Galima pripažinti, kad Lietuvos valdžia dėl ūkio atvirumo ir susaistyto lito nepajėgi skatinti ekonomikos, taip kaip tai darė kitos šalys. Tačiau atžagari socialinė politika nėra būtina ir tikrai nebus sėkminga. Lietuvos socialinė apsauga tiesiog per menka, kad taupymas jos sąskaitą ką nors reikštų norint įveikti valstybės finansų krizę.
Gal darbo nėra dėl bedarbių persivalgymo?
Lietuvos valdžios elitas baigia susitarti dėl nedarbo išmokų lubų nuleidimo. Tai yra, maksimalią išmoką sumažinti nuo 1040 Lt iki 650 Lt. Džiaugiamasi, kad ne tik bus sutaupyta 150 mln. litų, bet kartu tie nenaudėliai ir tinginiai - bedarbiai bus priversti pajudinti savo pasturgalius, kas oficialiai vadinama – nevengti darbo.
Kokie „darbo vengimo“ mastai skelbia Darbo birža. Jos duomenimis, tipiniame Lietuvos rajone yra po 2-5 laisvas darbo vietas ir po 2-5 tūkstančius bedarbių.
Iš tų tūkstančių du trečdaliai negauna jokios bedarbio išmokos. Taigi kodėl pastarieji nedirba nesiaiškina net sopulingieji liberalai. Kadangi išmokų negaunančiųjų sąskaita nebesutaupysi, nei jų darbas, nei pragyvenimo šaltinis politikams neberūpi.
Rūpi tie, kas dirbo kvalifikuotą darbą, uždirbo gana daug, mokėjo dideles įmokas „Sodrai“, o dabar kelis mėnesius gauna iki pusės buvusios algos dydžio išmoką. Štai aukštieji politikai ir nusitaikė kokią šimtinę kitą iš tų turtuolių bedarbių nugvelbti. Būtent nugvelbti, o ne sumažinti pašalpą, nes tai ir nėra pašalpa, nors ir dažnai taip nepagrįstai pavadinama. Tai yra draudimo išmoka, kurią dabartinis bedarbis nusipirko daugelį metų mokėdamas socialinius mokesčius.
Kai ekonomika klestėjo ir valstybė gaudavo didžiules įplaukas, o nedarbas buvo visai sumenkęs, niekas socialinio draudimo įmokų dabartiniam bedarbiui nemažino. Taigi kėsintis į draudimo išmoką tuo metu, kai žmogų ištiko nelaimė – jis neteko darbo - pirmiausia yra nemoralu. Antra, tai demonstruoja elementarių žinių apie socialinės apsaugos sistemas stoką, nes šalpa painiojama su draudimu. Trečia, tai tiesiog neprotinga, nes tikėtina lėšų ekonomija bedarbio išmokos sąskaita tėra tik miražas vyriausiojo šalies buhalterio lentelėse. Sumažinta bedarbio išmoka jo šeimą nustums į socialinės pašalpos gavėjų gretas, jo vaikus teks nemokamai valgydinti mokykloje, už jo komunalines paslaugas arba mokės valstybė, arba jis taps skolininku paslaugų teikėjams.
Vyriausybinės lapės pietūs perdalijant vaikų sūrį
Gaila, tačiau manipuliacijos nedarbo draudimu yra ne išimtis, bet lietuviškos antikrizinės socialinės politikos strateginė kryptis. Metų pradžioje dalis šeimų neteko vadinamųjų vaiko pinigų. Buvo teikiamas labai paprastas argumentas: 52 litai turtingoms šeimoms, kurių pajamos didesnės už 1050 litų, nėra svarbūs, geriau jų sąskaita sutaupytas lėšas skirti mažiau uždirbančiųjų rėmimui.
Vieniems išmoka buvo panaikinta, o kitiems nė litu nepadidinta. Ir valstybės biudžeto deficitas tos ekonomijos nepajuto. Todėl dabar planuojama vaiko pinigų mokėjimo kriterijų pjauti pusiau – į juos galės pretenduoti tik tos šeimos, kurių pajamos vienam asmeniui mažesnės už 525 litus.
Dar daugiau, vaiko pinigų susiejimas su šeimos pajamomis rodo socialinės apsaugos dėsningumų neišmanymą ir vadovavimąsi tik buitine logika. Lietuvoje ir iki šiol buvo pašalpa, kurios dydis pakelia skurstančių pajamas iki 315 litų. Tokia maksimali išmoka ir lieka suaugusiems. Skurstantiems vaikams dar pridedami 52 litai. Emociniu požiūriu tai, žinoma, labai jautru, o analizuojant protu – kvaila. Juk suaugusio asmens pamatinių poreikių tenkinimas yra brangesnis nei vaiko. Neveltui kitose šalyse parama skurstančiam suaugusiam yra didesnė nei vaikui.
