R.Bogdanas. Norvegijos teismas pripažino juodą spalvą gerovės visuomenėje

Norvegijos teismas praėjusį penktadienį, rugpjūčio 24d., paskelbė nuosprendį žudikui Andersui Behringui Breivikui. 2011 liepos 22d. per sprogimą Osle prie vyriausybės rūmų žuvo 8 žmonės, Utiojos saloje buvo nušauti 77, sužeistųjų iš viso buvo 242. A.Breivikas pripažino, jog viską suplanavo ir įgyvendino jis, o tyrimas tai patvirtino. Pagrindinis klausimas, kurį turėjo išspręsti teismas – ar A. Breivikas yra pakaltinamas.

Tai klausimas ne tik apie konkretų asmenį. Tai svarstymas, ar jo samprotavimai, privedę iki masinių žudynių, yra visuomenėje egzistuojančių nuotaikų dalis, ar tai yra absoliučiai su realybe nesietini kliedesiai. Kitaip tariant, ar mintys apie islamizacijos grėsmę pripažįstamos kaip turinčios pagrindą tikrovėje, ar atmetamos kaip psichinio sutrikimo produktas. 

Du teismo paskirti psichiatrai ėmėsi tirti A.Breiviko būseną. Jų parengta ataskaita 2011 gruodį konstatavo nusikaltėliui paranojinę šizofreniją. Pats tiriamasis vėliau teisme sakė, jog psichiatrai iš pradžių sugalvojo diagnozę, o po to prie jos pritempė įrodymus. Norvegijoje kilo pasipiktinimas, jog blaiviai savo nusikaltimo motyvus ir veiksmus dėstantis nusikaltėlis, iš anksto ir kruopščiai suplanavęs visas detales, liks nenubaustas.

Ši reakcija daug pasako apie norvegišką teisingumo supratimą: nubausti reiškia ne įkišti už bet kokių grotų, o įvertinti pagal įstatymą. Todėl galimo prievartinio gydymo, kad ir iki gyvos galvos, jie nelaikė teisingumo įvykdymu. Nukrypimai nuo įstatymo nepriimtini į jokią pusę – nei į gailestingumo, nei į griežtumo. Vienas A.Breiviko teismo tarėjas buvo nušalintas, kai paaiškėjo, jog jis išreiškė nuomonę, jog toks nusikaltėlis vertas mirties bausmės. Norvegijos įstatymai jos nenumato, todėl nevalia atsakingam asmeniui apie tai net samprotauti.

Visuomenės reakcija į psichiatrų išvadas stebėtinai sutapo su paties nusikaltėlio reakcija, tik motyvai buvo skirtingi. Jei visuomenė pasisakė už bausmę pagal įstatymus, tai A.Breivikas sunerimo, jog jo sumanytas žygis gelbėti tėvynę ir savo tautą bus paverstas bepročio kruvina orgija.

Teismas paskyrė kitus du psichiatrus atlikti dar vieną ekspertizę. Šįkart buvo atsižvelgta į Europos socialinį kontekstą, į ekstremistinių grupių ideologiją. Dar reiktų atsižvelgti, jog po žudynių jau buvo praėję daugiau nei pusmetis ir tiriamasis nebuvo tokioje emocinėje būklėje, kaip pirmos ekspertizės metu. Antra vertus, jis labiau svėrė savo žodžius, kad nesukurtų prielaidų įtarimams dėl psichinės sveikatos. 2012 balandį paskelbto antrojo raporto išvada buvo „Pakaltinamas“.

Žudynes A.Breivikas teisme aiškino „būtinąja gintimi“. Gynęs ne save, o savo šalį nuo pražūties. Nekontroliuojami imigrantų srautai grasina norvegų tautai, ir jis nusprendęs bausti kaltuosius ir visiems juos parodyti. Iš pradžių turėjęs galvoje du taikinius: Norvegijos socialdemokratų - Darbo partijos konferenciją (nes jie daug metų buvę valdžioje ir yra atsakingi už imigracinę politiką) ir metinį Norvegijos žurnalistų susirinkimą (nes šie nenušviečia kylančių grėsmių ir propaguoja multikultūrą).

Galiausiai apsistojęs ties vyriausybės rūmų sprogdinimu Osle ir Darbo partijos jaunimo stovyklos iššaudymu Utiojos saloje. Teismo proceso metu jis atsiprašė Osle žuvusių praeivių artimųjų – jie buvę atsitiktinės aukos. Prie vyriausybės rūmų jis kiek pavėlavo privažiuoti su sprogmenimis, nes pateko į kamščius, todėl sprogdino pačioje darbo dienos pabaigoje, kai daugelis valstybės tarnautojų jau buvo išėję. Dėl žuvusiųjų Utiojos saloje jaunųjų socialdemokratų jis nė kiek neapgailestavo – esą visi, suvažiavę į salą, buvo marksistinio multikultūrizmo skleidėjai. Jauniausiam žuvusiam buvo 14.

Teisme A. Breivikas sakė, jog taikėsi jaunesnių nei 18 metų nežudyti, tačiau „praktikoje juos atskirti buvo neįmanoma“. Jis pagailėjo dešimtmečio, tačiau čia pat nušovė jo tėvą. Jo siekis buvęs visus išvengusius kulkų priversti sušokti į vandenį ir paskęsti. „Tikslas buvo ne 69, o užmušti visus“, - sakė jis.

