Kad pasakojimas būtų nekritiškai priimamas, svarbu, kad klausytojas save suvoktų ne kaip aktyvų, veiksnų objektą, bet pasyvų, nieko negalinti pakeisti subjektą – t.y. mažą žmogelį, priklausomą nuo maloningo pono.
Kas žmonės paverčia žmogeliais? Skurdas. Bejėgiškumas ir pasyvumas, kai įtikima, kad neįmanoma pakeisti nei savo, nei juo labiau valstybės gyvenimo. Tinginystė ir viltis, kad kažkas kitas sutvarkys gyvenimą. Tas kažkas – tai loterijos bilietas, populistas politikas arba mesijas iš Rytų.
Štai šie mažo žmogelio sąmonėje esantys imtuvai ir gaudo propagandinių pasakų dažnius.
Daugelį metų vykę karai ir okupacijos, sunaikino ne tik šviesiausius protus, bet ir materialiosios kultūros apraiškas. Paprasčiau kalbant – kiekvieną invaziją – ar 1655 m. barbarišką Vilniaus apiplėšimą, ar carinę okupaciją, ar sovietinį terorą – lydėjo vagystės, plėšimai, meno vertybių niokojimai. Kur šiandien varinis Vilniaus Katedros stogas ir pusė jo lobyno? Kur VU rektoriaus skeptras, kur Lietuvos metrika, dvarų auksas, bažnyčių ir vienuolynų turtai, baldai, sidabro indai, knygos, auksakalių sukurti šedevrai... Tai, kuo galėtume didžiuotis, sunaikinta, išvežta, išdidžiai eksponuojama svetimų muziejų salėse ar bastosi viso pasaulio antikvariantų lentynose. Išvogta, o paskui ir įdiegta, kad nuo amžių čia buvo tuščia ubagų žemė, nors dar prieš sovietinį terorą, net ūkininkų dukros sužadėtuvių proga gaudavo auksinį žiedelį. Tiesa, tie žiedai dabar kažkur Sibiro platybėse išmainyti į kriaukšlę duonos.
O kai jau sunaikintas elitas ir visi gerbuvio ženklai, išlikusiems varguoliams pasiūloma socialistinė gerovė – ankštas butas pilkoje „chruščiovkėje“. Žmogaus gyvenimas trumpas, jam jau nebeskauda ir kažin ar pikta dėl 17 amžiuje krauju tvinusių Vilniaus gatvių, išgabentų bažnyčių ir dvarų turtų, jis nežino, kad jo protėviai buvo apiplėšti, bet prisimena nemokamai gautą dėžutę miegamajame rajone.
Ir kol bus mūsų valdžios puoselėjama mažo žmogelio egzistencija – mokant girtuokliams pašalpas, išlaikant kolektyvinius vaikų namus, bet bus vengiama pareikalauti aristokratiškų pareigų – tokių, kaip visuotinė privaloma karo tarnyba, tol mažųjų žmogelių būrelis klausysis ruporo, žadančių dar vieną išmaldos rūšį, pasireiškiančią kad ir kokio klouno koncertu ar iliuziniais „kolchozo“ gerovės pažadais.
Keiksmai, o iš tiesų, kito žeminamas norint pasijusti „kietu“, „vierchu“ yra išimtinai okupacijos įspaudas. To nerasime net luominėse viduramžių kultūrose – aristokratui nereikia žeminti valstiečio – net lupdavo už prasižengimus, o ne todėl, kad pasijaustų labiau gerbtinu ar kilmingu, – jis ir taip žino toks esąs. Bet sovietinė dedovščinos kultūra tuo ir tėra gyva – nuskurdintų ir taip „sulygintų“ žmonių skirstymu į grupeles – kietuoliuos ir lūzerius, kur tapti „kietu“ galima tik žeminant kitą. Tai rytietiško valdymo įrankis. Pažvelgę į rytinių kaimynų istoriją matome, kad jie patyrė kelis šimtus metų trukusią mongolų totorių jungo priespaudą. Pavergėjai engė, žemino ir baudė pavergtuosius; keiksmai, susieti su motinos vardu ir seksualine prievarta, kaip didžiulis pažeminimo ir paniekinimo ženklas kilo iš šių užkariautojų. Keiksmai tapo savastimi, engiamieji pasiruošė būti engėjais.
Keiksmai yra natūralūs emociniai išsireiškimai, perduodami iš kartos į kartą; tik kokie jie? Lietuviškai jau nesikeikia beveik niekas, nors iki pat sovietinės okupacijos „garą“ nuleisdavo dar gimtąja kalba. Lietuvių tauta ilgus nuo amžių buvo besiginanti, o ne puolanti tauta. Galbūt todėl tokie keiksmai – itin vulgarūs, reiškiantys seksualinę prievartą nesusiformavo.
