Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas. Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau.
Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia.
Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės. Kai ateis metas tobulumui, pasibaigs, kas netobula. Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška.
Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas. Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė. (1 Kor 12, 31 – 13, 13)
Be abejo, krikščionybei pasirodžius pasaulyje apie meilę jau buvo nemažai parašyta, pavyzdžiui, Platonas apie ją parašė visą traktatą. Senovės Graikijoje bendrinis meilės vardas buvo „eros“ (iš čia kyla žodis „erotika“).
Krikščionybė jautė, jog ši aistros ieškanti meilė neatskleidžia iki galo biblinio meilės vardo reikšmės, todėl atgaivino graikų kalbos paribyje esantį žodį „agapē“ (lot. „caritas“). Būtent šį graikišką žodį Paulius vartoja kalbėdamas apie meilę šiame tekste. Koks yra skirtumas tarp šių dviejų žodžių?
Erotinė arba trokštanti meilė yra išskirtinė, nes patiriama tarp dviejų asmenų; trečio žmogaus įžengimas į šią meilę reikštų meilės pabaigą, jos išdavystę. Priešingai yra su agape arba dovanojančia meile, nes ji apglėbia visus, neišskiriant nė vieno žmogaus, net ir priešo.
Šiai meilei yra skirta plisti, skleistis, nes Jėzus duoda savo mokiniams naują įsakymą: „Kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą“ (Jn 13, 34).
Tarp šių dviejų meilių – geidžiančios ir dovanojančios – nėra priešiškumo ar nesutarimo, bet greičiau branda, augimas. Pirmoji, „eros“, yra kelionės pradžia; antroji, „agapē“, – kelionės tikslas.
Tarp jų randasi meilės ugdymo erdvė. Be šios kelionės, naujos dimensijos, žmogus, šeima, visuomenė skursta, nes iki sekso nužemintas „erosas“ virsta daiktu, kurį galima pirkti ir parduoti, palikti ir pakeisti.
Tad Pauliaus žinia yra gana aktuali. Šiandien vaizdinių ir reklamos pasaulis atrodo yra užsiangažavęs bet kokia kaina įteigti jaunimui, kad meilė apsiriboja erotika, o erotika – seksu, kad gyvenimas yra besitęsianti idilė pasaulyje, kur viskas yra gražu, jauna, sveika, kur nėra senatvės, ligos ir visi gali išlaidauti kiek kas nori.
Meilės branda yra susijusi su atsižadėjimu, apvalymu ir aprėpia visas žmogaus dorybes. Tai ne „eroso“ atmetimas (tokių tendencijų krikščionybės istorijoje, deja, būta), bet jo išgydymas suteikiant jam tikrąją didybę.
Žmogus yra visiškai jis pats tada, kai jo kūnas ir dvasia iš gelmių susivienija. Kai žmogus nori būti tik dvasia ir trokšta atsisakyti savo kūno tarsi kokio vien gyvuliško paveldo, savo kilnumo netenka ir dvasia, ir kūnas.
O kai jis, kita vertus, neigia dvasią ir vienintele tikrove laiko materiją, būtent kūną, savo didybę irgi praranda. Tačiau myli ne vien dvasia ar vien kūnas – myli žmogus, asmuo, kaip viena būtybė, sudaryta iš kūno ir sielos.
Bręstant meilei žmogus mažiau domisi savimi, vis labiau ieško kito laimės, trokšta būti dėl kito. Tačiau žmogus negali gyventi vien pasiaukojančia, nesavanaudiška meile. Jis negali vien tik dovanoti, jis turi ir gauti. Kas nori dovanoti meilę, turi pats ją gauti kaip dovaną.
„Mes pažinome ir įtikėjome meile, kuria Dievas mus myli“ (1 Jn 4, 16). Kristaus mirtimi ant kryžiaus Dievas atiduoda save, kad pakeltų ir išgelbėtų žmogų – tai pati didžiausia meilė. Būtent čia krikščionis atranda savo gyvenimo ir meilės šaltinį.