Nė marškinių viršutinės sagos neprasisega, nors greta eilėje į prekių lentynas besiramstantys jaunuoliai tik su plastmasinėmis šlepetėmis, trumpikėmis ir marškinėliais be rankovių mirksta savo sūryme tarsi silkės besibaigiančiu galiojimo terminu.
Daug nelaimių yra matęs Dzūkijos kraštas, bet sausra čia visuomet būdavo baisiausia po karo ir besaikio gėrimo. Sako, dzūkui geri metai tada, kai lyja tiek, kad ant galvos kepurė supūva. Tada ir šito krašto smėlynai dar užaugina bulvių ne tik sėklai, bet ir blynams, kvietrugio naminei išsivaryti, o miškas – grybų žiemai susidžiovinti.
Kasdien pravažiuodamas siauru ir vingiuotu Veisiejų – Leipalingio keliu, mačiau, kaip vėlai į laukus išvažiavo kombainai ir kaip neilgai jie ten užtruko. Ūkininkai galėtų džiaugtis, kad per javapjūtę nelijo, bet nepakankamai lijo ir anksčiau, kai javai dar turėjo augti bei bręsti.
Lauke auginti agurkai šiemet susisukę ir apsišarvavę tokia stora oda, kad nenulupęs neatsikąsi.
Pomidorai juoduoja tarsi gangrenuojančios galūnės, o obuoliai drauge su parudavusiais obelų lapais krinta nuo šakų dar neprinokę.
Žirniai sukirmijo, o ankstyvosios bulvės užaugo ne ką už juos didesnės. Mėlynės užaugo iki normalaus dydžio tik pelkėtose vietose, bruknės mažos ir sausos, o apie grybus su tikru dzūku kalbos geriau nė nepradėti, jeigu nesate morališkai pasiruošęs išgirsti visų laikų atėjūnų į šituos kraštus suneštų keiksmažodžių viename sakinyje.
Plyni kirtimai, atvėrę vėjo pustomo smėlio žaizdas Dzūkijos nacionalinio parko pušynuose, yra bene ryškiausias godumo nuodėmės įkaltis. Dabartinis Varėnos rajono meras, dar būdamas Seimo nariu, bene prieš dešimtmetį buvo išdrįsęs pasiūlyti uždrausti plynus miško kirtimus saugomose teritorijose, bet kaip mat užsičiaupė, kai sulaukė visuotinio pasmerkimo. Ne tik iš medkirčių ir perpardavinėtojų, bet ir paprastų dzūkelių, kurie, vos gavę į rankas miško nuosavybės dokumentus, skubėjo jį, tarsi pribrendusį javą, kuo greičiau nurėžti.
Nuo pat kolchozų išsidalinimo nedirbamuose nederlingos žemės plotuose jau buvo užaugę savaiminės žmogaus ūgio pušys ir berželiai, bet išgirdę, kad gali prarasti tiesiogines Europos Sąjungos išmokas už tas žemes, deklaruotas kaip pievas ir ganyklas, savininkai suskubo jas kirsti.
Ar ne nusikaltimas prieš gamtą sumalti į biokurą tokio amžiaus medžius, kurie turėtų dar bent pusę amžiaus stiebtis aukštyn ir anglies dvideginį versti deguonimi, o paskui palikti nenaudojamą dykrą?
Pats metas peržiūrėti, kaip mes taškome klimato kaitos mažinimui skirtas lėšas, pritempdami iki ekologinių tikslų visiškai pramoginių objektų statybų finansavimą. Jau net nedrįstu šimtąjį kartą priminti tariamai klimato kaitą mažinančio kalnų keltuvo iš Druskininkų vandens parko į „Snow areną" statybų projekto, bene visose ekologų konferencijose minimo drauge su kitais labiausiai abejotinais Klimato kaitos mažinimo programos lėšų panaudojimo pavyzdžiais.
Būtent ekologinė veidmainystė ir klimato kaitos temos pavertimas naująja ideologija sukėlė natūralų daugelio žmonių pasipiktinimą, virtusį paties Visuotinio atšilimo neigimu. Užuot ramiai prognozavę, kaip gyvensime po kelių dešimtmečių, ir pritaikę savo verslus, namų buitį bei viešąją infrastruktūrą pakitusioms aplinkos sąlygoms, mes kartojame tos ideologijos burtažodžius, kai reikia pagrįsti mokesčių didinimą ir viešųjų pinigų panaudojimą ekonomiškai nepagrįstiems sumanymams finansuoti.
Šiandien jau visai nedaug trūksta, kad Nemuną ties Druskininkais, per kurį greitai kelsimės skraidančiomis gondolomis, nesušlapę kojų galėtumėm pereiti lipdami nuo vieno ant kito sausros atidengto akmens. Jau ne tik didysis šilumlaivis „Druskininkai", bet ir gerokai mažesnės grimzlės turistų plukdymo laiveliai nutraukė savo veiklą ir laukia geresnių laikų. Vandens lygio matavimo stulpas stovi sausumoje, o pakrantės darosi panašios į išdžiūvusios Aralo jūros – tikro nusikaltimo prieš gamtą – kraštovaizdį.
