Yra nemažai žmonių, kurie dėl to, kad pakliūtų į ekraną ar spaudos puslapius, pasiruošę ne tik savo apatinius, bet ir visus vidurius viešai išversti. Mūsų herojei taip stengtis nėra reikalo, nes vinguriuotos istorijos su velioniu Algirdu Brazausku dėka ji yra ryškia gija įsipaišiusi į tą margą pulkelį, kuris save vadina elitu. Kaina buvo neapčiuopiama: vieniems ji atrodo niekai, kitiems būtų gėda akis pakelti, tiek sumokėjus. Mūsų veiksmai visada paliečia ir mūsų artimuosius. Gerovės kaina šešėliu gula ir ant buvusio vyro, ir ant sūnaus, kurio lakstymai su visureigiu po naktinį Vilnių niekam nerūpėtų, jei jis nebūtų Tos vaikas.
Kiek visi bepurkštautų ant K.Brazauskienės, niekas jos nepašiepia dėl realybės nesuvokimo. Atvirkščiai: ją taip keri blizgučių spindesys, kad visas gyvenimas atrodo kaip kolekcionieriaus kelionė nuo daikto prie daikto. Kuo tų namų, žemių ir kitų daiktų daugiau, tuo prasmingesnė rodosi kelionė. Keistas požiūris, bet gana paplitęs. Našlė net prie bendražygio karsto stovėdama nesuvokia, kur visas turtų vaikymasis baigiasi, ir apsisukusi šaukiasi rentos, kaip pagarbos mirusiajam ženklo. Lyg pagarba būtų prekė, įgyjama už pinigus. Lyg neseniai nematė, kad iš visų turtų velioniui tereikia 2mx1m sklypelio.
Teisinga rūstybe liepsnojančios visuomenės akys kaip kulipkomis pervėrė K.Brazauskienę, kada BNS pirmoji paleido žinią apie rentą. Tai įvyko beveik trys savaitės po paties kreipimosi. Liepos 22d. pasiprašė rentos, rugpjūčio 13d. apie tai sužino tauta. Pusę mėnesio nė šuo nesulojo, o tada prasidėjo: ir TV, ir radijas, ir laikraščiai, ir portalai... Beveik mėnesį naujiena nenuėjo nuo scenos.
Yra tokia žmogiška ypatybė, būdinga ne tik individui, bet ir visuomenei: kada sutelkiamas dėmesys į vieną tašką, akys nebemato, kas dedasi šalia. Skandalas apie pasiprašytą rentą buvo visuomenės pripratinimas prie temos, K.Brazauskienės pavertimas signaline vėliavėle pulti. Pasipiktinęs lietuvis griežė dantį vos išgirdęs jos pavardę.
Nors artėjo šildymo sezonas ir visi dūsavo, kad mokame už dujas „Gazprom“ trečdaliu daugiau nei Vokietija, niekam per daug neįdomu, kad Vyriausybė nusprendė neatidėliodama vykdyti trečiąją ES direktyvą. Tai yra esminiai pakeitimai dujų ūkyje, panaikinantys valdymo monopolį. Pagal direktyvą, viena įmonė būtų tiekianti dujas, o kita prižiūrėtų dujotiekius Lietuvoje.
Kas nerūpi vartotojams, rūpi tiekėjams. Rugsėjo 20 d. pagrindiniai „Lietuvos dujų“ akcininkai vokiečių „E.ON Ruhrgas“ ir rusų „Gazprom“ paskelbia atvirą laišką Lietuvos vyriausybei, kur grasinama galimais dujų tiekimo sutrikimais, jei nebus atidėta numatyta pertvarka. Pats metas lietuviškai žiniasklaidai papasakoti skaitytojams ir žiūrovams, kaip mes atsidūrėme tokioje padėtyje, kad sėdime ant „Gazprom“ dujų adatos, kad jis pageidauja spręsti, kaip tvarkytis mūsų valstybei, ir kad jis gali mus šantažuoti šildymo sezono išvakarėse.
Šioje vietoje reiktų prisiminti, kad dujų vamzdį Baltarusijoje valdo A.Lukašenka, ir jokiu gyvu rusams jo neparduoda, suprasdamas, koks tai koziris jo rankose. Baltarusiai yra pardavę rusams tik 50 proc. savo dujų ūkio net už 2,5 mlrd. JAV dolerių. A. Brazauskas, parduodamas Lietuvos dujų ūkį, turėjo pavyzdžių: čekai 2002 m. pardavė 97 proc. „Transgas“ už 3,7 mlrd. JAV dolerių; tais pačiais metais Slovakija, turinti apie 5,5 mln. gyventojų, už tokios dujų įmonės 45 proc. akcijų iš „Ruhrgas“, „Gazprom“ ir „Gas de France“ gavo 2,7 mlrd. JAV dolerių.
