O jei kalbėsime apie žvejybos laivyną, tai čia Islandija pateks tarp didžiųjų. Lietuva irgi buvo paveldėjusi iš LTSR nemažai žvejybos laivų, Klaipėdoje veikė jūreivystės mokykla, uoste stovėjo žuvų konservų fabrikas. Lietuvos žvejai dirbdavo visame Atlante. Veikė žvejybos pramonė nuo A iki Z.
Tačiau kažkas nutarė, jog bus pelningiau viską išparduoti. Turėjome galimybę tapti jūrine valstybe, ir jos netekome. Kažkada konservatoriai prieš rinkimus žadėjo išsiaiškinti, kas sunaikino turėtą laivyną. Laimėjo rinkimus, ir pažadą pamiršo. Prie Adolfo Šleževičiaus buvo sunaikintas žvejybinis laivynas, o prie Rolando Pakso – danams parduoti prekinio laivyno laivai. Beliko neužšąlantis uostas ir laiveliai Baltijoje.
1949 m. lapkričio 29 d. Jungtinės Tautos priėmė rezoliuciją dėl dviejų valstybių: arabų ir žydų įkūrimo Palestinoje. Dabar JT šią dieną mini kaip solidarumo su Palestinos liaudimi dieną. Seniausias Europos parlamentas, kuriam jau 1000 metų, Islandijos Altingas šiemet šią dieną pažymėjo konkrečiu solidarumo veiksmu: leido vyriausybei pripažinti Palestinos valstybę. Nė vienas Altingo narys nebalsavo prieš. Islandija tapo pirmąja tokį žingsnį žengusia Europos valstybe. Ji panaudojo tą patį pripažinimo modelį, kurį taikė mums. Seimo nariai ir svečiai gali susipažinti su juo rėmeliuose ties įėjimu į Kovo 11-osios salę. Pasaulio spauda pranešimuose apie sprendimą dėl Palestinos nepamiršo šalia paminėti, jog Islandija prieš dvidešimt metų tiesė kelią Baltijos šalių pripažinimui. Šiuos įvykius sugretino ir „Jerusalem Post“.
Tada Lietuva buvo ledlaužis. Šiandien ji sunykusi iki protinguose išvedžiojimuose plūduriuojančios valtelės. Tada ledlaužio „Islandija“ kapitonas buvo nuoseklus laisvės gynėjas Užsienio reikalų ministras Jonas Baldvinas Hannibalssonas. Šiandien kapitonas pasikeitęs, tačiau aukštai iškelta vėliava tebeplevėsuoja. Rezoliuciją pasiūlė dabartinis užsienio reikalų ministras Ossuras Skarphedinssonas. Šiemet atidengiant atminimo lentą mūsų pripažinimo garbei Islandijos gatvėje Vilniuje Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis kalbėjo tokius pat gražius žodžius apie tautų teisę į apsisprendimą, laisvę, kaip ir renginyje dalyvavęs jo kolega iš Islandijos. Tačiau kada reikia veikti, Lietuva nubalsuoja prieš Palestinos narystę net kultūrinėje organizacijoje UNESCO ir po to dangstosi nusikopijuotais pasiaiškinimais.
Altingas leido vyriausybei pripažinti Palestiną kaip suverenią ir nepriklausomą valstybę su ribomis, kurios buvo iki 1967 m. Šešių dienų karo. Prieš imdamasi veiksmų, Islandijos URM konsultuosis su kitomis Šiaurės šalimis. Būtų labai gerai, jei ir Baltijos šalys įsijungtų į šį procesą nelaukdamos, kol jas pakvies. Juk baltoskandiškas solidarumas yra mūsų strateginis interesas.
