Papildymo ir praplėtimo galimybės beribės, bet skirtumų esmė glūdi šiek tiek kitur. Tradicinio vadovėlio medžiaga yra sudėta puslapis po puslapio, tema po temos, autorius ar jų kolektyvas siekia nuosekliai, rišliai perteikti medžiagą. Dažniausiai taip ir verčiame puslapius skaitydami vadovėlį. Elektroninis vadovėlis ar kita elektroninė mokymo priemonė panaudojama kitaip – čia labai svarbus pasirinkimo principas. Mokytojas ar mokinys iš siūlomos medžiagos pasirenka tai, kas jam atrodo reikalinga. Taigi jis tampa mokymo priemonės bendraautoriumi, pats susidėlioja aptariamų dalykų grandinę.
Ši laisvė ar bendraautorystė iš esmės atitinka ugdymo proceso demokratizavimo principus: autoritarinis vadovėlis, kuriame aiški autoriaus diegiama pasaulio matymo, dėstomo dalyko koncepcija, kuris yra rišlus, aiškiai struktūruotas, keičiamas laisvesne galimybe pasirinkti vieną ar kitą susipažinimo su tema būdą, savus akcentus, vieną ar kitą užduočių lygį. Pastaruoju atveju nebe tiek svarbu, ar mokytojas, dažnai ir mokinys, remiasi kažkuria viena elektronine mokymo priemone, ar iš įvairių susirenka sau tinkamus aptariamos temos fragmentus. Panašiai vyksta, kai mokytojas naudojasi keliais ar keliolika tradicinių vadovėlių bei mokymo priemonių.
„Naujasis autoritarizmas“
Pastaruoju metu daugelyje tarptautinių forumų apie elektroninių ugdymo priemonių ateitį pabrėžiama, kad šiandien didžioji problema yra ne elektroninių ugdymo priemonių kūrimas, o jų vertinimas, reitingavimas, netgi savotiška „cenzūra“ atrenkant ir įvertinant interneto erdvėje siūlomų mokymo priemonių techninį, turinio, metodikos ir netgi konceptualų, vertybinį pateikimo lygį. Pastarasis gali būti ne toks jau nekaltas, pavyzdžiui, su įspūdingai pateikta kokios nors istorinės temos prezentacija gali būti įperšamas nepriimtinas mūsų mokyklai, mūsų visuomenei turinys, nepriimtini tų pačių istorinių faktų vertinimai.
Šių dienų tyrimai rodo (kalbu remdamasis šią vasarą vykusios tarptautinės konferencijos Southamptono universitete medžiaga), kad pirmiausia reikia svarstyti mokytojo vaidmenį ugdymo procese, ar išlieka mokytojo autoritetas. Talentingiausi mokytojai iš tiesų gali dirbti ir be vadovėlių, bet tuomet jais reikia labai pasitikėti įvertinant rizikas, kad jų ar jų grupės susidarytas ugdymo kelias bus rišlus, sistemingas, siekiantis programoje formuluotų tikslų. Viename iš solidžiausių konferencijos plenarinių pranešimų buvo kalbama apie „naujojo autoritarizmo“ poreikį, kad šiandieninis labai fragmentuotas pasaulio suvokimas, kuris perteikiamas mūsų dienų mokykloje, netaptų visai chaotišku, kai mokytojai iš skirtingų šaltinių susirenka dėstomos medžiagos dalis, o mokiniai taip pat gali pasirinkti arba tik iš dalies pasirinkti tai, kas jiems siūloma. Kiekvieno dalyko ugdymas privalo turėti vertybinę koncepciją, kuri sudaro pagrindą rišliam, sistemingam dalyko suvokimui.
Aišku, „naujasis autoritarizmas“ arba naujos kartos vadovėlių kūrimas turi įvertinti ugdymo proceso demokratėjimo patirtį. Vadovėlio autorius ar autoriai mokytoją turi suvokti kaip galimą bendraautorių ir rasti vadovėlyje ar naujoje elektroninio ugdymo priemonėje jam skirtą vietą, leidžiančią tam mokytojui prisitaikyti prie klasės aplinkos, skatinti kūrybišką improvizavimą. Šiandieninis vadovėlis turėtų būti suvokiamas kaip savotiškas tramplinas ambicingiems mokytojams ir kartu garantuoti sistemingumą bei vertybinius orientyrus.
Apie Lietuvos mokytojų pomėgį dirbti su vadovėliais
Jeigu kas nors atliktų mūsų mokyklose naudojamų vadovėlių auditą, nustebtų, kad ugdymo programos daug kur yra pasikeitusios, bet mokomasi iš senų, dažnai labai senų vadovėlių. Ugdymo programų keitimo ritmai nėra suderinami su mokyklų galimybėmis įsigyti naujų vadovėlių. O tai tiesiogiai susiję su jų pasiūla – juk iš esmės telikusios kelios leidyklos, kurios išdrįsta finansiškai rizikuoti ir rengti naujus vadovėlius bei kitas ugdymo priemones. Apie elektroninių mokymo priemonių patekimą į mūsų švietimo rinką dar sunkiau kalbėti, juk čia net nenumatyta, iš kokios eilutės mokykla ar mokytojas galėtų jų įsigyti.
Tad ar vis dar reikia tradicinių vadovėlių, ar juos pakeis elektroninės mokymo priemonės? Mano manymu, atsakymas per vidurį. Jeigu popierinio vadovėlio autoriai žino, kad bus kuriamas ir to vadovėlio elektroninis papildas, jie jau kitaip rašo savo vadovėlį. Interaktyvios elektroninio papildo galimybės leidžia kur kas įdomiau perteikti mokomąją medžiagą, be to, pavyzdinės vadovėlio užduotys elektroniniame papilde gali virsti kiekvienam vaikui pagal jo lygį pritaikytomis individualiomis tos pačios užduoties variacijomis. Bet pats popierinis vadovėlis garantuos dėstymo rišlumą ir sistemiškumą. Kita vertus, elektroninių mokymo priemonių kūrėjai turi nuolatos galvoti, kaip kompensuoti elektroninio turinio fragmentiškumą, kaip iš skirtingų šaltinių susirinktas dalis jungti į rišlią, aiškų vaizdą turinčią dėlionę.