R.Vilpišauskas. Lietuvos pasyvumas ES arenose gali atsisukti prieš valstybingumo stiprinimą

 (26)
Maždaug prieš savaitę dešimties Europos Sąjungos valstybių užsienio reikalų ministrai tarėsi dėl priemonių, būtinų įgyvendinti politinę sąjungą. Diskusijos kontekstas aiškus – tebesitęsianti krizė euro zonoje ir artėjanti šios savaitės diskusija ES vadovų Taryboje apie tolesnę integraciją Sąjungoje, kuria pinigų sąjunga būtų papildyta biudžetine sąjunga.
Ramūnas Vilpišauskas
Ramūnas Vilpišauskas
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Dažnai tai apibūdinama ir judėjimu link politinės sąjungos ES (arba euro zonoje), kurios esminiais elementai taptų didesnis finansų perskirstymas ES lygiu bei nauji įgaliojimai Sąjungos institucijoms. Lietuvos atstovų nebuvo minėtame ministrų susitikime. Kaip jau įprasta, vykstančios diskusijos šalies politikų nelabai domina. Ministerijų ir kitų institucijų darbuotojai, dalyvaujantys ES darbo grupėse ir kituose dariniuose situaciją išmano, čia procesai jau tapę rutina, tačiau politikų dėmesio su ES susiję klausimai dažniausiai nesulaukia. O jei ir sulaukia, tai šalies pozicija viešai svarstoma retai ir apsiriboja keliais ES reikalais besidominčiais žmonėmis.

Žinoma, ES politikos reikalai, o tuo labiau tokie klausimai kaip euroobligacijos, bankinė sąjunga ir panašūs dalykai, reitingų medžiotojų nuomone, gyventojams nerūpi. Artėjant rinkimams politikų dėmesys šalies vidaus klausimams, jaudinantiems rinkėjus, dar sustiprėja. Tai suprantama ir neišvengiama. Bet tokio viešos diskusijos trūkumo Europos politikos klausimais Lietuvoje seniai nebuvo. Nors akivaizdu, kad ES keičiasi. Tai rodo ir šią savaitę viešai pasirodę ES institucijų bei kai kurių ekonomistų siūlymai dėl tolesnių pinigų sąjungą papildančių integracijos žingsnių.

Viešųjų finansų ir energetikos rinkos integracija kol kas yra bene vienintelės politikos sritys, kuriose prasminga kalbėti apie Baltijos ir Šiaurės šalių panašumą. Tačiau svarbiais ES svarstomais klausimais Lietuvos pozicija dažnai skiriasi nuo Šiaurės šalių.
Ramūnas Vilpišauskas

Žinoma, pokyčiai ES nebūna staigūs ir dabar vykstantys procesai tai tik patvirtina. Šią savaitę įvyksiantis „istoriniu“ vadinamas ES vadovų susitikimas toks jau turbūt dvidešimtas per pastaruosius keletą metų. Integracijos šalininkams tokia lėta ES reakcija į situaciją Graikijoje ir kitose euro zonos šalyse kelia susierzinimą, tačiau sprendimų priėmimo tempas susijęs ir su demokratinių procedūrų laikymusi. Tai, ką kai kas laikytų efektyvia ES reakcija į krizę veikiausiai nebūtų nei legitimu, nei priimtina didelei daliai ES šalių gyventojų.

Kaip tik šiuo atžvilgiu pastaraisiais metais išryškėjo pagrindinė dilema, su kuria susiduria ES. Nuo tada kai pokario metais buvo sukurtos Europos Bendrijos ir tarp šešių, o vėliau vis daugiau valstybių prasidėjo integracijos procesas, jis rėmėsi tuo, ką vienas pirmų Europos integracijos analitikų E. Haas pavadino „tyliu visuomenės pritarimu“. Dėl naujų integracijos žingsnių dažniausiai tardavosi politikai ir technokratai, tuo labiau, jog absoliuti dauguma integracijos priemonių buvo netarifinių apribojimų prekybai šalinimo priemonės, svarbios tik už šalies ribų prekiaujančioms įmonėms. Visuomenė pernelyg nesidomėjo šiais technokratiniais reikalais, o bendras pritarimas Europos integracijai ir viršvalstybiniams sprendimams kilo iš siekio sukurti sąlygas taikiam dalyvaujančių šalių bendradarbiavimui.