Balsavimo dėl Palestinos narystės Jungtinėse Tautose nebus, nes lapkričio 11 d. paaiškėjo, jog Saugumo Taryboje daugumos palaikymo Palestina neturi. Priežastis – JAV pažadas vetuoti. Neigiamas balsavimas sukeltų ne tik antiamerikietišką, bet ir antivakarietišką bangą Arabų pavasario įaudrintose šalyse. Geriau jokio. Tačiau debatuose Saugumo Taryboje visos Europos valstybės sutarė, jog Palestina atitinka kriterijus JT narystei. Tam prieštaravo JAV ambasadorė Susan Rice, pagal kurią, kol Hamasas valdo Gazą, Palestinos Autonomija nekontroliuoja savo teritorijos. Į tai Pietų Afrikos atstovas Saugumo Taryboje atsakė, kad PA nekontroliuoja jokios savo teritorijos, kol Izraelis laiko okupavęs Gazą, Vakarų krantą ir Rytų Jeruzalę.
Vienintelis argumentas prieš Palestinos valstybingumo pripažinimą – žala taikos procesui. Tik kad tas procesas neegzistuoja. Jau keliasdešimt metų vyksta derybų vaidinimas, kurio metu Izraelis kuria gyvenvietes okupuotose teritorijose, ignoruodamas visas smerkiančias JT rezoliucijas. Pastaruoju metu Izraelis reikalauja derėtis be jokių išankstinių sąlygų, o Palestina kelia du reikalavimus: kad būtų įšaldytos statybos okupuotose teritorijose ir kad 1967 m. paliaubų linija taptų pagrindu dviejų valstybių sienai.
Laikydamasis kietakaktiškos pozicijos dėl Palestinos valstybės atsiradimo Izraelis pasmerkia save vis didėjančiai tarptautinei izoliacijai. Tai akivaizdžiai patvirtino balsavimas UNESCO. Už Palestiną balsavo 11 Europos valstybių ir tik 13 iš 192 valstybių narių buvo prieš. A.Ažubalis kažkodėl labai didžiavosi papildęs mažumos gretas. Pačiose JAV vis daugėja nepasitenkinimo balsų, kad milijardai iš praskolinto šalies biudžeto eina Izraelio karinei galiai palaikyti.
Palestinos valstybės atsiradimas turi tapti Izraelio strateginio mąstymo dalimi. Kol kas tas mąstymas nukreiptas ilgai kelionei į akligatvį. Vietoj to, kad naikintų tai, kas neišnaikinama, Izraelis verčiau ruoštųsi gyvenimui su kaimynine valstybe. Dabartinė įtampa negali tęstis amžinai.
Lapkričio 29 d. Pasaulio ekonomikos forume Davose, Šveicarijoje, vyko diskusija Izraelio – Palestinos klausimu. Izraelio prezidentas Shimonas Peresas per savo 25 min. trukusį pasisakymą teisino Gazos puolimą, sakydamas: „Ko jie kariavo prieš mus, ko jie norėjo? Gaza nebadavo nė vienos dienos“. Priminsiu, kad per tris savaites trukusį Gazos bombardavimą 2008 m. gruodį–2009 m. sausį žuvo 13 žydų ir apie 1200 palestiniečių, trečdalis kurių buvo vaikai. Kada Turkijos premjeras Recepas Tayyipas Erdoganas bandė atsakyti Sh.Peresui, diskusiją vedęs „Washington Post“ apžvalgininkas Davidas Ignatius po minutės jį nutraukė, skelbdamas, jog dalyviams metas pietauti. Protestuodamas R.T.Erdoganas išėjo iš salės ir išvyko iš Davoso. Kaip tai atrodė, galite pažiūrėti čia. Atkreipkite dėmesį, kad išeinančiam Turkijos premjerui atsistojęs ranką paspaudė JT generalinis sekretorius.
Jei aukščiausi Izraelio politikai nesupranta, kad aptverti ir saugomi žmonės nori laisvės ir turi teisę į ją, ne tik į duonos kąsnį, pasaulio bendruomenės pareiga - priversti juos atsimerkti ir vietoj sionistinės didžiojo Izraelio be arabų vizijos matyti realų pasaulį, su kuriuo reikia gyventi. Islandijos sprendimas yra realybės pripažinimas, ir šiuo keliu pasaulio bendruomenė gali padėti Izraeliui suvokti, jog yra kita galimybė būti – be tarptautinės teisės laužymo ir be kraujo.
