R. Sadauskas-Kvietkevičius. Pirkėjus į Lenkiją išvijo ne patriotizmo stoka, o prekybininkų godumas

 (1096)
26-ąją Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo sukaktį atšventėme tarsi tiek pat metų drauge nugyvenę sutuoktiniai, kuriuos jau vienija tik bendras kažkada pasistatyto namo stogas virš galvos ir per didžiąsias šventes aplankantys po pasaulį pasklidę vaikai. Kol vieni mojavo Trispalvėmis ir žygiavo centrinėmis miestelių aikštėmis, kiti mušėsi dėl vežimėlių prie Suvalkų „Kauflando“.
Apsipirkinėjimas Lenkijoje
Apsipirkinėjimas Lenkijoje
© V. Danauskienės nuotr.

Ar turime teisę pastaruosius smerkti ir kaltinti patriotizmo stoka? Jeigu daugybei mūsų bendrapiliečių jų nuosavas gyvenimas toks bevertis, kad iš jo gali išbraukti dieną prastovėtą eilėse prie pigesnių vištų ketvirčių, tai kažkokie šūkiai apie kažkada iškovotą laisvę ir tautos vienybę čia nieko nepadės.

Lenkai sugeba gerokai brangiau supirkti pieną iš savo šalies ir Lietuvos ūkininkų, pagaminti iš jo sūrį bei jogurtą ir pigiau parduoti juos ne tik savo „Kauflanduose“ ir „Biedronkose“, kur daugeliui maisto produktų taikomas lengvatinis PVM tarifas, bet ir lietuviškose „Maximose“ bei „Norfose“. Negana to, jie dar ir moka savo darbuotojams didesnes algas. Mūsų perdirbėjai pasakys tūkstantį priežasčių, kodėl už žaliavinį pieną negali mokėti brangiau, o jų pagaminta produkcija brangesnė už lenkišką net ir Lietuvos parduotuvėse, kuriose prekybininkų antkainis ir mokesčių dydis vienodas. Nepaminės tik svarbiausios priežasties – jų pačių netoliaregiško godumo.

Nes vakar išpilstę pieną į 900 mililitrų pakuotes, tikėdamiesi, kad neatidesnis pirkėjas galvos, jog jose vis dar telpa litras, raikytą sūrį – po 180 g vietoje buvusių 200 g., garsiai skelbdami apie atpiginimo akcijas, o tarp jų patyliukais augindami kainas, lietuviški maisto produktų gamintojai ir prekybininkai neturi teisės tikėtis, kad mulkiais jų laikomi vartotojai vien iš patriotizmo išliks lojalūs lietuviškiems prekių ženklams.

Lenkai sugeba gerokai brangiau supirkti pieną iš savo šalies ir Lietuvos ūkininkų, pagaminti iš jo sūrį bei jogurtą ir pigiau parduoti juos ne tik savo „Kauflanduose“ ir „Biedronkose“, kur daugeliui maisto produktų taikomas lengvatinis PVM tarifas, bet ir lietuviškose „Maximose“ bei „Norfose“. Negana to, jie dar ir moka savo darbuotojams didesnes algas.
R. Sadauskas-Kvietkevičius

Toks lojalumas galėjo būti pelnytas per daugelį socialiai atsakingos veiklos metų, demonstruojant vartotojui, kad Lietuvoje jo išleisti eurai suteikia galimybę mokėti orias algas tos parduotuvės kasininkėms ir perdirbimo gamyklų darbininkams, sąžiningomis kainomis supirkti pieną ir mėsą iš ūkininkų. Vietoje to matėme, kaip pienininkai ir mėsininkai krovėsi pelnus Rusijos rinkoje. O paskui, kai buvo iš ten išspirti, keiksnojo principingą Lietuvos užsienio politiką.

2009 m. vasarą, kai Lietuvoje buvo antrą kartą nuo metų pradžios buvo padidintas PVM, pasiekęs 21 procentą, tuometinė Andriaus Kubiliaus vyriausybė skelbė, jog tas padidinimas būtinas per Pasaulinė krizę valstybės pajamoms ir išlaidoms subalansuoti, bet yra laikinas. Būtent tada prasidėjo lietuvių apsipirkimo kelionės į savo zlotą atpigusią Lenkiją, kur ir taip daugeliui maisto produktų bei higienos reikmenų taikomas lengvatinis 5 arba 9 procentų PVM.

Krizė seniai baigėsi, keitėsi vyriausybės, bet ar kas bent pabandė prisiminti kalbas apie PVM padidinimo laikinumą? Ir pozicija, ir opozicija tyliai trynė rankas, kad jų rinkėjai jau pamiršo PVM kažkada buvus 18 procentų, ir nereikalauja jo sugrąžinti. Vietoje to baiminamės, kad tik valdantieji neprisimintų ketinimų apmokestinti automobilius ir nekilnojamąjį turtą.

