Bet oponavimo ir pasmerkimo pirmiausiai tikėjausi iš kraštutinės dešinės, kur dar neatgrasu kalbėti apie rasės ir tautos išdavystę, deginti išdavikų atvaizdus per šventes arba patyliukais smaigstyti prakeiksmo adatėlėmis uždarose diskusijų grupėse. Bet dabar jaučiuosi sutrikęs lyg pirmokas, nes atsiliepė Nida Vasiliauskaitė.
Nes mano asmeninį Lietuvos ateities matymą ji ėmėsi doroti kaip slaptą viso dešiniojo trolibano, o gal ir viso neoliberalaus politinio elito planą, kurį per savo neapdairumą per anksti išdaviau. Ir griežtai atmetė bet kokią viltį išmokyti pasirinkusius apsigyventi Lietuvoje migrantus pažinti ir pamilti šitą šalį.
Todėl N. Vasiliauskaitės siūlymas „išrasti iš naujo patį Lietuvos politinį projektą“ ir iš naujo „sugalvoti Lietuvą – ne V. Kudirkos, A. Smetonos, V. Landsbergio, viešųjų ryšių ar pasakų kunigaikščių, o tokią, kuriai lojalumą norėtųsi prisiekti“ yra ne ką mažiau utopiškas už mano bandytą įsivaizduoti kaimo mokyklą, pilną liaudies dainas dzūkiškai traukiančių afrikietiškos ir azijietiškos kilmės lietuvaičių. Nes nėra ir negali būti kitos Lietuvos valstybingumo tradicijos, tiktai antisemito V. Kudirkos, beveik fašistinio diktatoriaus A. Smetonos ir kolūkių griovėjo V. Landsbergio.
Priminsiu du rimčiausius alternatyvius Kudirkos-Smetonos-Landsbergio Lietuvai projektus: Litwa Środkowa ir LTSR. Abu rėmėsi svetimų valstybių karine jėga ir niekada nebuvo priimti Lietuvos piliečių kaip savi. Pirmojo viešai nedrįsta prisiminti net radikaliausi LLRA aktyvistai, o antrojo nuoširdžiai ilgisi vos keli Jurijaus Subotino bendraminčiai.
„Pasakų kunigaikščių“, V. Kudirkos ir A. Smetonos valstybingumo idėja buvo tokia patraukli, kad išvedė mus į Baltijos kelią, dėl jos paaukotos gyvybės 1991-aisiais, ji išvedė mus iš sovietinės kolonijos į Europos Sąjungą ir pavertė klestinčia modernia šalimi.
Kadangi Vladimiras Putinas ne taip seniai lepterėjo, kad Lietuvoje jau liko tik 1,4 mln. gyventojų, tai ir mūsų valstybingumo kritikai vėl prisiminė kurį laiką jau beveik nenaudotą argumentą, kad Lietuvoje taip blogai, jog iš jos visi emigravo. Gal dar pamenat, per krizę sklandė toks banalokas juokelis, kad emigracija virto evakuacija, o paskutinis išvykstantis užgesina šviesą oro uoste.
Emigracija visiškai neįrodo landsberginės Lietuvos nepatrauklumo, o tik tai, kad turtingesnėse senosiose Europos Sąjungos šalyse darbo jėga buvo, yra ir dar kurį laiką bus brangesnė, negu mūsų krašte. Ar mes čia būtumėm statę tautinį socializmą, ar vystę ekologišką sarmatiškąjį natūralinį ūkį, lietuviai vis tiek patrauktų ten, kur už tą patį darbą gali gauti kelis kartus daugiau, vos tik nuardėm spygliuotų vielų tvoras už Lazdijų.
Paskui, jau būdami toli nuo Lietuvos, jie pradeda ieškoti savo egoistiniam sprendimui pasinaudoti kitų tautų ne vieną dešimtmetį kurtos gerovės vaisiais kuo įmantresnių paaiškinimų, todėl būtinai prisimena čia jautęsi nepakankamai įvertinti bei pagerbti, diskriminuojami ir neapsaugoti nuo patyčių.
Neoliberalioje landsberginėje Lietuvoje tų naujų politinių projektų sumanymų buvo ir dar bus ne vienas. Apie Trečiąją o gal jau ir Ketvirtąją Respubliką yra kalbėjęs Rolandas Paksas, bet taip miglotai, kad suprasti įmanoma buvo vien tai, jog šita jį nuvertusio „korumpuoto klano“ Lietuva jam nemiela. Kiek vėliau Garliavos aktyvistai irgi kažką apie tai garsiai mąstė.
Bet koks kitas Lietuvos projektas, išskyrus neoliberalų Pirmosios Lietuvos (pripažįstant Dviejų Lietuvų teoriją), nebus nė pabandytas įgyvendinti, kas belaimėtų rinkimus. Tą pačią neoliberalią Lietuvą toliau tobulina socialdemokratai su darbiečiais ir tvarkiečiais, po kurio laiko juos vėl pakeis dešinieji arba bus sudarytos vaivorykštinės koalicijos, bet tai tebebus ta pati kantriai auganti ir gražėjanti landsberginė Lietuva.
