R. Sadauskas-Kvietkevičius. Pirkėjus į Lenkiją išvijo ne patriotizmo stoka, o prekybininkų godumas

 (1096)
26-ąją Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo sukaktį atšventėme tarsi tiek pat metų drauge nugyvenę sutuoktiniai, kuriuos jau vienija tik bendras kažkada pasistatyto namo stogas virš galvos ir per didžiąsias šventes aplankantys po pasaulį pasklidę vaikai. Kol vieni mojavo Trispalvėmis ir žygiavo centrinėmis miestelių aikštėmis, kiti mušėsi dėl vežimėlių prie Suvalkų „Kauflando“.
Apsipirkinėjimas Lenkijoje
Apsipirkinėjimas Lenkijoje
© V. Danauskienės nuotr.

Ar turime teisę pastaruosius smerkti ir kaltinti patriotizmo stoka? Jeigu daugybei mūsų bendrapiliečių jų nuosavas gyvenimas toks bevertis, kad iš jo gali išbraukti dieną prastovėtą eilėse prie pigesnių vištų ketvirčių, tai kažkokie šūkiai apie kažkada iškovotą laisvę ir tautos vienybę čia nieko nepadės.

Lenkai sugeba gerokai brangiau supirkti pieną iš savo šalies ir Lietuvos ūkininkų, pagaminti iš jo sūrį bei jogurtą ir pigiau parduoti juos ne tik savo „Kauflanduose“ ir „Biedronkose“, kur daugeliui maisto produktų taikomas lengvatinis PVM tarifas, bet ir lietuviškose „Maximose“ bei „Norfose“. Negana to, jie dar ir moka savo darbuotojams didesnes algas. Mūsų perdirbėjai pasakys tūkstantį priežasčių, kodėl už žaliavinį pieną negali mokėti brangiau, o jų pagaminta produkcija brangesnė už lenkišką net ir Lietuvos parduotuvėse, kuriose prekybininkų antkainis ir mokesčių dydis vienodas. Nepaminės tik svarbiausios priežasties – jų pačių netoliaregiško godumo.

Nes vakar išpilstę pieną į 900 mililitrų pakuotes, tikėdamiesi, kad neatidesnis pirkėjas galvos, jog jose vis dar telpa litras, raikytą sūrį – po 180 g vietoje buvusių 200 g., garsiai skelbdami apie atpiginimo akcijas, o tarp jų patyliukais augindami kainas, lietuviški maisto produktų gamintojai ir prekybininkai neturi teisės tikėtis, kad mulkiais jų laikomi vartotojai vien iš patriotizmo išliks lojalūs lietuviškiems prekių ženklams.

Lenkai sugeba gerokai brangiau supirkti pieną iš savo šalies ir Lietuvos ūkininkų, pagaminti iš jo sūrį bei jogurtą ir pigiau parduoti juos ne tik savo „Kauflanduose“ ir „Biedronkose“, kur daugeliui maisto produktų taikomas lengvatinis PVM tarifas, bet ir lietuviškose „Maximose“ bei „Norfose“. Negana to, jie dar ir moka savo darbuotojams didesnes algas.
R. Sadauskas-Kvietkevičius

Toks lojalumas galėjo būti pelnytas per daugelį socialiai atsakingos veiklos metų, demonstruojant vartotojui, kad Lietuvoje jo išleisti eurai suteikia galimybę mokėti orias algas tos parduotuvės kasininkėms ir perdirbimo gamyklų darbininkams, sąžiningomis kainomis supirkti pieną ir mėsą iš ūkininkų. Vietoje to matėme, kaip pienininkai ir mėsininkai krovėsi pelnus Rusijos rinkoje. O paskui, kai buvo iš ten išspirti, keiksnojo principingą Lietuvos užsienio politiką.

2009 m. vasarą, kai Lietuvoje buvo antrą kartą nuo metų pradžios buvo padidintas PVM, pasiekęs 21 procentą, tuometinė Andriaus Kubiliaus vyriausybė skelbė, jog tas padidinimas būtinas per Pasaulinė krizę valstybės pajamoms ir išlaidoms subalansuoti, bet yra laikinas. Būtent tada prasidėjo lietuvių apsipirkimo kelionės į savo zlotą atpigusią Lenkiją, kur ir taip daugeliui maisto produktų bei higienos reikmenų taikomas lengvatinis 5 arba 9 procentų PVM.

Krizė seniai baigėsi, keitėsi vyriausybės, bet ar kas bent pabandė prisiminti kalbas apie PVM padidinimo laikinumą? Ir pozicija, ir opozicija tyliai trynė rankas, kad jų rinkėjai jau pamiršo PVM kažkada buvus 18 procentų, ir nereikalauja jo sugrąžinti. Vietoje to baiminamės, kad tik valdantieji neprisimintų ketinimų apmokestinti automobilius ir nekilnojamąjį turtą.

