Žmona sako, kad tai Joškė dviračiu į darbą Leipalingyje važiuoja. Atsikraustėm į mažą kaimelį tarp Ilgio pelkių visa šeima vienu metu, jau beveik prieš dešimtmetį, bet ji kažkodėl jau seniai žino šito krašto žmonių vardus, pravardes ir biografijas, tarsi būtų kokią specialią brošiūrą ar instrukciją naujakuriams perskaičiusi, o man, gimusiam dideliame mieste, kur net to paties daugiabučio namo aukšto kaimynai susitikę prie lifto nesisveikina, niekaip nepavyksta išmokti sveikintis bent su tais čiabuviais, kurie yra mano „Facebook“ draugų sąraše.
„...kaip man šiandien sužinoti kur kas rado aukso / ar nuo stogo jau nulipo kacinai Sadausko,“ – vakar parašė poetas Kęstutis Navakas.
Žmona prisimena, kad paauglystėje ant kambario sienos buvo pasikabinusi didelę jo nuotrauką, iškirptą iš „Nemuno“ žurnalo, tik pati, po daugelio metų sutikusi Poetiniame Druskininkų rudenyje, jam niekaip neišdrįstų to pasakyti.
Gyvenimas visiškame Lietuvos užkampyje, kur baltarusiškus televizijos kanalus pagauti lengviau negu lietuviškus, o naktį, dingus lietuviško mobilaus ryšio operatoriaus signalui, ateina žinutės „Sveiki atvykę į Lenkiją...“, tarsi per miegus būčiau gerokai pasivaikščiojęs, turi ne tik trūkumų, bet ir privalumų. Pirmiausia tai yra kitas kasdienio Lietuvos ir ją supančio pasaulio naujienų srauto matymo kampas. Tarsi tie rudeninės saulės spinduliai, pasiekiantys mus iš toliau negu vasarą, ir todėl visai kitaip nušviečiantys kiemo žolę ir pašiauštus katės nugaros plaukus.
Kai opozicijos politikai ir net patys socialdemokratais nedrąsiai spėliojo, kaip smarkiai kris premjero Algirdo Butkevičiaus ir jo partijos reitingai po žento skandalo, man buvo iškart aišku, kad pokyčių iš to tikėtis neverta. Nėra jokios priežasties, dėl kurios žmogus, prieš mėnesį, du ir tris sakęs, kad labiausiai pasitiki ir norėtų balsuoti už A. Butkevičiaus, Zigmanto Balčyčio, Juozo Bernatonio, Gedimino Kirkilo, Ričardo Malinausko, Broniaus Bradausko partiją, dabar pakeistų savo nuomonę ir pasirinktų ką nors iš opozicinių politinių jėgų. Nes jo apsisprendimą lėmė visai ne tikėjimas, kad viešojoje erdvėje dažniausiai minimi dabartiniai partijos lyderiai yra viešajam gėriui savo gyvenimą aukojantys altruistai.
Visų trijų dabartinės valdančiosios koalicijos partijų rinkėjai tokių, jų manymu, iliuzijų nebeturi jau daug metų, dar nuo tada kai LSDP vadovavo velionis Algirdas Mykolas Brazauskas ir Gediminas Kirkilas, darbiečių lyderis Viktoras Uspaskich demonstravo prieš žurnalistų kameras ką tik jam uždėtus antrankius, o Rolando Pakso bendražygių žygius VSD aprašinėjo slaptose pažymose. Kam tai buvo nepriimtina, nuo jų nusigręžė jau tada, o pasiliko tvirtai tikintieji, kad politikoje baltos pirštinės yra tik viešųjų ryšių kampanijos rekvizitas.
Lietuvos provincijoje to tikėjimo, neva visi ten, Seime, yra vagys, tenka sutikti gerokai dažniau, negu didmiesčiuose, nes čia didesnės dalies gyventojų nuomonę apie politikus formuoja kelios tokią mintį primygtinai peršančios komercinių televizijų laidos ir pigi laikraštiena. Kone visą XX a. idealizuotas kaip tautinės kultūros ir prigimtinio dorumo lopšys, Lietuvos kaimas tapo cinikų ir moralinių reliatyvistų žeme.
Jeigu patikėčiau prielaida, kad visi politikai yra vagys, tada nebelieka jokio sąžinės graužimo renkantis simpatiškiausią, įtikinamiausiai mokantį pažadėti asmeniškai man palankius sprendimus, didesnę pensiją ir minimalią algą. Gyventi tampa lengva ir malonu, politinių apsisprendimų pasekmės – nesvarbios. O jeigu jiems dar pavyks mane įtikinti, kad kažką iš tų pažadų būtent jie sugebėjo įgyvendinti, tai lai vagia, nors ir pilnais maišais vidury dienos.
Būtent todėl LSDP atsakymu į žento skandalą tapo ne įtarimų išsklaidymas, o skundas prokuratūrai dėl naujos kartos, daug kalbančios apie skaidrumą, liberalų ir konservatorių lyderių Remigijaus Šimašiaus ir Gabrieliaus Landsbergio bei sostinės darželių. Reikėjo parodyti saviems rinkėjams, kad jie neklysta, visi politikai vis dar yra tokie patys, todėl blaškytis neverta. Ir rinkėjai tai išgirdo būtent taip, kaip buvo sumanyta.