Bet net tykiam orui stojus, net ir neišpaikinto žmogaus šnervės vis dažniau sukruta: svilėsių kvapas. Dar ne mano namas, gatvė, bet ir be pranešimo spaudai aišku: degam.
Žiūrim, ką turim? Palyginti su 2012-ųjų spaliu. Kuriam Socialdemokratų partijos rinkimų programa ir dabar dar skelbia charakiri: „Ankstesnis konservatorių ir liberalų valdymas buvo pražūtingas šaliai.“ Žiauriai skvarbus žvilgsnis į ateitį. Antroje pastraipoje!
Lietuva 2016 problemų kalnai – tie patys, kaip ir prieš ketverius metus. Tik aukštesni. Plika akimi jau matomi. Demografija. Išpūstas aukštasis mokslas. Į tuščių mokyklų išsaugojimą perorientuotas švietimas. Politinės minties stagnacija. Menkas verslumas. Stipri neapykanta verslui. Darbo jėgos stygius.
Kaip reikės gyventi be ES milijardų, kurie baigsis su būsimo Seimo kadencija? Kaip apskritai reikės gyventi, jei ES subyrės?
Apie demografiją jau šaukia net ir tie, kurie 2008-aisiais apie tai prabilusį piktai tildydavo: „Kiek dar juodinsi Lietuvą?“
2012-aisiais mūsų buvo trys milijonai. Net su uodegėle. Dabar – mažiau kaip 2,9 milijono. Lietuva dar labiau paseno. Prieš ketverius metus turėjom 40 337 abiturientus. Šįmet – tik 35 000. Po ketverių metų jų bus dar 5 tūkst. mažiau – 30 000. Tais metais į pensiją išeis viena gausiausių – 1956-ųjų karta. O ją (ne)pakeis giliausios demografinės duobės – 2002-ųjų – karta.
Kur pažvelgsi – žirklės. Kiek vadinamųjų aukštųjų mokyklų buvo prieš ketverius metus, tiek ir liko. 46! Tik dabar jau katastrofa ir iš Edukologijos ar Romerio universitetų pilių įžvelgiama. Pedagogų „kalvė“, kuri seniai nekaldina nei chemijos, nei fizikos, nei matematikos mokytojų, siunčia per Karbauskio valstiečius į Seimą tautininką Jovaišą su pora. Gelbėti Pedagoginį. Ne absurdas?
Su mokyklomis – blogiau nei buvo. Pitrėnienė gelbėjo mokyklas be mokinių ir aukštąsias – be studentų. Tam davė, anam davė, o mokiniui ir mokytojui su profesorium nebeliko.
Politinė mintis – kaip įstrigusi plokštelė „Lie-va-tu“. Mi-ma-ni-li alga! Mes siūlom dar didesnę! O šitie apmokės derliaus šventes ir Sartų lenktynes. Iš biudžeto, jei ką. Anie kaime, kuriame kas antra troba jau tuščia, pristatys butų jauniems specialistams. Irgi iš biudžeto.
Treti, nepanaikinę „Sodros“ deficito, įkurs pensijų rezervo fondą. Iš nekalto prasidėjimo su Šv. Dvasia turbūt. Ketvirtas gydytojams mokės algas tik tada, kai pacientas bus sveikas kaip ridikas. Vargšas šeimos daktaras, pas kurį užsirašę tik senukai.
Per ketverius metus socializmo trauka tapo dar stipresnė. Daugiau duonos ir žaidimų – mažiau darbo! Toks dabar mūsų šūkis. Ir dar daugiau politkorektiškumo. Tiesą sakant, politkorektiškumas jau verčiasi per kraštus. Kaip ir jį lydintis smegenų suminkštėjimas.
Po Londono olimpiados niekas nešaukė, kad R. Meilutytė turėtų gauti tokią pat premiją, kaip ir parolimpinių žaidynių medalininkai. Po Rio de Žaneiro kiekvieno doro patrioto garbės reikalu tapo griežtai sukritikuoti Vyriausybę. Už tai, kad ši olimpinių žaidynių prizininkams skiria keliskart didesnes premijas nei parolimpinių žaidynių prizininkams.
Lygių premijų reikalavo Prezidentė, Seimo nariai, partijų vadai. Kai kas net LTOK dėl premijų kaltino, nors LTOK ir LPOK – du skirtingi dalykai. Rašė, transliavo, kas netingėjo. Net tie, kurie apie sportą – nė mū, nė be. Reikia visiems vienodų premijų! Gal iš tiesų reikia?
Argumentai „už“: juk ir ten, ir čia – olimpiada. Ar tikrai? Ten – Olimpic Games, o čia –Paralympic Games, International Paralympic Committee. Kur jūs čia matote Olimpic? Nėra tokio žodžio, tik lietuviai taip išsivertė. Pagaliau ne raidelėje esmė. Ar galime prilyginti golbolo žaidėjus krepšininkams ar, tarkim, maratonininkei D. Lobačevskei, likusiai išvis be premijos, nes nepateko į aštuntuką?
Su visa pagarba golbolininkams ir M. Biliui, tačiau kokią atranką reikia įveikti, kad į olimpiadą patektų maratonininkas ar kiti lengvaatlečiai, ir kokią – į parolimpines? Kuriose čempionu tapęs M. Bilius juo tapo tik vienoje iš kelių rutulio stūmimo kategorijų (F37). Parolimpinėse beveik dukart daugiau medalių komplektų (528) nei olimpiadoje (306), nors rungčių – beveik dukart mažiau.
