R. Sadauskas-Kvietkevičius. Pirkėjus į Lenkiją išvijo ne patriotizmo stoka, o prekybininkų godumas

 (1096)
26-ąją Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo sukaktį atšventėme tarsi tiek pat metų drauge nugyvenę sutuoktiniai, kuriuos jau vienija tik bendras kažkada pasistatyto namo stogas virš galvos ir per didžiąsias šventes aplankantys po pasaulį pasklidę vaikai. Kol vieni mojavo Trispalvėmis ir žygiavo centrinėmis miestelių aikštėmis, kiti mušėsi dėl vežimėlių prie Suvalkų „Kauflando“.
Apsipirkinėjimas Lenkijoje
Apsipirkinėjimas Lenkijoje
© V. Danauskienės nuotr.

Ar turime teisę pastaruosius smerkti ir kaltinti patriotizmo stoka? Jeigu daugybei mūsų bendrapiliečių jų nuosavas gyvenimas toks bevertis, kad iš jo gali išbraukti dieną prastovėtą eilėse prie pigesnių vištų ketvirčių, tai kažkokie šūkiai apie kažkada iškovotą laisvę ir tautos vienybę čia nieko nepadės.

Lenkai sugeba gerokai brangiau supirkti pieną iš savo šalies ir Lietuvos ūkininkų, pagaminti iš jo sūrį bei jogurtą ir pigiau parduoti juos ne tik savo „Kauflanduose“ ir „Biedronkose“, kur daugeliui maisto produktų taikomas lengvatinis PVM tarifas, bet ir lietuviškose „Maximose“ bei „Norfose“. Negana to, jie dar ir moka savo darbuotojams didesnes algas. Mūsų perdirbėjai pasakys tūkstantį priežasčių, kodėl už žaliavinį pieną negali mokėti brangiau, o jų pagaminta produkcija brangesnė už lenkišką net ir Lietuvos parduotuvėse, kuriose prekybininkų antkainis ir mokesčių dydis vienodas. Nepaminės tik svarbiausios priežasties – jų pačių netoliaregiško godumo.

Nes vakar išpilstę pieną į 900 mililitrų pakuotes, tikėdamiesi, kad neatidesnis pirkėjas galvos, jog jose vis dar telpa litras, raikytą sūrį – po 180 g vietoje buvusių 200 g., garsiai skelbdami apie atpiginimo akcijas, o tarp jų patyliukais augindami kainas, lietuviški maisto produktų gamintojai ir prekybininkai neturi teisės tikėtis, kad mulkiais jų laikomi vartotojai vien iš patriotizmo išliks lojalūs lietuviškiems prekių ženklams.

Lenkai sugeba gerokai brangiau supirkti pieną iš savo šalies ir Lietuvos ūkininkų, pagaminti iš jo sūrį bei jogurtą ir pigiau parduoti juos ne tik savo „Kauflanduose“ ir „Biedronkose“, kur daugeliui maisto produktų taikomas lengvatinis PVM tarifas, bet ir lietuviškose „Maximose“ bei „Norfose“. Negana to, jie dar ir moka savo darbuotojams didesnes algas.
R. Sadauskas-Kvietkevičius

Toks lojalumas galėjo būti pelnytas per daugelį socialiai atsakingos veiklos metų, demonstruojant vartotojui, kad Lietuvoje jo išleisti eurai suteikia galimybę mokėti orias algas tos parduotuvės kasininkėms ir perdirbimo gamyklų darbininkams, sąžiningomis kainomis supirkti pieną ir mėsą iš ūkininkų. Vietoje to matėme, kaip pienininkai ir mėsininkai krovėsi pelnus Rusijos rinkoje. O paskui, kai buvo iš ten išspirti, keiksnojo principingą Lietuvos užsienio politiką.

2009 m. vasarą, kai Lietuvoje buvo antrą kartą nuo metų pradžios buvo padidintas PVM, pasiekęs 21 procentą, tuometinė Andriaus Kubiliaus vyriausybė skelbė, jog tas padidinimas būtinas per Pasaulinė krizę valstybės pajamoms ir išlaidoms subalansuoti, bet yra laikinas. Būtent tada prasidėjo lietuvių apsipirkimo kelionės į savo zlotą atpigusią Lenkiją, kur ir taip daugeliui maisto produktų bei higienos reikmenų taikomas lengvatinis 5 arba 9 procentų PVM.

Krizė seniai baigėsi, keitėsi vyriausybės, bet ar kas bent pabandė prisiminti kalbas apie PVM padidinimo laikinumą? Ir pozicija, ir opozicija tyliai trynė rankas, kad jų rinkėjai jau pamiršo PVM kažkada buvus 18 procentų, ir nereikalauja jo sugrąžinti. Vietoje to baiminamės, kad tik valdantieji neprisimintų ketinimų apmokestinti automobilius ir nekilnojamąjį turtą.