Už „Lietuvos dujų“ akcijas tie patys vokiečiai „Ruhrgas AG“ (21,89 proc.) ir E.ON Energie“ (13,6 proc.) sumokėjo 116 mln.litų (už 35.49 proc. akcijų), o „Gazprom“ dar geriau prasisuko, nes 34% akcijų jam pavyko nupirkti už 100 mln. litų. Šį sandorį A.Brazauskas tada pateikinėjo kaip didelį savo pasiekimą Lietuvos labui, nes iš pradžių „Gazprom“ norėjęs mokėti tik 80 mln. litų.
Pagal šio pardavimo kainas „Lietuvos dujos“ buvo tevertos apie 310 mln.litų. Pavertus JAV doleriais pagal 2004 gruodžio 31 d. kursą - apie 122 mln. JAV dolerių. Tie patys pirkėjai buvo pripažinę, kad Slovakijos dujų ūkis vertas 6 mlrd. JAV dolerių, ir mokėjo pagal tą vertę. Lietuvoje jie laimėjo aukso puodą – kaina buvo beveik 60 kartų mažesnė.
Nežiūrint to, kad „Gazprom“ įgijo strategines Rusijai teises į vamzdyną, tiekiantį dujas Kaliningrado sričiai. Net Kremliaus kišenėje sėdintis A. Lukašenka Baltarusijos dujų ūkio akcijas pardavinėjo 40 kartų brangiau ir iki šiol spiriasi perleisti „Gazprom“ vamzdynus, kuriais teka dujos į Vakarus. Rusija tik dabar bando įgyvendinti Baltarusijoje dujų ūkio kontrolės modelį, kurį be jokių kliūčių sukūrė Lietuvoje A.Brazausko premjeravimo laikais.
Naujai iškepti „Lietuvos dujų“ akcininkai jau kitais, 2005 m., savo valdomą turtą perkainavo: juk visiems įdomu žinoti, ką turi. Įstatinis kapitalas ir įmonės valdomas turtas buvo įvertintas 2 mlrd. litų. Maskvoje turbūt iššovė šampaną: išvakarėse „Gazprom“ sumokėjo 10 kartų pigiau. Jau nekalbant apie strateginę sandorio vertę.
Tai nebuvo pirmiena Lietuvoje. 2003 m. būsimieji ‚Maksimos“ liūtukai įsigijo Vakarų skirstomuosius tinklus ir tuoj perkainavę sužinojo, kad jų vertė yra keturis kartus didesnė. Kaip sakoma, pavyzdys užkrečia, sėkmė įkvepia. Patys lietuvaičiai pamokė, kaip jų šalyje reikia pirkti valstybės turtą. Palyginus su tokiais pirkiniais, „Draugystės“ viešbučio privatizavimas nuvertinus keliomis dešimtimis milijonų litų tėra katės ašaros.
Jos gal pasidarys įdomu, kada ateis sąskaitos už šildymą. A.Brazausko valdymo laikais Lietuva buvo sparčiai dujofikuojama. Šilumos tiekimo sektoriuje gamtinių dujų dalis nuo 52 proc. 1997 m. išaugo iki 88 proc. 2007 m. Plėtota ta energetikos sritis, kurios šaltinio mes neturime, - negana to, nekurta jokios alternatyvos vienam tiekėjui, tik didinta jo įtaka visos Lietuvos gyvenimui. „Gazprom“ ir Rusijai tai buvo naudinga, o Lietuvą tokia strategija tvirtai pančiojo prie rusiškų dujų. Prie to prisidėjo ne tik socdemų lyderis: Kauną valdantys konservatoriai su meru Arvydu Garbaravičiumi priešakyje pardavė Kauno termofikacinę elektrinę „Gazprom“. Dabar liberaliai konservatyvi Garbaravičių šeimynėlė pardavinėja Lietuvai rusišką elektrą.