Šiais interneto socialinių tinklų laikais vartotojų sąjūdžiai gali greitai suburti tūkstančius žmonių, nors išjudinti juos ne vien lieti įtūžį komentaruose, bet ir iš tikrųjų pakeisti savo pirkimo įpročius, siekiant politinių ar ekonominių tikslų, nėra itin lengva.

Po Krymo aneksijos socialiniame tinkle „Facebook“ įkūriau atvirą grupę „Rusiškų prekių boikotas dėl agresijos prieš Ukrainą“, kurioje kviečiau bendraminčius, protestuojant prieš Rusijos vykdomą agresiją Ukrainoje, nepirkti nė vienos Rusijoje pagamintos prekės. Per trumpą laiką šiam sumanymui pritarė ir prie grupės prisijungė beveik 2 tūkstančiai žmonių. Panašaus turinio vartotojų judėjimų tuo metu susikūrė ir daugiau, o maždaug po pusmečio prekybos centrų atstovai jau pastebėjo mažėjančią prekių, kurių etiketėse nurodyta kilmės šalis yra Rusija, paklausą.

Krizė seniai baigėsi, keitėsi vyriausybės, bet ar kas bent pabandė prisiminti kalbas apie PVM padidinimo laikinumą? Ir pozicija, ir opozicija tyliai trynė rankas, kad jų rinkėjai jau pamiršo PVM kažkada buvus 18 procentų, ir nereikalauja jo sugrąžinti. Vietoje to baiminamės, kad tik valdantieji neprisimintų ketinimų apmokestinti automobilius ir nekilnojamąjį turtą.

Žvelgiant į parduotuvės kasos čekyje išskirtą PVM sumą nelengva pamatyti jame algas vaikų darželių auklėtojoms, sulopytas gatvių duobes ir modernius ginklus mūsų kariams. Bet labiausiai demotyvuoja žinojimas, kad viešaisiais pinigais šitoje šalyje gali būti apmokamos politikų vandens pramogos ir juos liaupsinantys leidiniai, jie išplaunami per išpūstas viešųjų pirkimų kainas ir eikvojami nesusimąstant, kaip nelengvai, prieš sumokėdami mokesčius, mes juos uždirbom.

Todėl šiandien susilaikysiu nuo šventinį savaitgalį Lenkijos prekybos centruose praleidusių tautiečių smerkimo ir patriotiško moralizavimo. Nes dar nepadariau nieko, kad jiems nebūtų reikalo ten važiuoti.

www.DELFI.lt
Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Lietuvos pjūvis

T. Kačerauskas. Grįžkime į sovietmetį, pagerinkime šeimų statistiką (66)

Seimo nariai jau kelintus metus bergždžiai bando apibrėžti, kas yra šeima. Kyla klausimas, kodėl jiems tai rūpi? Ar tai susiję su jų asmeninėmis tapatumo bei seksualumo krizėmis? Tai, kad apibrėžus šeimą jai pasipils visokeriopa parama, neįtikina.

A. Tapinas. Globalioji Lietuva – paklydusi tarp Anglijos lietuvių ir Japonijos prostitučių? (146)

Įsivaizduokime situaciją – už mūsų nuodėmes ant Lietuvos užleidžiamas keturiasdešimties dienų ir naktų lietus. Žinoma, pas mus tai vadinasi vasara, bet tarkim. Nemunas su Nerimi kyla iš krantų, o 297 669 Kauno gyventojų kyla nerimas, juk niekas nesitikėjo, kad taip smarkiai lis, ekspertai aiškino, kad pakrapnos ir viskas.

V. Targamadzė. Egzaminai ir testai. Patyčios prieš mokytojus ir vaikus (59)

Egzaminų šurmulys. Jau darosi įprasta, kad kažkas nurodo valstybinių ar mokyklinių brandos egzaminų klaidas, netikslumus, padejuoja dėl standartizuotų ar diagnostinių testų įdomybių ir pan. Atsakingieji ir užduotis rengusieji arba paskaito, arba gal ir ne.

R. Bogdanas. Lietuvių indėlis į „Brexit“ (92)

Turėdami omenyje, kad Lietuva yra nedidelė valstybė, galime pasipūtę pripažinti, kad svariai prisidėjome prie referendumo Jungtinėje Karalystėje rezultato. Lietuvių imigrantų prasižengimai teisėsaugai nuo girtavimo, muštynių iki vagysčių, visų įmanomų ir neįmanomų pašalpų melžimas iš „kvailų anglų“ buvo vienas iš argumentų, dėl kurių didesnė pusė britų pasakė „Ne“ Europos Sąjungai.

R. Valatka. Įvartis ranka į Europos ir Anglijos vartus – be galimybės atsilošti (568)

Prieš 30 metų pasaulio čempionato rungtynėse argentinietis Maradona į Anglijos vartus įmušė įvartį ranka. Anglijos svajonė buvo sužlugdyta bjauriausiu būdu. Ketvirtadienį britai referendume pakartojo Maradonos triuką. Kalė įvartį į ES vartus Camerono pakišta ranka. Bet šis įvartis krito ir į Anglijos vartus.