Buvo laikai, kai kapitonas stovėdavo laivo tiltelyje ir grimzdavo į gelmes su jam patikėtu laivu, padaręs viską, kad kiti išsigelbėtų. Atėjo laikai, kai „Costa Concordia“ užplaukia ant povandeninės uolos prie Italijos kranto, ir kapitonas, strimgalviais pasiekęs sausumą, puola skambinti mobiliu telefonu savo mamai.
Daug kam pirmasis kapitonas atrodo kvailys, o antrasis elgiasi kaip „normalus“ žmogus. Vyraujant tokioms nuotaikoms, popiežiaus atsistatydinimas irgi vertinamas kaip normalus žingsnis, jis net vadinamas drąsiu.
Benediktas XVI padarė neįtikėtiną dalyką – atsistatydindamas jis sulygino katalikų bažnyčios galvą su pasaulietiniu valdovu. Nors jo pavadinimas – ne prezidentas ar karalius, o Šventas Tėvas.
Atsistatydinimas rodo, kad pagal jį tas pavadinimas esmės nekeičia. Pasaulietinių galių iki mirties neatsisako tik diktatoriai, bijantys blogų pasekmių sau, o demokratiniame pasaulyje negebėjimo pripažinimas vertinamas kaip dorybė. Darnus atsistatydinusį popiežių giriančių balsas rodo, jog jis laikomas ne tikinčiųjų ganytoju, o niekuo neišsiskiriančiu valstybės vadovu, kuris parodė savikritišką vertinimą ir tada pats yra vertinamas kaip pavyzdingas demokratas.
Tikėjimas, koks jis bebūtų, dalina pasaulį į sakralų ir pasaulietinį. Kulto tarnui visada keliami kiek kitokie reikalavimai, nei žmonių vadui. Abu jie valdo skirtingas sritis: vienas – dvasinę, kitas – juridinę. Vienas rūpinasi sielos gerove, o kitas – materialiais poreikiais nuo maisto kūnams iki saugumo savųjų gyvybėms užtikrinimo. Kai Stalinas pašaipiai klausė, kiek divizijų turi popiežius, jis nesuvokė, jog sielos imamos ne tankais.
Vatikano radijas lietuviu kalba pateikė popiežiaus atsistatydinimo pareiškimo vertimą: „Daug kartų sąžinėje Dievo akivaizdoje apsvarstęs, pasiekiau tikrumą, jog mano jėgos, dėl senyvo amžiaus, jau nepakankamos, kad galėčiau deramai vykdyti Petro tarnystę“. Kaip aš suprantu, kertinis Bažnyčios akmuo yra tikėjimas. Juo paremta malda yra kalbėjimasis su Dievu, ir gilaus tikėjimo šviesa gali suteikti atsakymus į kylančias dvejones. Popiežiaus paaiškinimas apie kelią į sprendimą „apsvarsčiau – nutariau“ daug panašesnis į tikinčio („Dievo akivaizdoje“) ministro pirmininko atsistatydinimą.
Vienas Krokuvos universiteto auklėtinis, tapęs Jonu Pauliumi II, užkariavo milijonų širdis savo tikėjimu. Visuotinio jaunystės kulto pasauliui jis rodė, kas yra dvasinga senatvė. Jam buvo lemtas ilgas gyvenimas, ir jis savo prisiimtą kryžių nunešė iki galo per didžiules kančias. „Jėzus taip pat nenulipo nuo kryžiaus“, sakė Jonas Paulius II. Esu laimingas, kad galėjau nusilenkti prieš šį žmogų.
Ta pačia popiežiaus lazda su Nukryžiuotoju remiasi ir jo įpėdinis, tačiau jo santykis su Kristumi yra kitoks. 2005 balandžio 19 kardinolo Josifo Ratzingerio, turinčio 78 metus, buvo paklausta, ar jis priima išrinkimą popiežiumi. Šis atsakė: „Taip, priimu“. Taip jis tapo Dievo vietininku žemėje, dvasiniu Kristaus ir jo mokinio Švento Petro įpėdiniu.
Dabar skilimo grėsmės nėra, tik pasislinkimas pasaulietiškumo link, užleidžiant sakralumo erdvę: praktinius reikalus Benediktas XVI įvertino aukščiau nei dvasinius. Pagal tokią logiką, Kristus turėjo gražiai atsisveikinti su visais Alyvų kalne ir pasitraukti: mokiniai suburti, pasekėjų minios, pamokslai pasakyti – kam dar ta kančia pabaigai? Naudingiau būtų parašyti memuarus.
Jonas Paulius II nešė savo likimą per kančią, kurią visi matė, mokydamas, kad tikėjimo palaikoma dvasia įveikia kūno laikinumą. Jis liko ne tuščiu simboliu, o veikiančia išgryninta dvasia: sukrypęs ir pats nebeatsistojantis iš vežimėlio, jis atsispyrė spaudimui palaiminti Džordžo Bušo karą prieš Sadamą Huseiną.
Kaip teologas, Benediktas XVI išlaiko reikiamą stebėtojo atstumą nuo tiriamojo objekto, ir toks požiūris yra visuotinai suprantamesnis už Jono Pauliaus II susiliejimą su tikėjimo tiesa. Vos vasario 8 d. Romos kunigų seminarijoje popiežius sakė, kad „niekas negali vadintis krikščionimi, jei nesutinka priimti kankinystės“, o vasario 13 d. paskelbė nebeturįs jėgų.
Vadintas „Dievo rotveileriu“ už konservatyvios Bažnyčios gynimą, šiuo savo žingsniu jis tapo didžiuoju modernizatoriumi nuo pačios viršūnės. O gal jis tiesiog nutraukė vaidybą? Nudengė ploną tikėjimo drobulę nuo Bažnyčios kaip institucijos. Tikėjimas kabo ant vąšelio, ir pasimato aparato kūnas su žemiškais poreikiais ir žemiškomis baimėmis. Jei pats Šventas Tėvas yra tolygus korporacijos direktoriui, iš kurio reikia efektyvumo, tai žemesnio rango dvasininkams, kaip tos korporacijos vadybininkams, irgi galima įsiteisinti daugiau pasaulietiškumo. Su šiuo popiežiumi paaiškėja, kad ne Dievas sprendžia, koks tarnavimas jam mielas.