Kai kas integraciją apibūdindavo kaip procesą, kuris ekonominiais ryšiais taip susietų Bendrijos šalis tarpusavyje, kad joms ateityje kariauti tiesiog neapsimokėtų. Tiesa, akademiniais tyrimais ryšys tarp integracijos ir taikaus valstybių sugyvenimo nėra įrodytas – šiuo atžvilgiu ne mažiau paplitusi tezė apie tai, jog demokratinės šalys tarpusavyje nekariauja. Be to, integraciją nuolat rėmė įmonės, kurioms ji suteikė naujas verslo galimybes. Tad tol, kol integracija apsiribojo kliūčių bendrajai rinkai tarp EB šalių šalinimu, nors ir su nuopoliais bei pakilimais, ji vyko nebylaus rinkėjų pritarimo fone.

Situacija pradėjo keistis tada, kai, pirmiausia, po ES plėtros 2004 m. bendrosios rinkos konkurencinis spaudimas tapo gan stiprus ir paslaugų direktyvos svarstymas susilaukė demonstracijų tokiose šalyse kaip Prancūzija ir Belgija. Netrukus buvo atsitraukta nuo viešai ES vadovų deklaruoto tikslo pašalinti kliūtis paslaugų teikimui tarp visų ES šalių ir šis procesas iki dabar nėra užbaigtas. Beje, tokio pobūdžio kliūčių šalinimas sudaro nemažą dalį priemonių, kurias pagal finansinės paramos susitarimą turi įgyvendinti Graikija ir kuo nepatenkinta dalis jos gyventojų.

Lietuvai ypač daug nerimo turėtų kelti jau kurį laiką mažėjantis JAV dėmesys Europai. Artimiausiu metu ši tendencija tik stiprės dėl didžiulio JAV įsiskolinimo ir augančios politinės priešpriešos šalyje artėjant prezidento rinkimams. Tokiu atveju Lietuvos pasyvumas ES arenose ir uždarumas, kurį kai kas mūsų šalyje tapatina su lietuviškumo saugojimu ir priešinimusi europeizacijai, gali kaip tik atsisukti prieš valstybingumo stiprinimą.
Ramūnas Vilpišauskas

Tačiau pagrindine augančio visuomenės nepasitenkinimo ES priežastimi tapo nekonkurencingų dešimtmetį nuo euro įvedimo žemomis palūkanomis besinaudojusių euro zonos šalių gelbėjimo klausimas. Nuo pat 2010 m., kai pirmą kartą viešai pripažintas Graikijos nesugebėjimas vykdyti savo finansinius įsipareigojimus, ES šalių gyventojai naujienų laidose nuolat girdi apie svarstomas gelbėjimo priemones ir tam reikalingus šimtus milijardų eurų.

Tad dabar tolesnė integracija ES reiškia jau ne tik (ir ne tiek) technokratines kliūčių prekybai šalinimo ir konkurencinės aplinkos įtvirtinimo priemones, bet labai politinius finansinių išteklių perskirstymo klausimus. Kas kam ir kiek sumokės arba gaus. Nesvarbu, jog paprastai tai reiškia ne tiesioginį perskirstymą, bet skolinimą, tačiau biudžeto deficito ribojimas bei konkurencingumo stiprinimo priemonės tiesiogiai paliečia daugelio atlyginimus. Vadinamose Šiaurės Europos šalyse vis daugėja nepatenkintų pernelyg dosnia parama pietiečiams rinkėjų ir politikų, o Pietų Europos šalyse protestuojama prieš ES ir kitų užsienio institucijų diktatą. Tokie protesto požymiai ryškiausi Graikijoje, bet neapsiriboja vien ja. Politine prasme ne tiek svarbu, kiek tokie įvaizdžiai pagrįsti, bet tai, jog tokios nuotaikos signalizuoja apie besikeičiančias visuomenės nuostatas dėl tolesnės integracijos ES.

