne, – papurtė galvą mokytojas.

– Gal tai momentas, kai tampa aišku, kur palmė, o kur fikusas?

– Ne, – pakartojo senolis.

– Tai kaipgi? – paklausė mokiniai.

– Kai pažvelgęs į bet kurio žmogaus veidą pamatai jame savo brolį arba seserį. Iki tol tavo širdyje tvyro naktis.