Socialinė integracija v dobrovolno-prinuditielnom poriadkie
Dar keistesnių dalykų girdime atidirbimo už pašalpas tema. Ši idėja patraukli ne tik politikams, bet ir savivaldybininkams, ir nevyriausybininkams ir, deja, net kai kuriems socialiniams darbuotojams. Ir vėl buitinė logika atrodo labai įtikinama. Jeigu visuomenė skurstančiajam ar bedarbiui duoda pinigų, kodėl negali tikėtis darbo už juos? Žinoma gali, tik tuos pinigus ir reikia vadinti atlyginimu už darbą, o ne pašalpa.
Darbas be atlyginimo, jeigu jis ne savanorystė, tėra vergovė. Laimei, lietuviai nuo jos įgyvendinimo valstybės lygmeniu saugomi tarptautinės teisės. Tačiau savivaldybių funkcionieriai dar nepamiršo gerų laikų – jie noriai vykdo socialinę integraciją v dobrovolno-prinuditielnom poriadkie. O Europoje varguolių baudimas darbu panaikintas jau praėjusio šimtmečio pradžioje. Jeigu valstybė ar savivaldybė turi lėšų ir nenudirbtų darbų, ji tiesiog turi žmones samdyti darbui, bet ne žeminti jų viešai rodomais priverstiniais darbais už pavalgymą.
Aukštuomenės matematika: skurstančių daug, nelygybė didelė, o turtingų ... nėra
Gali atrodyti, kad cinizmo ir neracionalumo ribas peržengiantis socialinės apsaugos darkymas yra nulemtas beviltiškos finansinės padėties valstybėje. Tačiau minėtos pagalbos pažemintiesiems ir nuskriaustiesiems karpymas tėra tik 2-3 proc. nuo dešimties milijardų, kuriuos valstybė vis tiek skolinasi. Tai greičiau tėra desperatiškos pastangos, imituojančios veiklumą ir bandančios išsaugoti susiklosčiusią nelygybę bei aukštuomenės perteklių.
1 pav. Gyventojų pajamų mokesčio tarifai skirtingo dydžio algoms Lietuvoje
Lietuva išsiskiria Europoje didele pajamų nelygybe. Šiuo požiūriu kartu su Latvija ir Portugalija yra kasmetinė Europos prizininkė. Tačiau premjeras ir finansų ministrė tesugeba matyti tik algas, be ne visas pajamas. Jie suskaičiuoja, kad dideles algas gaunančiųjų Lietuvoje nedaug ir apie progresinius mokesčius oponentus siunčia pasikalbėti su psichologais. Tiesa, dar ir patys nuramina, teigdami, kad pajamos jau apmokestinamos progresyviai, taikant neapmokestinamąjį minimumą. Taip, atsižvelgiant į jį, tūkstantinė alga Lietuvoje apmokestinama 8,6 proc., o trijų tūkstančių – 15 proc. Tačiau trylikos ar trisdešimties tūkstančių – taip pat tik 15 proc. Taigi, tikrai vidutiniokai solidarizuojasi su vargšais, o elitas? Jis nebūtų lietuviškas, jeigu neišdurtų tautos...
2 pav. Gyventojų pajamų mokesčio tarifai skirtingo dydžio asmeninėms pajamoms JK
„Sodra“ reikalinga tik neišauklėtų vaikų tėvams
Jeigu solidarumo tarp darbininkų nepakanka, į jį įtrauks ir pensininkus. Nacionaliniame susitarime numatytas progresyvus pensijų mažinimas. T.y. didesnės pensijos bus sumažintos daugiau. Kuo gi ne savotiškas progresinis pensijų apmokestinimas krizės mokesčiu? Turėsite, jeigu taip jau žiūrite į tą Europą.
Gal tikrai nelygybė tarp pensininkų didesnė, negu likusioje visuomenėje ir tegul pensininkai pasidalija tarpusavyje? Anaiptol. Penktadalio turtingiausių ir neturtingiausių pensininkų pajamų skirtumas – 3,7 karto, o darbingos kartos – net 6,1 karto.
O štai socialinio draudimo pensijų vienodinimas yra ne „Sodros“ gelbėjimas, bet jos griovimas. „Sodros“ prigimtinė paskirtis – užtikrinti susiklosčiusią visuomenėje pajamų diferenciaciją net nuo metu, kai žmonės patys nebeužsidirba. Todėl pensijos ir kitos išmokos siejamos su buvusia alga. Jeigu, ta išmokų diferenciacija nebeišsaugoma, kam apskritai reikalinga „Sodra“. Skurstančiuosius remia valstybės ir savivaldybių biudžetai.
