Pažvelgus į Baltijos šalių dujų magistralių žemėlapį, galima pamatyti, kad antžeminė dujų vamzdynų dalis geriausiai išvystyta Latvijoje, kurioje yra ne tik Inčukalnio saugykla, bet ir didžiausią pralaidumo galią turintys vamzdynai. Visi be išimties dujų sektoriaus inžinieriai Lietuvoje, paklausti, kuriame Baltijos šalių uoste būtų protingiausia statyti regioninį SGD terminalą, vienu balsu nurodė Rygą.
Estijai nuo Mugos uosto siekiant perpumpuoti dujas iš projektuojamo terminalo į Inčukalnį, tektų platinti dabar veikiančius vamzdynus.
Statant regioninį SGD terminalą Klaipėdoje, Lietuvai teks tiesti naują dujotakių magistralę tarp Klaipėdos ir Jurbarko. Taip pat platinti šiaurinę – nuo uosto iki Šiaulių. Klaipėdos pranašumas šiose konkurencinėje aplinkoje galėtų būti tik tai, kad tai šiauriausias rytinės Baltijos jūros pakrantės neužšąlantis uostas.
Logiškas klausimas: kodėl Lietuvos politikai priėmė sprendimą statyti SGD terminalą „nacionalinėms reikmėms“ Klaipėdoje, negirdėdami kolegų iš Latvijos argumentų, taip pat nelaukdami Europos Komisijos užsakytos studijos, kurioje žadama nurodyti labiausiai pagrįstą vietą regioniniam SGD terminalui, pabaigos?
Nėra regiono teisės – nėra regiono terminalo
Pernai Lietuva nutarė įgyvendinti, kaip teigiama, griežčiausią ES III paketo versiją ir iš dujų sektoriaus monopolininkės AB „Lietuvos dujos“ („E. On. Ruhrgas“ – 38,9 proc. akcijų, „Gazprom“ – 37,1 proc., Lietuvos vyriausybė – 17,7 proc., smulkieji akcininkai – 6,3 proc.) magistralinius dujotiekius ir dujų perdavimo verslą. Lietuvos ministras pirmininkas Andrius Kubilius man yra sakęs: „SGD terminalo projektas turės prasmės tik tada, jeigu magistralinių dujotakių veikla visiškai nepriklausys nuo dujų tiekėjų“. Ši Lietuvos vyriausybės nuostata yra principinė.
Latvija pavėlavo
2010-ųjų rugpjūčio pradžioje kalbėdamas su Latvijos ministru pirmininku Valdžiu Dombrovskiu klausiau: Lietuvos ir Estijos vyriausybės, remdamosi III ES energetikos aktų paketu, paskelbė ketinančios iš nacionalinių dujų bendrovių, kuriose akcijų turi Rusijos „Gazprom“, aktyvų atskirti magistralinių dujotakių tinklus, o kaip ruošiasi elgtis Latvijos vyriausybė?
Ponas Dombrovskis aptakiai atsakė: „Mūsų ūkio ministerija rengia pasiūlymus dėl šios sudėtingos problemos. Mes vykdysime ES reikalavimus, tačiau taip pat suprantame, jog laukia sunkios derybos su „Latvijas Gaze“, kuri yra privatizuota įmonė, savininkais“. Patikslinau klausimą: kurį iš trijų III Energetikos paketo įgyvendinimo variantą-modelį galėtų pasirinkti Latvija? „Kaip ir sakiau, mūsų ekonomikos ministerija rengia pasiūlymus, o Vyriausybė nutars, kuris šaliai bus pripažintas pats geriausias“.
Tik šiemet Latvijos vyriausybė oficialiai paskelbė, kad iki 2017 m. paaiškės, kaip atrodys visas Latvijos dujų sektorius ir kaip bus valdomas gamtinių dujų transportavimo verslas. Iki 2011-ųjų m. Latvijos vyriausybės atstovai neskelbė nedviprasmiškų ketinimų Rygos uoste statyti SGD regioninį terminalą. Lietuvoje buvo girdimos tik „Itera Latvija“ vadovo Jurio Savickio deklaracijos, esą Latvijos privatūs verslininkai norėtų ir sugebėtų įgyvendinti tokį projektą. Lietuvoje šie pareiškimai buvo sutikti įtariai, esą dėl J. Savickio sąsajų su Rusijos dujų sektoriumi.