Pagrindinis įtampos šaltinis – Palestinos valstybingumo blokavimas. Jį panaikinus, galima tartis dėl visų klausimų. Derėtis turi lygūs partneriai, valstybė su valstybe, o ne okupantas su pavergtaisiais. Mus irgi Kremlius bei jo draugai vijo atgal į LTSR, kad tada sėstume prie derybų stalo – ne kaip laisva šalis, o kaip tarnas prieš poną. Su SSRS vyko ne derybos, o derybos dėl derybų. Ir palestiniečiai turėtų spręsti visus klausimus kaip valstybė su valstybe. Tokios nuostatos Islandija laikėsi mūsų atžvilgiu, tokios ji nuosekliai laikosi ir Palestinos atveju.
Be to, valstybingumo pripažinimas Palestiną susaistytų su ją pripažinusiomis valstybėmis, ir jos turėtų didesnę įtaką reguliuodamos patį derybų procesą. Buvimas tarp valstybių įpareigoja. Geras pavyzdys yra besikeičianti Hamaso pozicija po revoliucijos Egipte ir neramumų Sirijoje. Savo ištakomis Hamasas yra giminiškas šiuo metu stipriausiai Egipte politinei jėgai Musulmonų brolijai, kuris savo ruožtu gali įtakoti Hamasą, ir ne be jos pagalbos gegužės mėnesį Hamasas su nuosaikesne Fatah Kaire pasiekė pirmą susitarimą veikti drauge. Šį susitaikymą N.Sarkozy pasveikino, nes be jo neįmanomas taikos procesas. O Izraelio premjeras Benjaminas Netanjahu tą patį susitaikymą pavadino „smūgiu taikai“.
Ne visi Izraelyje galvoja taip, kaip dabartinis premjeras. Lapkričio 30 d. Izraelio opozicijos lyderė Tzipi Livni po trejų metų pertraukos susitiko su Palestinos prezidentu Mahmudu Abasu. Po susitikimo ji pareiškė, jog „jau pasiekėme 11 valandą. Turime atnaujinti derybas, kol padėtis nepradėjo blogėti“.
Tokių įvykių šviesoje tikrieji Palestinos ir Izraelio draugai yra tie, kurie palaiko dabartinį M.Abaso pasirinktą diplomatinį kelią, kad kuo toliau atsidurtų alternatyva – ginkluota konfrontacija. Pripažintoji Palestina gautų galimybę tapti pilnaverte valstybe, ir didžia dalimi nuo jos pačios priklausytų, ar ji sugebės ta galimybe pasinaudoti.
Buvimas tarp valstybių ją įpareigotų elgtis pagal visuotinai priimtas tarpvalstybinių santykių normas ir galutinai atribotų nuo teroristinių metodų vardan sėkmingų derybų su Izraeliu. J.B. Hannibalssono manymu, tarpininko vaidmeniui geriausiai tiktų nedidelės šalies atstovas, turintis tarptautinį autoritetą, kaip buvęs Suomijos prezidentas, Nobelio taikos premijos laureatas Maarti Ahtisaari.
Islandijos poelgis, pagrįstas jų turimu solidarumo jausmu, yra pragmatiškai teisingas ir tarnauja lygių derybų dienos priartinimui. Islandai nesidairė nei į abi puses Atlanto, nei dangstėsi bankų griūties sukeltais sunkumais ar priklausomybe nuo TVF, kur dominuoja JAV kapitalas.
Atrodo, kad Lietuva ir toliau liks suptis valtelėje, sapnuodama esanti dideliam partneriui ištikima geltonkasė. Nemiegantiems ji panašesnė į savanaudę barakudą. Mūsų nebeveda ta dvasia, kuri iškeltų seną vėliavą ir išaugintų mus dideliais. Taip jau yra, kad mažas toliau savo lėkštės nemato.