Kiek apskritai šalyje turime golbolo komandų? Realiai – vieną. O kiek kartų varžybose per metus dalyvauja neįgalieji? Kartą, du? Ar vyksta bent golbolo šalies čempionatai? O kiek rungtynių per sezoną sužaidžia rinktinės krepšininkai? Kai kurie – per šimtą. Tikrai su visa pagarba, bet vis dėlto parolimpinės žaidynės – labiau mėgėjų nei profesionalų sportas.
Tai ar galime lyginti su profesionalais, kurie aria tiesiogine to žodžio prasme visus metus? Kuriems tai – ne laisvalaikis, o darbas?
Tarkim, kad taip. Dauguma taip dabar ir sako: be abejo. Bet juk vyksta ir Europos bei pasaulio kurčiųjų krepšinio čempionatai. Kuriuose mūsų rinktinės taip pat laimi. Ar už jų medalius taip pat mokėsime tokias pat premijas, kaip ir už 2015 m. Europos krepšinio sidabrą?
Vyksta Europos ir pasaulio karių čempionatai, ir juose mūsiškiai laimi medalių. Kaip bus su jų premijomis? O veteranai? Mūsų veteranai kismet laimi bent penkiose amžiaus kategorijose – ir lengvaatlečiai, ir krepšininkai. Kodėl turime juos diskriminuoti dėl amžiaus? Duokime tokių pat premijų ir jiems.
Pagaliau, kodėl Nacionalinės literatūros ir meno premijos skiriamos tik profesionaliems kino ir teatro režisieriams? Kuo blogesni Rokiškio, Telšių ar Radviliškio liaudies teatrų režisieriai? Arba pakelės baubukų drožėjai, kurių menas – daug kam mielesnis už „Vamzdį“? Jo autorius yra gavęs 30 tūkst. eurų Nacionalinę premiją.
Ar, vienoje vietoje nutrynę ribą tarp profesionalų ir mėgėjų, neimsime trinti jos ir kitur, taip prisivarydami iki tokio pat absurdo kaip politikoje, kur apie 90 proc. – jau tik mėgėjai?
Tuomet nuskamba iš kojų verčiantis argumentas: ar tau gaila tų kelių papildomų eurų? Palydimas kaltinimo: tu neturi empatijos.
Valstybės pinigų, panašu, tikrai niekam negaila. Ne tik auksinių šakučių tiekėjams iš „Nota bene“, bet ir jums, mielas skaitytojau. Gal ir pats tikitės kada nors ką nors gauti iš valdžios. Kas ten žino, kaip reikalai pasisuks – geriau būti politkorektišku.
Triukšmas suveikė. A. Butkevičiaus kabinetas padidino premijas neįgaliesiems. Kokie mes geručiai, ar ne? Įvedėm lygybę (na, ne visai, bet vis arčiau), brolybę ir teisybę. O iš tikrųjų tai užsidėjom pliusą miegančiai sąžinei ir pamiršom neįgaliuosius taip pat greitai, kaip ir atradom.
Ar ne per pigi indulgencija už visų nuodėmių prieš neįgaliuosius atleidimą?
Kiekvienas sveikasis turi galimybę sportuoti. Absoliuti dauguma mūsų neįgaliųjų neturi net teorinės galimybės sportuoti. Kodėl golbolo komandų nėra net Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje? Ką valstybė padarė, kad neįgaliesiems bent sporto salės atsivertų?
Realiai – nieko. Užtat porą didesnių premijų mestelėjom. Reali lygių galimybių politika būtų, jei valstybė ir visuomenė ne dėl premijų ietis laužytų, o skirtų pinigų algoms pradžiai bent 20-30 neįgaliųjų trenerių, o ne vienam, kaip dabar. Pasirūpintų neįgaliųjų sporto bazėmis, apmokėtų parolimpiečių (kuo daugiau žmonių dalyvaus žaidynėse – tuo geriau) keliones, aprangas.
Pinigus, ir dar vienkartinius, painioti su atjauta – kas gali būti šlykščiau? Bet supainiojom, ir visi jau laimingi. Geras tas premjeras ir ta valdžia, kuri subaubus duoda.
Ką tai turi bendro su Seimo rinkimais? Labai daug. Kas supranta, žinoma. Galima pasakyti ir taip: Lietuvoje tvirtėja įsitikinimas, kad kažkas turi duoti viską. Visiems. Čia ir dabar. Pageidautina po lygiai ir vis daugiau. Nesvarbu, iš kur pinigai bus paimti, ir kas dėl to liks be nieko.
Ar kas nors pasikeis po kitą sekmadienį įvyksiančių Seimo rinkimų?
O ar gali kas nors iš esmės pasikeisti, kai dauguma žmonių šventai tiki, kad kažkas jiems turi viską duoti, net gerų politikų rasti jiems kažkas privalo (kitaip neis balsuoti)? Kai kaip velnias kryžiaus bijome naujovių ir konkurencijos?
Ar gali kas nors pasikeisti, jei numanome, kad sekmadienį valdžią atiduosime ne tik vienai iš dviejų šių trijų partijų – konservatoriai, socialdemokratai, valstiečiai – kombinacijų, bet ir darbiečiams su pitrėnienėm ir tvarkiečiams su komskiais? Be jų toms dviem neužteks balsų formuoti Vyriausybę.
2020 m. mūsų liks 2,67 milijono. Bet ir ne tai baisiausia. Blogiausia, kad galinčių duoti – ne iš valstybės, o iš savo kišenės, savo galvos – turime vis mažiau. Katastrofiškai mažai. Bet dauguma ir iš naujos valdžios pirmiausia reikalaus spausti būtent tuos. Svilėsių kvapas kasdien vis stipresnis.