Internete kurį laiką klaidžiojo toks pokštas, kad, jeigu paklaustumėm ar Lietuva yra pasidalinusi į dvi lygias dalis, tai lygiai pusė apklaustųjų pasakytų „taip“, o kita pusė – „ne“.

Nesvarbu, dėl kokios priežasties, bet mums būtina jaustis bendraminčių būrio, suvienyto vienos idėjos, dalimi, o visus jai nepritariančius įsivaizduoti kaip organizuotą priešų grupę, kurią tiesiog būtina reguliariai viešai niekinti, o pasitaikius progai būtų neprošal ir sunaikinti. Nebūtinai fiziškai, mes juk ne žvėrys, bet taip, kad jos atstovai būtų priversti visą likusį gyvenimą viešai atgailauti už savo klaidą, gatvėje vaikai mėtytų į juos purvino sniego gniūžtes, troleibusai uždarytų prieš nosį duris, o restorane sodintų prie tualeto durų ir neatneštų valgiaraščio.

Lietuva sparčiai keičiasi – ryškėja nauja pasidalijimo linija. Jeigu rudens pradžioje mūsų šalis buvo panaši į vaivorykštę, kurioje išsiteko visi pažiūrų atspalviai, tai dabar, metams baigiantis, vėl grįžome į didžiųjų lūžių laikus, kai tebuvo juoda ir balta, mes ir jie.
Dalyvauti referendume dėl žemės agitavo labai skirtinga publika nuo poetės Erikos Drungytės iki bušido čempiono Remigijaus Markevičiaus ir dainininko Egidijaus Dragūno. Tačiau svarbiausias vaidmuo čia teko LVŽS struktūrai, sutelkusiai linkusius užkibti ant ksenofobiškų šūkių ir nepasitenkinimo šalies pasirinkta glaudesnės integracijos į Europos Sąjungą kryptimi.
R. Sadauskas-Kvietkevičius

Rugsėjo pradžioje atliktos „Vilmorus“ apklausos metu palankumą Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai išsakė vos 12 procentų piliečių, o dabar jiems savo balsą atiduotų 31,5 procento. Atmetus visiškai nesidominčius viešuoju gyvenimu, lieka maždaug pusė Lietuvos.

„Laimėtojai iš inercijos gauna daugiau,“– aiškina tai rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ direktorius Vladas Gaidys, tarsi tai tebūtų kelių populiarumo procentų prieauglis. Net ir tada, kai jau akivaizdu, jog nutiko kur kas rimtesnės Lietuvos visuomenės mąstymo slinktys.

Viešosios nuomonės lyderiai ne juokais sutriko, kai jų ironiškus komentarus apie Ramūno Karbauskio karvių apsėklinimo žinias, inkvizicijos rūsio gaiva dvelkiančias Agnės Širinskienės disertacijos ištraukas, Aurelijaus Verygos planus alkoholinius gėrimus padaryti prabangos preke ir Kęstučio Navicko – apmokestinti vienkartinius kavos puodelius, susilaukė ne tik pritariančio auditorijos juoko, bet ir pasipiktinusių komentarų: „Leiskite naujai valdžiai dirbti“, „Baikite kaišioti pagalius į ratus“, „Šunys loja – karavanas eina“, „Duokite valstiečiams 100 dienų, o tada kritikuokite“. Rimvydas Valatka netgi spėliojo, gal čia kažkokia LVŽS nusamdytos reklamos agentūros užsakytų komentatorių komanda darbuojasi, kartodama iš anksto paruoštas tezes.

Iki šių metų pabaigos naujasis mūsų visuomenės kraštovaizdis su įspūdingu kanjonu, skiriančiu LVŽS simpatizuojančią dalį nuo jos nekenčiančios, bus galutinai susiformavęs. Tarsi ledynui nuslinkus bus pats laikas susikrauti kuprinę, susivarstyti turistinius batus ir išeiti į Lietuvą braižyti naujų jos žemėlapių ir aprašinėti čiabuvių papročių.
Jeigu jums sunku suprasti, kokia ideologija vadovausis naujoji šalies valdžia, tereikia susirasti internete senuosius „Žemės gynėjų“ straipsnius bei specializuotus referendumo proga įkurtus, bet taip ir užmirštus panaikinti jų tinklapius ir paskaityti, kokias vertybines nuostatas jie tada deklaravo. Kraštutinis krikščioniškasis tradicionalizmas, sietinas su konservatyvia lenkiška katalikybės versija arba ištikimo Vladimiro Putino draugo Rusijos stačiatikių patriarcho Kirilo propaguojama „supuvusių Vakarų“ kritika, čia kažkaip išsitenka drauge su neopagoniškomis apeigomis ir šiltais jausmais vėlyvojo sovietmečio pseudotautiniam paveldui. Šitą eklektiką puikiai papildo nuostata niekinti visas politines partijas ir tradicines ideologijas, verslo, žiniasklaidos ir pramogų pasaulio elitą, dirbtinai priešpastatant jam paprasto žmogaus kultą ir tarnystę jam prisiekinėjančių nepartinių specialistų vyriausybę.
R. Sadauskas-Kvietkevičius

