Sekmadienio Evangelija. Anapus ženklų

Artėjant žydų Velykoms, Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Šventykloje jis rado prekiaujančių jaučiais, avimis, balandžiais ir prisėdusių pinigų keitėjų. Susukęs iš virvučių rimbą, jis išvijo visus juos iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus. Karvelių pardavėjams jis pasakė: „Pasiimkite savo paukščius ir iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!“ Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: 'Uolumas dėl tavo namų sugrauš mane'.

Tuomet žydai kreipėsi į Jėzų, sakydami: „Kokį ženklą mums galėtum duoti, jog turi teisę taip daryti?“ Jėzus atsakė: „Sugriaukite šitą šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu!“ Tada žydai sakė: „Keturiasdešimt šešerius metus šventovę statė, o tu atstatysi ją per tris dienas?!“ Bet jis kalbėjo apie savo kūno šventovę. Tik paskui, jam prisikėlus iš numirusių, mokiniai prisiminė jį apie tai kalbėjus. Jie įtikėjo Raštu ir Jėzaus pasakytais žodžiais.Per Velykų šventes, jam būnant Jeruzalėje, daugelis įtikėjo jo vardą, matydami jo daromus ženklus. Bet Jėzus, gerai visus pažindamas, jais nepasitikėjo. Jam nereikėdavo, kad kas paliudytų apie žmogų. Jis pats žinojo, kas yra žmogaus viduje. (Jn 2, 13-25)

Evangelijoje pagal Joną gana dažnai diskutuojama dėl Jėzaus tapatybės. Šiuose kristologiniuose svarstymuose iš vienos pusės regime Jėzų, o iš kitos – „žydus“. Bet šie debatai išreiškia ne tiek Jėzaus laikų istorinę situaciją, kiek vėlesnę, apie aštuoniasdešimtuosius pirmo amžiaus metus susiformavusią situaciją tarp Jėzaus sekėjų ir žydų, nepriėmusių jo kaip Dievo Sūnaus ir Mesijo.

Be abejo, įtampa jau buvo prasidėjusi Jėzaus tarnystės metu. Tačiau nesutarimas tarp dviejų grupių, kurios abi etine prasme buvo sudarytos iš žydų, tapo lemiamas, kai tie, kurie neišpažino Jėzaus Mesiju, bet jį laikė piktžodžiautoju, išvijo Jėzaus sekėjus iš sinagogos, t. y. iš žydiško tikėjimo bendruomenės (žr. Jn 9, 22; 12, 42; 16, 2).

Tad „žydai“, kuriuos dažnai sutinkame ketvirtoje Evangelijoje, neatstovauja žydų tautai. Jie sudaro ne rasę ar giminę, bet tuos, kurie pasirinko visišką ir aiškią Jėzaus atmetimo poziciją. Suaktualinus Evangelijos skaitymą, galima tarti, jog „žydai“ – nepriklausomai nuo to, kokiai tautai ir epochai bepriklausytų – yra visi tie, kurie atmeta Jėzų.

Dar vienas Jono Evangelijos ypatumas: išgydymai ir kiti Jėzaus stebuklingi veiksmai, kuriuos sinoptinės Evangelijos – Morkaus, Mato ir Luko – vadina stebuklais, evangelisto Jono tekste yra vadinami ženklais, nurodančiais kažką, kas peržengia realiai matomą tikrovę. Jie apreiškia Jėzaus slėpinį. Taip, pavyzdžiui, aklojo nuo gimimo išgydymas nurodo Jėzų, kuris yra pasaulio šviesa (žr. Jn 8, 12; 9, 1-41), Lozoriaus prikėlimas apreiškia, kad Jėzus yra prisikėlimas ir gyvenimas (žr. Jn 11, 1-45).

Šiandienos Evangelijoje „žydai“ prašo ženklo, įrodančio Jėzaus žodžių ir veiksmų autentiškumą. Tačiau ketvirtoje Evangelijoje Jėzus nedaro ženklų kaip įrodymų, kurie garantuotų tikėjimą. Tikėjimas, paremtas ženklais, nėra pakankamas. Tai tik tikėjimo pradžia, kuri gali atvesti prie tikro tikėjimo (žr. Jn 20, 30-31), bet gali ir subliukšti (žr. Jn 6, 26).

Evangelija pagal Joną mus kviečia eiti anapus ženklų, nesustoti prie to, kas stebuklinga, neparasta ar antgamtiška, bet užčiuopti apreiškimo, kurį ženklai nori nurodyti, gilesnę reikšmę. Tačiau ką gali reikšti Jėzaus švaistymasis su virvučių rimbu po Jeruzalės šventyklą? Kur link veda šis ženklas?

Jeruzalės šventykla – Dievo buvimo su savo tauta vieta. Vis dėlto pranašai nuolatos ir primygtinai primindavo, jog nepakanka ateiti į šventyklą ir paaukoti aukų, kad būtum priimtinas Dievui (žr. Iz 1, 10-17; Jer 7, 1-28; Am 4, 4-5; 5, 21-27). Dievas prašo ištikimybės ir morališkai teisingo gyvenimo: „Argi tiek pat džiugina Viešpatį deginamosios atnašos ir kruvinos aukos, kiek klusnumas Viešpaties balsui? Tikrai, klusnumas yra geriau negu kruvina auka ir atsidavimas – negu avinų taukai“ (1 Sam 15, 22).

Žinoma, Jėzus įsijungia į šią pranašų, apvalančių kultą, tradiciją (žr. Zch 14, 21; Mal 3, 1). Mokiniai juo gėrisi ir tuojau pat mąsto, kad dėl tokio jo elgesio, jis turės užmokėti savo mirtimi kaip Jeremijas (žr. Jer 26, 1-15) ir kiti pranašai: „Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: 'Uolumas dėl tavo namų sugrauš mane'“.

Bet Jono Evangelijai Jėzaus veiksmas yra daugiau negu pranašiškas uolumo dėl Dievo namų gestas. Tai ženklas, kuris vaizduoja ir skelbia didįjį Jėzaus mirties ir prisikėlimo slėpinį. Jėzus atlieka ne tiek šventyklos apvalymą, kiek skelbia šventyklos ir apeigų, ten švęstų, panaikinimą, nes dabar Dievo buvimo vieta yra Jėzaus išaukštintas kūnas (žr. Jn 1, 51; 4, 23).