Pagrindinis A. Breiviko taikinys Utiojos saloje turėjo būti Gro Harlem Brundtland. Ilgametė Darbo partijos (kaip blogai, kai lietuviška partija be ideologijos pasiima jau egzistuojantį pavadinimą, ir reikia nuolat atkreipti dėmesį, kad Norvegijoje taip pasivadinę socialdemokratai) pirmininkė, dešimtmetį buvusi premjere, iki šiol yra įtakinga ir žinoma politinė figūra. Ji išvyko iš salos kelios valandos prieš pasirodant žudikui. A.Breivikas teisme papasakojo, jog ketinęs surakinti septyniasdešimtmetę moterį antrankiais ir nupjauti jai galvą šautuvo durtuvu, nufilmuodamas egzekuciją savo „Iphone“, kad paskelbtų įrašą internete. 

Įsivaizduodamas vykdąs antžmogišką misiją tautos labui, žudikas davė vardus savo įrankiams. Šautuvą pavadino Gugniru – tai vikingų vyriausiojo dievo Odino ieties vardas, o pistoletui davė Mjolniro vardą – taip vadinosi griausmavaldžio dievo Toro kūjis. Tuo pačiu save jis įsivaizdavo riteriu iš atgimstančio tamplierių ordino, kuris viduramžiais kovėsi prieš musulmonus.

Prokurorai siūlė pripažinti A.Breiviką psichiškai nesveiku. Pats kaltinamasis teigė, jog toks sprendimas jam būtų baisesnis nei mirtis. Gynyba sakė, jog beprotystę suprastų, jei A.Breivikas kalbėtų apie gresiantį antpuolį iš Marso, tačiau esą nesuprantama, kodėl mintys apie musulmonų invaziją į Europą vadinamos beprotyste. 

Teismas vienbalsiai nusprendė, kad nusikaltimą atliko pakaltinamas asmuo ir nuteisė jį maksimaliai 21 metų prevencinio sulaikymo bausmei su teise peržiūrėti ne anksčiau kaip po 10 metų ir su teise vėliau pratęsti įkalinimą kas penkeri metai, jei nusikaltėlis tebelaikomas pavojingu visuomenei.
A.Breiviko pripažinimas ligoniu būtų didžiausia galima bausmė jam, tačiau tai rodytų visuomenėje vykstančių procesų ignoravimą. Norvegai pagrįstai didžiuojasi sukūrę vieną saugiausių visuomenių, kuri remiasi įstatymų valdžia. Nesunku apsnūsti ir užliūliuoti save, pasiekus tokias raidos aukštumas. Oslo teismas įrodė, jog galutiniam sunkiam sprendimui drąsos užteko. Kodėl drąsiam? Todėl, kad reikėjo pripažinti, jog ne viskas taip gražiai blizga, kaip norėtųsi.

Savo verdikte Oslo teismas nurodė, jog daug žmonių prisilaiko Eurabijos teorijos apie arabizacijos ir islamizacijos pavojų Europai. Norvegijos valdžia iki šiol politkorektiškai nutylėdavo dėl imigracijos kylančias problemas. Tačiau Statistikos valdybos duomenimis 2040 m. Osle gyvens 56 proc. užsieniečių. Imigrantai jau sudaro apie 10 proc. šalies gyventojų, ir didelė jų dalis kuria paralelines visuomenes norvegų kaimynystėje.

Teismas pripažino, jog tik labai nedaug žmonių pritaria kovai prieš islamizaciją teroro būdu. Bet pažiūros radikalėja, jei niekas nesikeičia. Bausmė pagal įstatymus tapo ir problemos įvardinimu garsiausioje byloje. Tai turės įtakos valdžios veiksmams. Turbūt realaus padėties vertinimo būtinybę turėjo omenyje premjeras Jensas Stoltenbergas, sakydamas, jog norvegų atsakas į įvykdytą terorą turi būti: „Daugiau demokratijos, bet jokio naivumo“. 

Tik kyla abejonių, ar Darbo partijai bus patikėta toliau vadovauti šaliai po rinkimų 2013 rudenį. Paskutinių apklausų duomenys rodo, jog Norvegijos konservatorių partija pasiekė visų laikų populiarumo aukštumas ir turi 37,6 proc. gyventojų palaikymą. Matyt, Darbo partija rinkėjams atrodo užsibuvusi valdžioje nuo 2005 m. ir per daug viskuo patenkinta.

Tikėjimas, kad „mūsų policija geriausia“, dar nereiškia, kad ji tokia yra. Policijos veiksmai po A.Breiviko išpuolių buvo tik giriami, kol galiausiai vyriausybės sudaryta dešimties ekspertų komisija, kurioje dirbo ir keli užsieniečiai, parengė 481 puslapio ataskaitą su išvadomis: sprogimo buvo galima išvengti, efektyviai panaudojus esamas saugumo priemones, o A.Breiviką policija galėjo sulaikyti dar prieš šaudymą Utiojoje. Paskelbus ataskaitą, Norvegijos policijos vadas atsistatydino.

Įvykių eiga rodo, jog Norvegijoje pradedama suprasti, jog sotus snūduriavimas neapsaugos nuo kintančios aplinkos. Kuo didesni pokyčiai tikrovėje įvyks iki atsimerkiant, tuo skausmingesnis bus susidūrimas pabudus. Tamsiąsias puses galima įveikti tik pripažinus, kad juoda spalva irgi egzistuoja.