Šis dalyvavimas savotiškas – skaitomos tik naujienų antraštės ir nesigilinama į jų esmę ir kontekstą. Paprasčiausiai buduliai nei mokykloje, nei namie, nei visuomenėje negavo jokių žinių - kas yra politika, atstovavimas, rinkimai. Jie žino savo teises ir labai gerbia savo nuomonę, tačiau vertybių klausimui jie neturėjo laiko. Internetas ir vertybės jiems šiek tiek nesuderinamos sąvokos. Jie priprato būti nebaudžiami.
Jų tėvai taip pat neskyrė daug dėmesio auklėjimui – jie dirbo ir intensyviai vartojo – vieni Lietuvoje, bet nemaža dalis Airijoje.
Netgi tie, kurie nėra buduliai – mokosi universitetuose ir turi studentų vardą – kartais yra linkę labiau reikalauti nei dalyvauti. Reikalauti gėrio sau ir užmiršti pareigą kitiems.
Taigi turime prieš akis visą masę žmonių, kurie gimė Atgimimo laikotarpio ir Nepriklausomybės audrose. Jie nieko bendro neturi su skurstančiais pensininkais ar dėl didėjančių mokesčių kenčiančiais smulkiaisiais verslininkais. Jeigu per klaidą jie nueitų į rinkimus (greičiausiai pirmuosius savo gyvenime), be pensininkų pagalbos vargu ar sugebėtų užpildyti biuletenį. Mokesčių našta jų taip pat neslegia – jie nedirba. Abejoju, ar jūs norėtumėte turėti tokį darbuotoją savo įmonėje – kvailą, įžūlų ir be įgūdžių. Ir šiaip - žmogus neturi laiko visą dieną Seimo langų daužyti.
Jų politinė programa – šūkiai „vagys“ ir „mentai gaidžiai“ bei chaosas. O didžiausias noras – daužyti ir lieti kraują – kitų, ne savo. Budulis, net ir nuėjęs į politiką, yra lengvai atpažįstamas. Jį puošia sportinio stiliaus „kepurikė“ ir „treningiukai“. Juokingiausia, jog visoje Centrinėje Europoje jie vienodi!
Į mitingą prie Seimo jie ėjo todėl, kad norėjo pramankštinti nuo žiemos šalčių sustingusius kaulus. Jiems nesvarbu kur muštis – savo kieme, Naujųjų metų sutikime ar paežerėje.
Visi profsąjungų ir „frontų“ lyderiai nesugebėjo suprasti, kad demagogijai ir kiršinimui yra ribos, todėl į sąjungininkus ir gavo draugus budulius. Tačiau galima neabejoti, jog šie buduliai neprarastų progos „subaladoti“ po mitingo, „Maximoje“ apsipirkusį ir namo einantį pensininką.
Stebuklas, bet ši budulių karta užaugo sąlyginio klestėjimo laikotarpiu – per paskutinius 8 metus. Todėl galvoje vis kirba mintis, kad galbūt ne taip jau ir blogai, jog tas pinigais ir vartojimu paremtas laikotarpis baigėsi.
Visuomenė ir policija iki šiol tik protarpiais piktindavosi siaučiančiais buduliais, nors kai kuriuos provincijos kaimus ir miestelius, užėjus sutemoms jie kontroliuoja visiškai. Belieka tikėtis, kad išdaužyti Seimo langai ir chuliganizmas „Lietuvos širdyje“ paskatins imtis kruopštesnio prevencinio darbo ir daugiau dėmesio skirti viešajai tvarkai bei budulių auklėjimui. Visų pirma, juos turi prižiūrėti tėvai ir mokykla. Jie to nedarė – netgi tada, kai krizės nebuvo. Vadinasi, mes ėjome blogu keliu...
Ir nekalbėkite apie krizę, Kubilių ir riaušes – tai kas darėsi Vilniuje, buvo paprasčiausias grubus chuliganizmas ir visi politikai, kurie bandys jas išnaudoti politiniams tikslams, nusipelnys ašarinių dujų.