Šiais interneto socialinių tinklų laikais vartotojų sąjūdžiai gali greitai suburti tūkstančius žmonių, nors išjudinti juos ne vien lieti įtūžį komentaruose, bet ir iš tikrųjų pakeisti savo pirkimo įpročius, siekiant politinių ar ekonominių tikslų, nėra itin lengva.

Po Krymo aneksijos socialiniame tinkle „Facebook“ įkūriau atvirą grupę „Rusiškų prekių boikotas dėl agresijos prieš Ukrainą“, kurioje kviečiau bendraminčius, protestuojant prieš Rusijos vykdomą agresiją Ukrainoje, nepirkti nė vienos Rusijoje pagamintos prekės. Per trumpą laiką šiam sumanymui pritarė ir prie grupės prisijungė beveik 2 tūkstančiai žmonių. Panašaus turinio vartotojų judėjimų tuo metu susikūrė ir daugiau, o maždaug po pusmečio prekybos centrų atstovai jau pastebėjo mažėjančią prekių, kurių etiketėse nurodyta kilmės šalis yra Rusija, paklausą.

Krizė seniai baigėsi, keitėsi vyriausybės, bet ar kas bent pabandė prisiminti kalbas apie PVM padidinimo laikinumą? Ir pozicija, ir opozicija tyliai trynė rankas, kad jų rinkėjai jau pamiršo PVM kažkada buvus 18 procentų, ir nereikalauja jo sugrąžinti. Vietoje to baiminamės, kad tik valdantieji neprisimintų ketinimų apmokestinti automobilius ir nekilnojamąjį turtą.

Žvelgiant į parduotuvės kasos čekyje išskirtą PVM sumą nelengva pamatyti jame algas vaikų darželių auklėtojoms, sulopytas gatvių duobes ir modernius ginklus mūsų kariams. Bet labiausiai demotyvuoja žinojimas, kad viešaisiais pinigais šitoje šalyje gali būti apmokamos politikų vandens pramogos ir juos liaupsinantys leidiniai, jie išplaunami per išpūstas viešųjų pirkimų kainas ir eikvojami nesusimąstant, kaip nelengvai, prieš sumokėdami mokesčius, mes juos uždirbom.

Todėl šiandien susilaikysiu nuo šventinį savaitgalį Lenkijos prekybos centruose praleidusių tautiečių smerkimo ir patriotiško moralizavimo. Nes dar nepadariau nieko, kad jiems nebūtų reikalo ten važiuoti.

www.DELFI.lt
Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Lietuvos pjūvis

A. Užkalnis. Šioje dykynėje nėra ką rodyti (581)

Gatvės, bent jau Vilniuje, vėl pilnos užsieniečių turistų. Aš dėl to džiaugiuosi, kaip ir visi sąmoningi piliečiai: kiekvienas atvykėls išleidžia pinigus. Tačiau, kaip visi negausūs skeptiški piliečiai, aš noriu jį sustabdyti, papurtyti ir paklausti: „Ko jūs čia atvažiavote? Ką jūs tikitės pamatyti? Ką jums papasakojo apie mūsų šalį, kad jūs pasirinkote šiuos kraštus?“

A. Vaišnys. Švęskime pagal Rusijos kalendorių? (74)

„1604 metais Varšuvoje lenkų karalius Žygimantas pripažino pabėgėlį vienuolį Grigorijų Otrepjevą caru Dmitrijumi, Ivano Rūsčiojo sūnumi.Dmitrijus apsišaukėlis slapta tapo kataliku, surinko kariuomenę ir puolė Maskvą“ – šiais įvadiniais istoriją paaiškinančiais teiginiais ir vaizdais pradedamas 2007 metais Rusijoje sukurtas filmas „1612“ (įžymiausias nacionalistinių pažiūrų kino režisierius Nikita M. buvo tik vienas šio filmo prodiuserių).

K. Girnius. Rusų agentas po kiekviena lova (441)

Lietuvoje visur matome paslėptą Rusijos ranką. Jei įvykiai nesiklosto taip, kaip norime, jei jie pasuka nepageidaujama linkme, tuojau pasigirta balsai, aiškinantys, kad tai rusų darbas.

A. Tapinas. Nepražilk laukdamas (369)

Nėra už ką balsuoti, kas gyvenimą pagerintų. Šitą frazę girdėjom N kartų prieš N rinkimų.

N. Vasiliauskaitė. #Smagu (132)

Liberalų agonijai vis nesibaigiant, o taip pat – nusivylimams ir nuostaboms, kurių, tiesą sakant, neturėtų kilti pažinusiems ten plazdenusią Verslumo Dvasią (tą pačią, kuri maloninga ir Broniui Bradauskui ar Viktorui Uspaskichui), siūlyčiau pasibaisėti tuo, kas dar baisiau: gerą vardą turinčių ekspertų/intelektualų pastangomis tildyti šį „triukšmą“ kaip griaunantį pasitikėjimą demokratija (taip, būtent ja!), keliantį valstybingumo krizę ir, žinoma, naudingą didžiajam Lietuvos Priešui.