Bet rėksniai žiūri tik į dar didesnių rėksnių burnas. Žemėlapių jie neskaito. Kaip ir istorijos, kai SSRS bombonešiai 1939 m. bombarduoti Helsinkio kildavo iš laisvos Estijos aerodromų. Šiaudpatriočiams visi pasaulyje yra skolingi, tik jie niekam ne. Jiems labdarą privalo vežti ir vokiečiai, ir švedai, ir danai, ginti juos turi ir amerikiečiai, ir lenkai, priimti dirbti britai ir airiai. O jie tuo metu strategiškai piktinsis kelių karo pabėgėlių priglaudimu, šventos žemelės išpardavimu kryžiuočiams ir tuo, kad Graikijos gelbėjimas kiekvienam kainuos net po keturis bokalus alaus.
Tačiau ko norėti iš rėksnių, jei mūsų prezidentė kažkur Kauno tarpdury, dar nepradėjus tarnybinio tyrimo, jau nuteisė pareigūną, kuris, vykdydamas duotą priesaiką, nušovė kontrabandininką: „Žinant aplinkybę, kad buvo pataikyta į nugarą, ši detalė sako, kad nebuvo grėsmės pasienio tarnybos žmonėms. Tai reiškia, ginklas panaudotas prieš žmogų pertekline prasme ir, manyčiau, kad labai rimtas tyrimas turi būti daromas dėl kaltės, dėl nekokybiško pareigos atlikimo, šaudyti tokiais atvejais galima tik į padangas.“
Žmogaus gyvybė neįkainuojama. Mirtis taikos metu – visada išskirtinis įvykis. Bet ar kontrabandininko žūtis 100 proc. – taikos kategorija? VSAT pareigūnai stabdė kontrabandininkus. Jiems nepaklusus ir taranavus pareigūnų automobilį, taigi sukėlus pavojų pareigūnų sveikatai, VSAT vyrai persekiojo pažeidėjus, įspėjo juos šūviais į orą, po to į padangas. Viena kulka sužeidė kontrabandininką. Pareigūnai jam suteikė pirmąją pagalbą, iškvietė greitąją. Sužeistasis nuvežtas į ligoninę, kur ir mirė.
Ar yra prasmės ginčytis su prezidente, kur čia buvo perteklinis ginklo panaudojimas? Kas matė bent vieną kovinį filmą, supranta, kad šaudant iš lekiančio automobilio į kito lekiančio automobilio padangas ne visada kulka smigs į jas. Bet palikim tai VSAT tarnybiniam tyrimui ir policijai. Kadangi prezidentė visada viską „žino“ ir be tyrimo, didesnė prasmė yra aiškintis, kur veda valstybės vadovės ar kito aukšto politiko perteklinis kalbėjimas tokiais atvejais.
Praeityje tai ne kartą atvedė į Strasbūro teismą ir nuostolius valstybei. Perteklinis D. Grybauskaitės kalbėjimas šiuo atveju Lietuvą tiesiog nusuka į šunkelį – į išankstinį valstybės nusiginklavimą ir pasidavimą be mūšio. Kaip 1940-ųjų birželį, kai A. Smetona pardavė sovietams nužudyti du valstybininkus – vidaus reikalų ministrą K. Skučą ir VSD direktorių A. Povilaitį.
Kas yra kova su kontrabanda? Tai – karas. Karas su priešu, atimančiu iš pensininkų didesnes pensijas, o iš mokytojų, bibliotekininkų ir gydytojų – oresnes algas. Karas, kurio metu valstybės finansai yra nuosekliai alinami, o nedraugiškų valstybių iždas – nuolat pildomas šimtai milijonų eurų. Tai – karas, kuriame kontrabandininkai nesilaiko jokių taisyklių. Grasina. Papirkinėja valdininkus ir policininkus, net politikus. Masiškai įtraukia į nusikalstamą veiklą vaikus.
Toks aiškumas Rusijos agresijos akivaizdoje – būtinas kaip niekad anksčiau. D. Grybauskaitė yra ir Vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas. Kaip vertinti faktą, kad Vyriausiasis vadas be tyrimo nuteisia ginklą pasienyje panaudojusį pareigūną ir dar paskelbia, kad jo veiksmai reiškia „nekokybišką mūsų pasienio funkcijų atlikimą“?