Šiais interneto socialinių tinklų laikais vartotojų sąjūdžiai gali greitai suburti tūkstančius žmonių, nors išjudinti juos ne vien lieti įtūžį komentaruose, bet ir iš tikrųjų pakeisti savo pirkimo įpročius, siekiant politinių ar ekonominių tikslų, nėra itin lengva.

Po Krymo aneksijos socialiniame tinkle „Facebook“ įkūriau atvirą grupę „Rusiškų prekių boikotas dėl agresijos prieš Ukrainą“, kurioje kviečiau bendraminčius, protestuojant prieš Rusijos vykdomą agresiją Ukrainoje, nepirkti nė vienos Rusijoje pagamintos prekės. Per trumpą laiką šiam sumanymui pritarė ir prie grupės prisijungė beveik 2 tūkstančiai žmonių. Panašaus turinio vartotojų judėjimų tuo metu susikūrė ir daugiau, o maždaug po pusmečio prekybos centrų atstovai jau pastebėjo mažėjančią prekių, kurių etiketėse nurodyta kilmės šalis yra Rusija, paklausą.

Krizė seniai baigėsi, keitėsi vyriausybės, bet ar kas bent pabandė prisiminti kalbas apie PVM padidinimo laikinumą? Ir pozicija, ir opozicija tyliai trynė rankas, kad jų rinkėjai jau pamiršo PVM kažkada buvus 18 procentų, ir nereikalauja jo sugrąžinti. Vietoje to baiminamės, kad tik valdantieji neprisimintų ketinimų apmokestinti automobilius ir nekilnojamąjį turtą.

Žvelgiant į parduotuvės kasos čekyje išskirtą PVM sumą nelengva pamatyti jame algas vaikų darželių auklėtojoms, sulopytas gatvių duobes ir modernius ginklus mūsų kariams. Bet labiausiai demotyvuoja žinojimas, kad viešaisiais pinigais šitoje šalyje gali būti apmokamos politikų vandens pramogos ir juos liaupsinantys leidiniai, jie išplaunami per išpūstas viešųjų pirkimų kainas ir eikvojami nesusimąstant, kaip nelengvai, prieš sumokėdami mokesčius, mes juos uždirbom.

Todėl šiandien susilaikysiu nuo šventinį savaitgalį Lenkijos prekybos centruose praleidusių tautiečių smerkimo ir patriotiško moralizavimo. Nes dar nepadariau nieko, kad jiems nebūtų reikalo ten važiuoti.

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

V. Rubavičius. Kokia ateitis laukia Europos Sąjungos? (72)

Slovakijos sostinėje Bratislavoje rugsėjo 16 d. buvo surengtas neformalus Europos Sąjungos (ES) šalių vadovų susitikimas, turėjęs padėti valstybių lyderiams galų gale išsiaiškinti pagrindines Sąjungą kamuojančias problemas, kurios dar labiau išryškėjo Didžiajai Britanijai nutarus atsiskirti.

Sekmadienio Evangelija. Pomirtinis gyvenimas (311)

Jėzus pasakė fariziejams: „Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunes atbėgę laižydavo jo votis.

Karo žmonės, mylėję savo vergiją: Rusija keitėsi ir už tai savęs nekentė (349)

Ukrainoje gimusios baltarusių rašytojos Svetlanos Aleksijevič „Laikas iš antrų rankų“ – tai unikalaus intymiosios dokumentinės prozos žanro knyga, 2015 m. apdovanota Nobelio literatūros premija. Joje prabyla paprasti žmonės, kurie seniau retai turėdavo teisę kalbėti. Jų balsai susilieja į niūrią ir tragišką posovietinio laikmečio – „laiko iš antrų rankų“ – polifoniją.

I. Makaraitytė. A. Tapinas, A. Butkevičius, mes ir neįgaliųjų integracija (67)

Algirdas Butkevičius nusprendė padidinti premijas parolimpiečiams. Tiesa, tik vienam kartui ir tik dabar.

D. Staponkutė. Keliaujančio filosofo mirtis (50)

Žinia apie Leonido Donskio netektį sukrėtė mane kaip staigi ir tragiška keliaujančio brolio filosofo žūtis... Mes turbūt nebemirštame, o žūvame. Neatsisveikinę ir be ilgo merdėjimo. Tai – ne toji „amžina kelionė“, kurion išlydi ilgo ir kartais dėkingo merdėjimo mėnesiai, suteikiantys galimybę tarti „sudiev“ savo bendražygiams, gęstant iš lėto, „filosofiškai“, kaip apyaušrio miglos spindesys, ištirpstantis sulig nauja diena.