R. Sadauskas-Kvietkevičius. Pensionatas „Lietuvos Respublika“ užsidaro

Kai Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis Seime surengtoje diskusijoje „Socialinė Europa – nauji iššūkiai“ pasakė, kad Lietuvoje egzistuoja dvi ekonomikos – gyventojais vis pasipildantis Vilnius ir regionai, virstantys ištisais pensionatais, man kaip tik pasitaikė proga stebėti Lazdijų degalinėje, vietos gyventojų vadinamoje „raudų siena“, su išvykstančiais emigrantais atsisveikinančių tėvų, motinų ir seserų minią.

O paskui ilgai nedavė ramybės mintis, kad neišvengiamai artėja metas, kai ir ištuštėjusi Lietuva jau negalės pamaitinti jaunais žmonėmis ir savo sostinės.

Ketvirtadienio vakarą erdvioje degalinės aikštelėje susigrūdę dideli ir maži autobusai pamažu pildosi skubančiais atsibučiuoti su artimaisiais jaunuoliais ir nuovargio nuo bevaisių darbo paieškų žymes veiduose nešiojančiais keturiasdešimtmečiais. Moterų ir merginų tarp jų kone perpus mažiau. Kas skuba į lagaminus ir kuprines susigrūsti leistiną vežti kiekį lietuviškų rūkalų, kam dar pavyks suspėti prieš ilgą kelią iki Londono išragauti paskutinį puodelį kavos, stebint kaip pamažu gęsta šviesos Lazdijų muitininkų gatvės namų languose.

Kažkada čia buvo tikra spygliuotų vielų siena tarp Rytų ir Vakarų, prie jos rikiavosi kelis ar net keliolika kilometrų nutįsusi automobilių eilė, o tą eilę reguliuojantieji ir išvykstančiuosius tikrinantieji statėsi įspūdingus mūrus, tikėdami, jog juose išsiteks kelios kartos. Dabar pusėje tų namų vakarais išvis neįsižiebia šviesa, o kituose gyvena pensininkai, šildantys tik kelis kambarius, kuriuose miega, valgo bei laukia, kol paskambins ar parašys į tolimus kraštus išsidanginę vaikai ir anūkai.

Klestinčios sostinės gyventojai kartais sutinka išsivažinėjusios Lietuvos žmones oro uostuose, kavinėse ir parduotuvėse, trumpam sugrįžusius atostogų, bet atkakliai stengiasi sau nepripažinti, kad mintyse juos niekina už tėvynės išdavystę. Už tai, kad pasirinko išvykimą, užuot dirbę už maistą savo protėvių žemę, supirktą buvusių kolchozų pirmininkų. Siuvę paltus už 4 eurus, rinkę mūsų numestas šiukšles pakelėse, melžę karves, kurių pienas pigesnis už vandenį.

Už tai, kad žino, jog ištuštėjusi Lietuva jau negalės palaikyti tos iliuzijos, kad viskas šitoje šalyje puiku, kurioje jie iki šiol gyveno. Dar viena karta ir viskas – baigsis visos masto ekonomijos. Vilnius yra tarsi lėtai pelkėjantis ežeras, dar papildomas vis labiau senkančių upelių vandens. Kai tie upeliai išdžiūsta, ežeras dar kurį laiką sugeba išlikti gyvybingas, kol visai nusenka vanduo ir jis virsta krūmais apaugančia klampyne.

Vilniui gyvybės įkvepia kiekvieną rudenį iš visos Lietuvos suvažiuojanti nauja studentų karta. Bet iš kur atsiras tų studentų, jei provincijoje negimsta vaikai. Mačiau kaip Dzūkijos miesteliuose gimnazijos virto pagrindinėmis, paskui – pradinėmis mokyklomis, o galiausiai buvo visai uždarytos, jų pastatuose kūrėsi bendruomenių centrai, kuriuose vis mažiau beliko kam susirinkti. Rajonų policijos komisariatai virto apskričių komisariatų padaliniais, neliko nuovadų miesteliuose, dabar atėjo eilė pašto skyriams, miškų urėdijoms.

R. Kuodis visą už sostinės ribų likusią Lietuvą itin vykusiai palygino su pensionatu. Iš to netgi galima sukurti kažkokią regioninės plėtros koncepciją – skatinti sostinėje profesinę karjerą baigusius žmones keltis gyventi į rajonų centrus ir bažnytkaimius, kad už būsto kainos skirtumą galėtų oriai nugyventi likusius metus. Tačiau daryti tai reikėjo prieš 10 – 15 metų, kai dar buvo svarbu tokiu būdu kurti darbo vietas tokių iš sostinės atsikrausčiusių senjorų aptarnavimui. Dabar jau vėlu – kaime nerasite net kas malkas suskaldytų arba pasiligojusiam maisto iš parduotuvės parneštų, nepragėręs duotų 5 eurų.

Mes pražiopsojome tą laiką, kai dar buvo galima drastiškomis mokestinėmis lengvatomis paskatinti mažų miestelių gyventojus imtis smulkaus verslo, susikurti darbo vietas sau ir kaimynams. Nes įstatymus kūrė tie, kas už sostinės ribų esančią Lietuvą prisimena tik kartą per ketverius metus, kai reikia įsiteikti vienmandatės apygardos rinkėjams pastovint šalia rajono mero Rudenėlio šventėje, palinguojant su kaimo kapelomis ir pažadant visiems padidinti pensijas bei socialines pašalpas. Dabar tai daryti jau vėlu, nes ištuštėjusiuose kaimuose joks verslas neras nei klientų, nei darbuotojų.

Pensionatas gali gyvuoti tik tol, kol prisensta vis naujų pensininkų. Kai numirs paskutinis pensininkas, šitas pensionatas, vadinamas Lietuvos Respublika, geriausiu atveju gali tapti memorialiniu muziejumi, primenančiu atsitiktinai užklydusiam į šitą atšiaurų Europos užkampį keleiviui, kas čia kažkada gyveno. Keleiviui, kuris galbūt dar prisimins, kad vienas iš jo tėvų yra pasakojęs, jog gimė keistame krašte, tarp nemokančių šypsotis žmonių, sukūrusių valstybę nuo Baltijos iki Juodosios jūros, kuri ištirpo, tarsi paskutinis sniegas.