Panašu į tai, kad mes nenorime ginti savęs ir valstybės. Tik kažkodėl norime, kad mus gintų visas Vakarų pasaulis – JAV, Vokietija, D.Britanija, Lenkija, Prancūzija ir net neutrali Suomija. Ar ne šizofreniška tai? Kaip po tokių prezidentės žodžių pareigūnams išvis reikės rizikuoti savo galva gaudant kontrabandininkus už 500 eurų per mėnesį?
Perteklinis prezidentės kalbėjimas, kurio kitaip kaip bobišku pavadinti neišeina, kiekvienam ginklą nešiojančiam pareigūnui sufleruoja, kad jam patogiau būtų tupėti kontoroje, kur nustatytą dieną kontrabandininkas atneš jo kyšį, o galiausiai prezidentė gal dar ir ordiną duos. Už tai, kad neturėjo „perteklinio“ noro apginti valstybę nuo jos syvus čiulpiančios kontrabandininkų armijos.
Prezidentė praleido dar vieną ikiteisminę progą patylėti tarpdury, kur valstybės vadovę nuolat ištinka garantuota logorėja. Tačiau ar galime ką pakeisti? Prezidentei juk neuždrausi visko komentuoti kaip kokiam interneto blogeriui. Kaip ir neužčiaupsi rėksnių, keikiančių Suomiją už tai, kad ji tik realiai įvertino savo gynybinius pajėgumus.
Regis, galima tik niūriai konstatuoti: akivaizdus sveiko proto mažėjimas Lietuvos viešojoje erdvėje ir valdžioje yra didžiausias Kremliaus propagandos laimėjimas, smarkiai pranokstantis Rusijos karinės agresijos galimybes.
Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Vidaus reikalų ministras S. Skvernelis neišsigando perteklinio D. Grybauskaitės kalbėjimo ir nepuolė drebinti kinkų, kaip daro visi premjerai, ministrai ir teisėsaugos vadovai po 2009-ųjų liepos vidurio.
S. Skvernelis stojo ginnti prezidentės užsipultą VSAT pareigūną, išplatindamas valstybės vyro vertą pareiškimą: „Jūs, vidaus reikalų sistemos pareigūnai, pirmiausia pasieniečiai ir policininkai, kariaujate kasdien. Daugelis netausodami sveikatos, rizikuodami, kai kiti ,,įsisavina“ protu nesuvokiamas eurų sumas. Gindamas valstybės interesus pareigūnas dažniausiai paliekamas tik kaip gyvas skydas, o, ištikus bėdai, neretai skubama jį pasmerkti.“
Ministras nevynioja žodžių į vatą, primindamas politikams, kad pareigūnai gali iškęsti atsainų jų požiūrį į vidaus reikalų sistemą, bet jie nusipelno elementarios pagarbos, kad nebūtų politikų teisiami be teismo.
S. Skvernelis turbūt yra pirmasis mūsų ministras, kuris išdrįso į perteklinį kalbėjimą linkusiai D Grybauskaitei atsakyti oriai ir valstybiškai: „Asmeniškai didžiuojuosi tais vidaus reikalų sistemos pareigūnais, kurie, rizikuodami savo sveikata ir karjera, vykdo pareigas žmonėms ir saugo valstybę. Aš asmeniškai pažadu jums ginti kiekvieną sąžiningą ir dorą pareigūną, padaryti viską, kad jis gautų tinkamą paramą ir pagalbą. Aš jums pažadu nebijoti, nebijoti dirbti dėl jūsų. Nebijokite ir jūs.“
Po valstybininkų triuškinimo, kuriame dalyvavo V. Uspaskicho, R. Pakso ir konservatorių partijos bei prezidentė, Lietuva turi naujos kartos valstybininką. Įsidėmėkite jo pavardę: Skvernelis. Daugiau tokių, ir ore pamėkliškai plevenanti karaliaus Saulės frazė „Aš esu valstybė“ bus perkelta į muziejų.