Pastebėtina, jog nemažai analitikų, finansų rinkų atstovų ir ypač ES institucijų vadovų teigia, jog esama situacija susidarė ne dėl pernelyg toli ar giliai, bet dėl nepakankamai pažengusios ekonominės ir pinigų integracijos. Dėl neišbaigtos Ekonominės ir pinigų sąjungos, kaip dažnai mėgstama sakyti. Todėl dabar siūloma ją papildyti bankų ir biudžeto sąjunga. Tiesa, kartu pabrėžiama ir tai, jog šias priemones turi lydėti ir ES atskaitingumo piliečiams stiprinimo priemonės. Neabejotina, kad taip ES institucijos reaguoja į minėtas pasikeitusias nuotaikas ES šalyse.

Tačiau neatmestina tikimybė, jog tokie pakeitimai gali ir likti „tuščiomis struktūromis“ ir atskaitomybės imitacija, jei bus formuojama neegzistuojančioje politinėje bendruomenėje. Tuo labiau, jog ir funkcinis naujos sąjungos poreikis nėra įrodytas, nes centralizuoto perskirstymo ES didinimas nėra vienintelis būdas išsaugoti vieningą valiutą. Juk problemos kilo dėl konkurencingumo trūkumo, makroekonominių disbalansų bei kai kurių šalių politikų išlaidavimo – centralizuotas perskirstymas nebūtinai tai išspręstų.

Šioje situacijoje galimi įvairūs tolesnės integracijos scenarijai ir auganti diferenciacija ES, tai rodo ir įvairūs formatai, susidarę pastaruoju metu (ES 27, ES 25, euro-plius pakto 23, EPS 17). Skirtingai gali būti realizuojami ir siūlymai dėl tolesnės integracijos biudžeto politikos srityje, kuriant fiskalinę sąjungą. Tad esminis klausimas – kokia yra Lietuvos pozicija. Kol kas geriausiai žinome tai, jog Lietuva pasisako už fiskalinę drausmę ir jog taupymas bei ekonomikos augimas yra susiję. Turbūt kažką panašaus Lietuvos prezidentė pakartos ir šios savaitės ES vadovų susitikime. Dar turbūt parems ekonomikos augimo priemones, pasisakys apie vykstančias derybas dėl naujos finansinės perspektyvos ir kad Lietuvai turi būti skirta pakankamai lėšų. Visa tai, kas dalykine prasme teisinga, tačiau iš esmės orientuota į status quo, ypač ta prasme, jog svarbiausiu Europos politikos tikslu tapęs kuo didesnio ES biudžeto finansavimo Lietuvai išsaugojimas.

Tačiau jei Lietuva siekia lygiuotis į Šiaurės Europą ir Baltijos-Šiaurės šalių bendradarbiavimą laiko prioritetu, kiek tokia Lietuvos pozicija dera su Šiaurės šalių požiūriu į ES biudžeto ateitį? Gana menkai. Dar labiau nedera Lietuvos pozicija ES išorės prekybos klausimais. Visa tai lemia kitokia šalies ekonomikos struktūra, bet jei esama politika orientuota į ją, kiek bendri iš tiesų yra Lietuvos ir Šiaurės šalių interesai ES? Ir ar galimi struktūriniai pokyčiai bei šios Vyriausybės deklaruotas proveržis, jei orientuojamasi į status quo? Baltijos ir Šiaurės šalių (kartu su Lenkija ir Vokietija) bendradarbiavimas galėtų būti potencialiu aktyvesnio ES ateities scenarijų paieškos formatu, tačiau tam reikia daugiau suderinamumo tarp delaracijų ir kasdienės vykdomos politikos.