Ir kokia prasmė darbuotojui bei darbdaviui mokėti „Sodrai“ su algomis susietas įmokas, jeigu sulaukus senatvės ar netekus darbo gausi tiek pat, kiek ir tas, kuris „Sodrai“ mokėjo keliskart mažiau? Nėra, ko stebėtis, kad tuomet prezidentė „Sodrą“ paskelbiama supuvusia, nors tokios institucijos sėkmingai veikia visose civilizuotuose šalyse. O Europos tautos būtent dėl tokių institucijų pasiekė, kad senatvė ar liga nebėra skurdo sinonimas. Ne, Lietuvai to nereikia. Vienas ministras primygtinai siūlo „Sodrą“ išmontuoti ir daugiau pasikliauti vaikų auklėjimu. Siūlo, ne virėja, ne darželio auklėtoja – ministras. Ir nieko, nei kas stebisi, nei piktinasi. Ką gi, sparčiai žengiam į Europą – į Charleso Dickenso Europą.
Pensijų gelbėjimas pačių pensininkų rankomis niekuo nepagrįstas. Lietuvoje 65 m. sulaukę žmonės sudaro 23 proc., ES - vidutiniškai 26 proc. darbingo amžiaus gyventojų. Tačiau senatvės pensijoms išmokame du kartus mažesnę BVP dalį nei vidutiniškai ES.
Socialinės išlaidos Lietuvoje ir ES vidutiniškai pagal funkcijas (BVP proc.)
ES-27 LT Senatvė ir našlystė 11,9 5,7 Liga 7,5 4,1 Šeimos ir vaikai 2,1 1,1 Neįgalumas 1,9 1,4 Nedarbas 1,4 0,2 Socialinė atskirtis ir nedarbas 0,9 0,2
Todėl pas mus senatvė ir asocijuojasi su skurdu, o „Sodra“ – prasta mašina, nes nevažiuoja be degalų. Net augant ekonomikai ir sparčiai didinant pensijas pastaraisiais metais, pensininkų santykinė padėtis visuomenėje blogėjo ir jų santykinio skurdo rodikliai pasiekė dar nebūtą 30 proc. lygį.
Politikai į solidarumą turėtų pakviesti savo draugus ir šeimininkus
Nusitaikyta iš pensininkų atimti kelis šimtus milijonų litų – vidutiniškai po kelias dešimtis kas mėnesį iš kiekvieno. Ar tikrai nebėra pajėgiančių tą dalį biudžeto užpildyti mažiau pasiaukojant, ne taip smarkiai apribojant savo poreikius? Kaip minėta, Lietuvoje pakankamai didelė pajamų nelygybė ir jos sušvelninimas būtų naudingas ne tik pensijų išsaugojimui, bet ir socialinės sanglaudos požiūriu – visuomenė būtų labiau sutelkta, skirtingi jos sluoksniai lengviau susikalbėtų ir geriau suprastų vieni kitus.
Tiktai kalbant apie perskirstymą ir mokesčius negalima politinio ir finansinio elito pavyzdžiu apsiriboti baksnojimu į darbo užmokestį. Darbo užmokestis sudaro tik apie pusę visuomenės pajamų. O štai visos pajamos pasiskirsčiusios labai netolygiai. Viršutinis gyventojų sluoksnis, kuriam nebūtų sunki našta apsaugoti pensininkus bei bedarbius, ne toks ir plonas. Penktojo - turtingiausio penktadalio gyventojų pajamos vidutiniškai lygios dviems tūkst. litų. Vargingiausio – tik 375 litai. Tenka dar primygtinai pakartoti, kad tai yra ne alga, o vidutinės pajamos vienam namų ūkio nariui nuo kūdikio iki senolio. Įdomu, kad sėkmingųjų penktadalis labai smarkiai nutolęs ne tik nuo varguolių ir vidutiniokų, bet ir nuo savo kaimynų – jis pajamomis lenkia ketvirtąjį penktadalį net 80 proc.
Vidutinės disponuojamos piniginės pajamos kvintilėse (20 proc. gyventojų) 2008, litais ir proc.
Kvintilė 1 2 3 4 5 Pajamos (Lt) 375 653 834 1105 1988 Lyginant su žemesne kvintile (proc.) - 174 128 132 180
Penktadalis Lietuvos gyventojų yra šiek tiek daugiau nei senatvės pensininkų. Ar tikrai tam prakutusiam penktadaliui būtų nepakeliama našta sumokėti papildomai po keliasdešimt litų nuo dvejų tūkst., kad galima būtų neliesti pensijų? Vardan tos Lietuvos, kurioje nedarbas, vargas ir senatvė būtų bent šiek tiek lengviau pakeliami?
Štai dėl ko reikėtų Nacionalinių susitarimų. Bet tokių nebus. Bus sumažintas pelno mokestis. Krizės akivaizdoje juk reikia padėti žlungantiems verslams. Tik ir vėl klasta. Pelno mokesčio mažinimu daugiausia bus padėta labiausiai klestintiems, nepelningiems – jokios naudos iš mažinimo mokesčio, kurio nemoki. Laimei, dar yra užsienio investuotojai. Kad pelno mokesčio mažinimas neatrodytų atvira duoklė draugams ir šeimininkams, iki šiol gelbėjo užsienio investuotojų pritraukimo blefas. Kaip bus dabar, kai pastarieji į veidą išrėžia - liaukitės imti kyšius ir jokie mokesčiai nestabdys investicijų.