Pati įdomiausia ir ištikimiausia, bet tada dar ne itin gausi R. Karbauskio rėmėjų dalis susitelkė 2014 m., per referendumo dėl draudimo parduoti žemės ūkio paskirties sklypus užsieniečiams parašų rinkimo bei agitacinę kampaniją. Referendumas gėdingai žlugo, bet daugiau kaip 300 000 parašų surinkimas geriausiai atspindėjo potencialą, kurį turėjo šis puikiai organizuotas sąjūdis. Rodytis televizijos ekranuose ir pirmuosiuose laikraščių puslapiuose tada buvo parinkti tokie egzotiški veikėjai kaip Pranciškus Šliužas, bet dalyvauti referendume agitavo labai skirtinga publika nuo poetės Erikos Drungytės iki bušido čempiono Remigijaus Markevičiaus ir dainininko Egidijaus Dragūno. Tačiau svarbiausias vaidmuo čia teko LVŽS struktūrai, sutelkusiai linkusius užkibti ant ksenofobiškų šūkių ir nepasitenkinimo šalies pasirinkta glaudesnės integracijos į Europos Sąjungą kryptimi.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius, I. Sadauskienės nuotr.
Pats R. Karbauskis tuomet išlaikė atsargų atstumą, tarsi iš anksto žinodamas, kad referendumas žlugs, bet jo organizavimo metu suburti žmonės bus reikalingi plečiant įtaką regionuose. Per porą metų jie išties subrandino savo pergalę, sugebėdami ne tik sutelkti neįtikėtinai susiskaldžiusį protesto elektoratą, bet ir padaryti tai taip tyliai, kad neišgąsdintų nuosaikesnių rinkėjų, antrajame Seimo rinkimų ture tiesiog norėjusių išvengti Gabrieliaus Landsbergio premjero poste.

Jeigu jums sunku suprasti, kokia ideologija vadovausis naujoji šalies valdžia, tereikia susirasti internete senuosius „Žemės gynėjų“ straipsnius bei specializuotus referendumo proga įkurtus, bet taip ir užmirštus panaikinti jų tinklapius ir paskaityti, kokias vertybines nuostatas jie tada deklaravo. Kraštutinis krikščioniškasis tradicionalizmas, sietinas su konservatyvia lenkiška katalikybės versija arba ištikimo Vladimiro Putino draugo Rusijos stačiatikių patriarcho Kirilo propaguojama „supuvusių Vakarų“ kritika, čia kažkaip išsitenka drauge su neopagoniškomis apeigomis ir šiltais jausmais vėlyvojo sovietmečio pseudotautiniam paveldui. Šitą eklektiką puikiai papildo nuostata niekinti visas politines partijas ir tradicines ideologijas, verslo, žiniasklaidos ir pramogų pasaulio elitą, dirbtinai priešpastatant jam paprasto žmogaus kultą ir tarnystę jam prisiekinėjančių nepartinių specialistų vyriausybę.

Naujoji skirtis tarp LVŽS ir visų kitų politikų reiškia, kad iki 2019 m. vasarį vyksiančių savivaldos rinkimų nebeliks vietos nei mažesniosios valdančiosios koalicijos partnerės LSDP populiarumo atsiauginimui, nei tokioms politinėms jėgoms kaip „Tvarka ir teisingumas“ bei Darbo partija. Juodai baltame politikos kraštovaizdyje pastebimi gali būti tik valstiečiai ir nevalstiečiai, kuriais geriausiai moka būti liberalūs G. Landsbergio komandos konservatoriai ir atsargiai pasislinkę nuo jų spaudimo šiek tiek į kairę liberalai, jei tik tarp jų dar liks kas neturintis specialiojo liudytojo statuso.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (218)