Sprendimas - 2011 m. pradžioje
Kitaip nei Latvijos ir Estijos, Lietuvos politikų sprendimas rinktis „kietą“ diskusijos formą bendraujant su „Gazprom“ subrendo daug anksčiau. Iki 2008 m. dabartinis ministras pirmininkas A. Kubilius, tada dar opozicinės frakcijos lyderis, vadovavo vienam svarbiausių Seime – Europos reikalų komitetui. Svarstant ES III Energetikos paketo implementacijos taktiką, Lietuva komitetas atsisakė prašyti EK teisės į išimtį, kaip pasielgė Latvijos ir Estijos politikai. Seimas kokiai Europos reikalų komiteto nuostatai pritarė. Tada tapo aišku, kad pertvarkydamos savo dujų sektorių, Baltijos šalys eis skirtingais ir vingiuotais keliais. Ir kelio žemėlapis nebus nei suderintas, nei patvirtintas Vilniuje, Rygoje ir Taline.
Bendraujant su Lietuvos politikais, kurie priima sprendimus dėl šalies energetikos sektoriaus ateities, man kilo įspūdis, kad iki 2010-ųjų pabaigos regioninio SGD terminalo Latvijoje variantas jiems yra visiškai svarstytinas. Požiūrio lūžį, galima sakyti, išprovokavo taip pat ir Rusija, kada „Gazprom“ viceprezidentas Valerijus Golubevas 2011 m. pradžioje Rusijos žiniasklaidai pareiškė, kad koncernas Latvijai ir Estijai dujas parduos 15 proc. pigiau nei Lietuvai. Jis esą sakė, kad tokio sprendimo motyvas „neadekvatus Vilniaus elgesys restruktūrizuojant dujų sektorių ir siekiant atimti iš AB „Lietuvos dujos“ dujų transportavimo aktyvus“ („Moskovskije Novosti“ – artimas Rusijos dujų sektoriui laikraštis).
Lietuvos vyriausybės pareigūnai neoficialiai tvirtino supratę tokius pareiškimus kaip paskelbtą karą. Todėl nelaukdama Latvijos bei Estijos apsisprendimo dėl dujų sektoriaus restruktūrizavimo priėmė tris svarbiausius sprendimus: apskųsti „Gazprom“ Europos Komisijos konkurencijos direktoratui dėl diskriminacinių dujų pardavimo kainų taikymo, Klaipėdos uoste pastatyti SGD terminalą „šalies poreikiams“ ir kreiptis su ieškiniu į Stokholmo arbitražą. Paskutinis punktas, beje, neįgyvendintas iki šiol.
Apetitas ateina bevalgant
Tačiau nuo tų laikų šis bei tas pasikeitė. Nors Lietuvos pareigūnai tebetvirtina, kad Klaipėdos terminalas yra atsvara „Gazprom“ Lietuvos dujų sektoriuje, tačiau akivaizdu, kad yra aiškus politinis sprendimas - pastatyti komerciškai sėkmingą objektą. Rokas Masiulis, SGD terminalą statančios AB „Klaipėdos nafta“ generalinis direktorius sako, kad apie ekonominius teminalo rodiklius bus galima kalbėti tik tada, jeigu per šį objektą bus perkraunamas 1 mlrd. dujų kiekio ekvivalentas.
„Nors to atvirai nedeklaruojame, daugeliui specialistų ir taip yra aišku, kad mūsų pasirinkta 3,5 mlrd. kub. m terminalo krovos galia pasirinkta įvertinant ir kitų – Latvijos bei Estijos rinkų potencialą, - sakė vienas Lietuvos pareigūnas, nenorėdamas įvardinti savo pavardės. – Tai supranta net ir Briuselis – Klaipėdos terminalas yra negrįžtamas procesas ir jo buvimą neišvengiamai reikia įvertinti tiriant regioninio SGD terminalo rytinėje Baltijos jūros pakrantėje vietos ir galios galimybes“.
Problema ta, kad terminalas neišsprendžia visų kylančių dujų tiekimo problemų. Skirtingu metų laiku į Lietuvą tiekiamų dujų kiekis skiriasi keturi-penkis kartus. AB „Lietuvos dujos“ vadybininkai man sakė, kad per terminalą tiekiamoms dujoms neišvengiamai teks ieškoti saugyklos šiltuoju metų laiku. Greičiausiai – Inčukalnio. Nors Lietuvoje pamažu judama įgyvendinant Syderių požeminės saugyklos projektą, tačiau šis procesas užtruks ne trumpiau nei iki 2020 m.
Neturint saugyklos ir Lietuvoje esant dideliems paklausos svyravimams, kiekvienas tiekėjas (ne tik „Gazprom“) į dujų kainą įkalkuliuos apie 10 proc. saugyklos mokestį.
„Mokėdama už dujas „Gazprom“ brangiau nei kaimyninės šalys, radikaliai pertvarkydama savo dujų sektorių, investuodama savo lėšas į Klaipėdos terminalą, Lietuva turi teisę ne tik į tam tikrą šios srities lyderystę, bet ir invaziją į kaimynines rinkas ateityje“, - su anonimiškumo sąlyga man sakė vienas Lietuvos pareigūnas.