Kaip tai sietina su imlumu propagandai? Ogi taip pat, kaip su ja sietini „nekalti“ animaciniai filmukai. Net jei žmonės kalba skirtinga kalba, tačiau vienodai suprantami humoro objektai, emocinės raiškos, ima vienodėti ir pasaulėžiūros. O rusiškas keiksmažodis toks universalus, kuriam nereikalingas nė vertimas, kad drąsiai įžengė ne tik į buitinius kivirčus, bet ir į lietuviškąjį (?) teatrą, kiną net politikų žodyną, tiesa, kol kas dar ne viešą. Ir tikrai, kuo ne ta pati kultūrinė „tėvynainių“ erdvė?
Valdžios, valstybės ir piliečių susipriešinimas – dar vienas dažnis, kuriuo lengvai sklinda informacinės atakos. Kas yra valstybė tūlam piliečiui? Abipusis valdžios ir rinkėjų susvetimėjimas pasireiškia ne tik niekinačiomis replikomis apie „valdžios lovį“ arba cinišku valstybės ar europinių fondų pinigų švaistymu draugų verslams, bet ir kasdienio gyvenimo epizodais, kur išaiškėja, jog tiek daugumai valdžios atstovų, tiek rinkėjams rūpi tik tai, kas privatu, kas yra asmeniškai naudinga, bet viešas reikalas res publicum yra ignoruojamas.
Štai keli pavyzdžiai: UNESCO saugomuose Vilniaus senamiestyje ir ant medinės Žvėryno architektūros – kur tik pažvelgsi – paniekos viešajam gėriui ženkliai – šlykščios grafičių terlionės. Visame pasaulyje jų yra, bet iškalbinga detalė – vienose šalyse – tai užribio – metro tunelių, apleistų rajonų piktžaizdės, o štai mūsuose – teplionės mirga net seniausio Rytų Europoje universiteto prieigose. Res publicum turėtų rūpėti ir kiekvienam asmeniškai, ir miesto valdžiai. Deja, kol kas sienos byloja apie abejingumą viešajam gėriui.
Kai nesutvarkyti tokie visiems matomi, apčiuopiami ir materialūs viešojo gerbuvio elementai, tai nereikia stebėtis, kad ir svetimo vaiko mušimas, kyšininkavimas, eismo taisyklių pažeidimai nėra tapę res publicum, kuris rūpi, skauda kiekvienam.
Ir kone galingiausias kultūrinis imtuvas yra butelis degtinės. Tik sovietiniu raugu persmelktoje visuomenėje galima išvysti per pietų pertrauką statybininkus perkant užkandį – indelį silkės ir butelį degtinės.
Kažkada iš tiesų buvome beišnykstanti tauta - vokiečių kalbininkai 19 amžiuje rinko seniausios, bet jų įsitikinimu, jau neabejotinai nykstančios kalbos paminklus - mitus, pasakas, legendas – kalbotyros mokslo tikslais.
Šiandien negalime pasidžiaugti gimstamumo rodikliais, tačiau gąsdinimai mažėjančiu gyventoju skaičiumi taip pat pasitarnauja kaip dirva propagandinės žinios suvešėjimui apie mažus, nieko negalinčius žmogelius, kuriuos didžioji kaimynė užimtų kada tik panorėjusi. Nors tiesiog nepelnytai pamirštame, ignoruojame milžinišką savo tautos dalį, gyvenančią emigracijoje. Globalozacija keičia žmonių gyvenimo, darbo vietas, bet ne tapatybę.
Ne žmonių skaitlingumas yra galybės ženklas, bet jų vertybės ir tikėjimas – prieš pusantro tūkstantmečio tai įrodė 300 spartiečių, prieš penkis šimtus – Ūlos mūšyje M. Radvila Rudasis kartu su G. Chodkevičiumi apsigynė nuo 5 kartus didesnės Ivano Rūsčiojo kariuomenės, o prieš 25 metus beginkliai, bet tvirti ir tikintys, įveikėme branduolinės valstybės tankus.
Gal ne taip ir sudėtinga išvengti galingo ruporo propagandinio poveikio, jei tik siųstuvo siunčiamų, o imtuvo priimamų dažnių diapazonai visiškai nesutaptų.
Kai matau plevėsuojančią Vyčio vėliavą, tikiu, kad po Vyties ženklu galime išvyti tas nelaisvo gyvenimo blogybes, tuos vergo ženklus, kurie kerojo ir laikė apraizgę gimtinę amžius, kol iš jos pavadinimo ir mūsų sąmonės buvo ištrintas Didžiosios vardas.