Viešųjų finansų ir energetikos rinkos integracija kol kas yra bene vienintelės politikos sritys, kuriose prasminga kalbėti apie Baltijos ir Šiaurės šalių panašumą. Tiesa, bankininkystė ir kitos verslo sritys integruotos, tai padėjo Baltijos šalims krizės metu. Tačiau jau minėtais svarbiais ES svarstomais klausimais Lietuvos pozicija dažnai skiriasi nuo Šiaurės šalių. Beje, Šiaurės šalių politikams, net ir dešiniųjų pažiūrų, turbūt sunkiai suprantami ir Lietuvoje svarstomi siūlymai dėl šeimos politikos.

Galiausiai, tai, kas vyksta ES, negali būti atskirta nuo bendros geopolitinės padėties žemyne ir pasaulyje. Lietuvai ypač daug nerimo turėtų kelti jau kurį laiką mažėjantis JAV dėmesys Europai. Artimiausiu metu ši tendencija tik stiprės dėl didžiulio JAV įsiskolinimo ir augančios politinės priešpriešos šalyje artėjant prezidento rinkimams. Tai keis situaciją pasaulio politikoje. Tokiu atveju Lietuvos pasyvumas ES arenose ir uždarumas, kurį kai kas mūsų šalyje tapatina su lietuviškumo saugojimu ir priešinimusi europeizacijai, gali kaip tik atsisukti prieš valstybingumo stiprinimą. Sunku tikėtis, kad šie dalykai bus pradėti rimčiau svarstyti artimiausiu metu. Nebent tokios diskusijos kils, kai ateis laikas apsispręsti dėl euro įvedimo Lietuvoje.

www.DELFI.lt
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Lietuvos pjūvis

E. Samoškaitė. Cenzorius (100)

Lietuvoje prezidentas negali nurodyti, ką turėtų rašyti žurnalistai. Seimas ir Vyriausybė tokios galios irgi neturi. Tačiau Lietuvoje radosi institucija, kuri ėmėsi cenzoriaus vaidmens. Tai nepailstančio Zenono Vaigausko vadovaujama Vyriausioji rinkimų komisija (VRK).

K. Jovaišas. V. Putinas – Rusijos marionetė, kuri vadovaujasi žiurkės filosofija (462)

Rusai liguistai trokšta, kad kiti juos mylėtų ir jais žavėtųsi. Kadangi šis troškimas lieka be atsako, tai rusai bent jau nori, kad kiti jų bijotų. Šia prasme Kremliaus liokajai yra teisūs, kai siekdami įsiteikti XXI-ojo amžiaus carui, nesidrovi šleikščiai saldaus komplimento, esą Vladimiras Putinas - tai Rusija.

R. Valatka. Geležinio vilko kauksmas dėl nestabdomos emigracijos. O ko tikėjotės? (635)

Nuo balta plėve užkloto Gedimino kalno eina antro geležinio vilko kauksmas. Emigruoja. Bėga. Per pirmąjį pusmetį dar 23 tūkst. – 6,5 proc. daugiau nei 2015-ųjų sausį-birželį. Grįžo 3 proc. mažiau. Aūūūūūū... Kaukia vilkas geležinis. Jį išgirdęs net premjeras krūptelėjo.

V. Rubavičius. Kas po Nicos? Nauji sukrėtimai (101)

Teroristiniai išpuoliai sprogdinant ir šaudant jau tapo ganėtinai įprastu dalyku. Nebestebina ir dar visai neseniai nesuvokiamais ir pasibaisėtinais atrodę mirtininkų „fejerverkai“.

Sekmadienio Evangelija. Teisiojo paieška (201)

Anuomet Viešpats tarė: „Šauksmo prieš Sodomą ir Gomorą taip padaugėjo, ir jų nuodėmė tokia sunki, kad turėjau nužengti ir pamatyti, ar jie iš tikro elgiasi, kaip skelbia mane pasiekęs šauksmas. Taip ar ne – sužinosiu.“