Agituodamas už „Lietuvos dujų“ pardavimą, premjeras A.Brazauskas Seimo posėdyje 2003 m. rugsėjo 4 d. sakė, kad alternatyvios dujos bus negreitai, ir tai „nepaprastai brangu“. Jo teigimu, alternatyvios dujos kainuotų 25-30 proc. brangiau. Bet kuris vartotojas pasakys, kad geriau turėti kelis tiekimo šaltinius, ir konkurencija tarp jų lems mažesnę kainą. Vyriausybės vadovui atrodė kitaip. Todėl iki šiol alternatyvos neturime, ir „Gazprom“ gali šokdinti kainas, kaip tik nori.
Priminsiu, kad tame Seimo posėdyje premjeras teigė, jog „kaina dešimt metų į priekį, skaičiuojant nuo 2005 m., bus stabili“. Tai esą numatyta kainų sutartyje. Reiškia, iki 2015 m. Nežinia, kas ką čia išdūrė. Tuo metu Europa mokėjo „Gazprom“ apie 140 JAV dolerių/m3, o Lietuva – apie 87 JAV dolerių/m3. Žadėto stabilumo rezultatas šiandien toks, kad mes mokame virš 300 JAV dolerių/m3 (brangiausiai Europoje) už dujas, kurios paverstos pagrindiniu mūsų energijos šaltiniu. Todėl, specialistų žodžiais, Lietuvos žmonės gyvena energetiniame skurde, mokėdami nenormaliai didelę pajamų dalį už šildymą.
Yra toks senas būdas sarginiam šuniui nukenksminti: pameti jam kaulą, ir kol tas juo užsiėmęs, prasmunki pro pavojingą ruožą sveikais pakinkliais. Sveikos blauzdos mainais į bevertį kaulą. Lygiai taip elgiamasi su visuomene, tik jai dar dažnai pasakoma, kad kaulas yra tikra, o bandantis prasmukti į klėtį – iš sąmokslo teorijos.
Valstybinio lygmens reikalas nuleidžiamas į asmeninį lygį, ir ten išleidžiamas visuotinio nepasitenkinimo garas. Veikiantieji asmenys panašūs, tad pasitenkinimas garantuotas. Japonijoje pastato manekeną, kurį gali išplūsti, pavaišinti antausiais ir šliūkštelėti į atlapus kavos, o tada su šypsena vėl lenkiasi viršininkui ir klientams.
Žaibolaidžio vaidmenį dabar prisiėmė K.Brazauskienė. Nežinia, ar pati taip sugalvojo, ar geri draugai paskatino, bet rezultatas tas pats: kalbama ne apie A.Brazausko vadovavimą Lietuvai ir to vadovavimo rezultatus, o apie jo asmeninio gyvenimo peripetijas, kur jis rodomas kaip blogietės Kristinos užkerėtas geradaris.
Socdemų lyderis Algirdas Butkevičius jau buvo bemanąs, kad užtenka taip juodinti partijos mundurą ir kalbėjo apie svarstymus dėl K.Brazauskienės narystės partijoje. Deja, dujų reikalai yra aukščiau partinių interesų. Vietoj lyderio prognozių paaiškėjo, kad taikiniu tapusi K.Brazauskienė taikosi į Vilniaus savivaldybę socdemų sąraše. Ir vėl yra peno liaudžiai. Rinkimai vyks vasarį, ir iki to laiko „barakudos Nr.1“ temą galima sėkmingai naudoti.
Žiema – „Gazprom“ pats geriausias metas sukinėti rankas vyriausybėms. Šį dujų giganto metodą jau yra patyrusi nemaža Europos dalis. Kartu su „Gazprom“ atvirą laišką Lietuvos vyriausybei pasirašęs kitas akcininkas „E.ON Ruhrgas“ ruošiasi apeliuoti arbitraže į investicijų apsaugos sutartį, kurią Lietuva yra pasirašiusi su Vokietijos vyriausybe. Šiandien jai vadovauja kanclerė Angela Merkel, kuri šį rudenį viešėdama Vilniuje labai aiškiai pasakė, kad remia mūsų Vyriausybės sprendimą įgyvendinti trečiąją direktyvą. Vyksta sunki nematoma kova už energetinę nepriklausomybę, kuri galiausiai atneštų vartotojams tiekėjų pasirinkimą ir mažesnes mėnesio sąskaitas kiekvienam iš mūsų.
Lietuviški skalikai yra nacionalinė mūsų veislė. Jie draugiški šunys, bet ir tarp jų pasitaiko tokių, kurie apuosto numestą kaulą, paskui pakelia akis ir klausia: „O ko tu čia mano dvare šeimininkauji?“ Pradeda griūti visi gudruolio planai. Bet didžioji skalikų jėga nuo senų laikų yra jų vienybėje, kada jie medžioja pulku.